Ir vis dėlto Gazos Ruože vykstantis puolimas, kuriuo, kaip nurodoma, siekiama išardyti kovotojų tinklus ir neleisti pasikartoti „Hamas“ išpuoliui, neturi perspektyvos suteikti jokios taikos nei izraeliečiams, nei jų kaimynams. Karas užsitęsė ir jo pabaigos nematyti, o Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu dabar tvirtina, kad nori išlaikyti Gazos Ruožo okupaciją neribotam laikui.
Stulbinantis civilių palestiniečių aukų skaičius, kuris, JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino teigimu, vasario pabaigoje viršijo 25 000, privertė JAV prezidentą Joe Bideną spausti B. Netanyahu laikytis santūrumo ir užtikrinti, kad Izraelio karinės operacijos atitiktų pagrindinius teisingo karo ir tarptautinės teisės principus.
Izraelio kariuomenė tvirtina, kad daro viską, kas nuo jų priklauso, kad Gazos Ruože būtų kuo mažiau civilių gyventojų aukų, kad taiko sudėtingas taikinių parinkimo procedūras, kuriomis siekiama užtikrinti, kad bet koks karinis smūgis būtų proporcingas ir kad nebūtų nužudyta pernelyg daug civilių gyventojų.
„Mūsų kariuomenė yra moraliausia pasaulyje“, – spalio mėn. tikino B. Netanyahu. Bet jau lapkričio mėn., spaudžiamas dėl palestiniečių žūčių, B. Netanyahu vėl turėjo gintis: „Bet kokia civilių mirtis yra tragedija. Ir mes neturėtume jų turėti, nes darome viską, ką galime, kad civiliai gyventojai būtų pašalinti iš pavojaus... Būtent tai ir stengiamės daryti: sumažinti civilių aukų skaičių.“
Tiesą sakant, Izraelis to nedaro, pripažįsta buvęs šalies karys ir „Foreign Affairs“ ekspertas Avneras Gvaryahu.
Pasak jo, Izraelio kariuomenė vykdo žiaurią kampaniją Gazos Ruože, atmestinai laikydamasi protokolų, kurių ginkluotosios pajėgos turėtų laikytis, kad sumažintų civilių žūčių skaičių. Tačiau net ir šių gairių nepakanka: ankstesnių kampanijų Gazos Ruože tyrimas atskleidžia Izraelio taikinių nustatymo gairių netinkamumą, nes jomis iš tikrųjų nesiekiama sumažinti civilių aukų skaičių.
Per naujausią kovų Gazoje etapą Izraelis nesilaikė net šių apribojimų, todėl buvo padaryta neapsakoma žala, o konflikto sprendimas tapo dar sunkiau pasiekiamas, tikina A. Gvaryahu.
Grindžia 3 punktais
Praeities karai padeda prasiskverbti pro dabartinio karo miglą. Izraelio veteranų grupė „Breaking the Silence“ (liet. „Nutraukti tylą“), kuriai vadovauja A. Gvaryahu, ne vienerius metus tyrinėjo karių liudijimus iš ankstesnių karinių kampanijų Gazos Ruože – 2008–2009, 2012, 2014 ir 2021 metais. Visais atvejais Izraelis teigė, kad dėjo visas pastangas, kad išvengtų civilių aukų.
Šis teiginys buvo grindžiamas 3 teiginiais: kad Izraelis atakuoja tik teisėtus karinius, o ne civilinius taikinius; kad Izraelis veikia remdamasis itin patikima žvalgybos informacija, kuri leidžia išvengti žalos civiliams; Izraelis atakas vykdo tiksliai, taip apribodamas žalą civiliams gyventojams.
Organizacijos atliktas ankstesnių karų tyrimas atskleidė daugybę priežasčių abejoti kiekvienu iš šių teiginių.
Pirma, ne visi Izraelio taikiniai per ankstesnes kampanijas gali būti laikomi teisėtais kariniais taikiniais. Nors kai kurie iš jų, be abejo, tokie buvo – pavyzdžiui, ginklų sandėliai, „Hamas“ būstinės, tuneliai, kuriais naudojosi „Hamas“ veikėjai, ir raketų paleidimo vietos. Tačiau Izraelis taip pat smogė į kategoriją taikinių, kuriuos vadino „kovotojų namais“. Tai daugiausia buvo civiliai namai ir butai, kuriuose, Izraelio manymu, gyveno ginkluotų grupuočių, dažniausiai „Hamas“ arba „Palestinos islamo džihado“, nariai.
Izraelis dažnai sulygindavo su žeme ištisus pastatus vien dėl to, kad Izraelio pareigūnai vieną butą juose pažymėjo kaip naudojamą kovotojų. Tokiais atvejais nei patys kovotojai, nei kas nors, ką būtų galima pagrįstai laikyti kovotojų veikla, nebūdavo išpuolių taikiniai. Kaip teigia organizacija, iš tikrųjų kovotojų išpuolių metu tikriausiai nebūdavo namuose. Ir vis dėlto Izraeliui pakanka vien fakto, kad ten gyveno kovotojas, kad pateisintų viso pastato sunaikinimą.
2014 m. operacijos pradžioje Izraelio žmogaus teisių grupė „B'Tselem“ nurodė, kad smūgiai į kovotojų namus yra tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas, nes tai yra civilių namai, o ne kariniai taikiniai. Vėliau Izraelio gynybos pajėgų (IDF) atstovas spaudai primygtinai tvirtino, kad kovotojų namai iš tikrųjų buvo „Hamas“ būstinės“ – kaip ir 2021 m., kai Izraelio pajėgos bombardavo kelių „Hamas“ narių namus ir sugriovė keletą daugiabučių Gazoje. Tačiau su „Breaking the Silence“ kalbėjęsi kariai paaiškino, kad iš tiesų tai buvo paprasti gyvenamieji namai, o ne kovotojų operacijų centrai.
Dėl iškreipto Izraelio taikinių pasirinkimo pagrindimo galiausiai sunaikinamas visas pastatas vien tam, kad būtų pasiektas vienas butas, ir taip keliamas pavojus dešimtims civilių gyventojų, kurie niekaip nesusiję su kovomis.
Žvalgyba
Šiuos neapgalvotus metodus dar labiau apsunkina klaidinga informacija. Izraelio žvalgyba pasirodė esanti labai nepatikima, rašo A. Gvaryahu.
Tarp didelių operacijų Izraelio žvalgybos pareigūnai tiria Gazos Ruožą ir vertina, ar tam tikra vieta gali būti laikoma priešo taikiniu. Nustatę tikėtiną taikinį, jie parengia „šalutinės žalos apskaičiavimus“ – apskaičiuoja, kiek ne kovotojų turėtų žūti per ataką, remdamiesi civilių gyventojų tankumu, konkrečiu ginklu, kurį naudos IDF, ir taikinio tipu. Šiais vertinimais remdamiesi IDF pareigūnai konflikto metu atlieka proporcingumo vertinimą, kuriuo nustatoma, ar taikinio karinė reikšmė yra proporcinga tikėtinai žalai civiliams gyventojams.
Izraelis vykdė žiaurią kampaniją Gazos Ruože, tik iš dalies laikydamasis protokolų, kurių turėtų laikytis jo ginkluotosios pajėgos. Viena iš šios metodikos problemų yra ta, kad Izraelio pareigūnų turima žvalgybinė informacija dažnai yra labai ribota, pavyzdžiui, IDF gali nustatyti, kad vietovė yra šaudmenų sandėlis, tačiau nežino, kokio tipo ar kiekio šaudmenys joje laikomi.
Pavyzdžiui, 50 rankinių granatų karinė reikšmė yra daug mažesnė nei 50 raketų, kurios gali būti paleistos į Izraelio miestus. Turint tokią ribotą informaciją, negalima visiškai nustatyti taikinio karinės reikšmės, todėl Izraelio pajėgos negali atlikti patikimo proporcingumo vertinimo. Be to, žvalgybinė informacija gali greitai pasenti, o Izraelio pareigūnai nepakankamai dažnai ją atnaujina. Konkretaus statinio paskirtis gali keistis, kaip ir jo aplinka.
Netoliese gali būti pastatyta nauja mokykla arba pakeista objekto paskirtis. Didelio masto konfliktų metu, o per dabartinį karą – dar labiau, Izraelis įspėja ištisus gyvenamuosius rajonus evakuotis, taip smarkiai pakeisdamas gyventojų tankumą ir kasdienybę tuose ir kituose rajonuose. Tokiomis aplinkybėmis išankstiniai šalutinės žalos apskaičiavimai tampa ypač abejotini ir negali būti naudojami proporcingumui įvertinti.
Net ir tais atvejais, kai žvalgybinė informacija gali būti patikima, Izraelio oro antskrydžių vykdymo procedūrose pirmenybė neteikiama civilių gyventojų saugumui. Per ankstesnes karines kampanijas būtinybė vykdyti daugiau smūgių didesniu tempu paskatino IDF suteikti žemesnio rango karininkams įgaliojimus tvirtinti smūgius, dėl kurių gali būti padaryta didelė šalutinė žala civiliams gyventojams. Tokiu būdu kariuomenė sumažino prioritetą civilių aukų išvengimui.
Smūgių dažnumą taip pat leidžia didinti nauja dirbtinio intelekto sistema, kuri generuoja naujus potencialius taikinius. Sistema, sukurta masiniam taikinių kūrimui, neišvengiamai mažina tikslumą ir didina žalą civiliams gyventojams, kaip rodo pastaraisiais mėnesiais Gazos Ruože žuvusių žmonių skaičius.
Ankstesnių kampanijų metu Izraelis tam tikrais būdais stengėsi sumažinti civilių aukų skaičių. Jis taikė vadinamąją „stogų daužymo“ taktiką, kai į pastato stogą paleidžiama nedidelė raketa, kad gyventojai būtų įspėti, jog artėja smarkesnis Izraelio smūgis. Be abejo, IDF nenaudojo šio įspėjimo metodo, kai numatytas taikinys buvo pastate – tikėtinas civilių mirtis ji laikė teisėta papildoma žala. IDF stogų daužymą naudoja tik tada, kai siekia atakuoti patį statinį, o viduje esančių žmonių nelaiko leistina papildoma žala.
Tačiau net ir tada, kai ji naudoja stogų daužymą, vis tiek žūsta civiliai gyventojai. Izraelio pareigūnai dažnai neturi aiškios informacijos apie konkretaus pastato gyventojų skaičių ir ne visada stengiasi jos ieškoti. Vienas karys paaiškino, kad nors Izraelis turi technologiją, leidžiančią patikrinti tikslią gyventojų buvimo vietą (sekant jų telefonus), jis tai daro labai retai, nes tokia procedūra pareikalautų per daug laiko ir išteklių ir neišvengiamai sulėtintų antskrydžių tempą. Nepaisant įspėjamojo smūgio, daugelis žmonių gali nespėti palikti pastato arba negali jo palikti laiku, pavyzdžiui, jei jie serga arba yra senyvo amžiaus.
Kartais žmonės įspėjamąją raketą supainioja su pačia ataka arba mano, kad tai netoliese nukritusi bomba, ir neišeina iš namų.
Dabartinio karo metu Izraelis gerokai sumažino stogų daužymo priemonių naudojimą. Sumažintas stogų daužymo naudojimas – tai IDF pripažinimas, kad šiuo metu ji mažiau nei anksčiau rūpinasi, kad būtų išvengta civilių gyventojų aukų.
