Tie, kurie loterijos paprastai nežaidžia, perka tik po vieną kalėdinės loterijos bilietą.
Oficiali statistika rodo, kad net 75 proc. ispanų perka kalėdinės loterijos numerius ir statistiškai išleidžia apie 40 eurų.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – net ir nuolat taupantis ir prieš vartojimą aršiai nusiteikęs straipsnio autorės vyras tiek ar daugiau kasmet išleidžia kalėdinei loterijai.
Vilioja pinigai iš dangaus
Nuo tada, kai prieš daugiau nei dešimtį metų atvykau gyventi į Ispaniją, niekaip negaliu suprasti dviejų dalykų – beprotiško ispanų atsidavimo futbolui ir visuotinės psichozės dėl kalėdinės loterijos. Pirmasis fenomenas turbūt daug kam yra suprantamas. O štai dėl antrojo reikėtų paaiškinimų apie ispaniškąjį gyvenimo būdą mažiau žinantiems žmonėms.
Ispanija – šalis, kur gyvenimas pamažu teka savo vaga. Be didelių vingių ir be milžiniškų pastangų ir taip viskas gerai – saulė šildo kiekvieną dieną, maistas puikus, vynas geras, žmonės gražūs. Niekas čia pernelyg nepersistengia ir nepersidirba.
Todėl galimybė laimėti krūvą pinigų, mintis, kad pinigai vieną dieną tiesiog ims ir nukris iš dangaus, ispanams yra labai priimtina. Tai jiems mieliausias ir išsvajotas būdas tapti laimingiems.
Prisimenu dar vaikystėje Lietuvoje lietuvių kalbos mokytoja mums dėstė savo mintis apie loteriją.
„Tai būdas nepelnytai ir visiškai be pastangų gauti pinigų. Tai iliuzija, kurią visą savo gyvenimą puoselėja daug nelaimingų žmonių“, – sakydavo ji.
Iki šiol su ja sutinku ir pasitaikius progai bandau tai pasakyti ir ispanams. Beviltiška!
„Tu nieko nesupranti, čia juk tokia tradicija. Jei aš 20 kartų iš eilės renkuosi tą patį numerį. Ir jei šiemet nežaisiu, jis būtinai bus laimingas“, – bando pateisinti savo priklausomybę nuo loterijos mano vyras.
Nesustabdė net karas
Tradicija, tai tradicija. Ir išties sena. Ispanijoje kalėdinė loterija pradėta žaisti 1812 metų gruodžio 22 dieną Kadiso mieste, Andalūzijos regione, Pietų Ispanijoje. Ir nuo tada numeriukai yra traukiami tą pačią dieną.
Net 1936–1939 m. vykęs Ispanijos pilietinis karas nenutraukė kalėdinės loterijos – tuomet ji iš Madrido buvo perkelta į Valensiją.
Pagal senumą Ispanijos kalėdinė loterija užima antrąją vietą pasaulyje, o pagal prizų gausybę – pirmąją.
Ispanus, žinoma, skatina faktas, kad jų loterija – pati turtingiausia pasaulyje.
Šiemet ispanams kalėdinė loterija išdalys 2,2 mlrd. eurų (70 procentų parduotų bilietų) vertės prizus. Tiesa, pagrindinė premija „El Gordo“ (išvertus į lietuvių k. – storulis) yra „kukli“ – 4 mln. eurų.
Laimi su draugais
Paaiškinti, kaip veikia kalėdinė loterija Ispanijoje, yra sudėtinga. Pats numeris gali būti pakartotas iki 160 kartų. Vadinasi, jei laimėjai pagrindinę „storulio“ premiją, ją gali reikėti dalytis su dar 159 laimėtojais.
Vienas bilietas kalėdinėje loterijoje kainuoja 200 eurų, tačiau populiariausia pirkti dešimtąją jo dalį (ispaniškai – un decimo). Todėl dažniausiai Ispanijoje pagrindinę premiją laimi grupė pažįstamų žmonių – baro ar parduotuvės lankytojai ar net ištisa gyvenvietė.
Ispaniškoji kalėdinė loterija yra populiarus būdas užsidirbti pinigų įvairioms pelno nesiekiančioms organizacijoms.
Štai mūsų neliečiamybių stalčiuje guli vaikų baseino klubo ir jų mokyklos tėvų komiteto kalėdinės loterijos bilietai.
Tuomet pardavinėjama net ne dešimtoji bilieto dalis, o 200 eurų vertės bilietas suskaldomas iki 5 eurų.
Asociacijos prie kiekvieno tokio bilietėlio dar prideda papildomą 50 centų įmoką, kuri plaukia į organizacijos biudžetą.
Bandyk prieštarauti, bet sulauksi tokio paties įtikinamo atsakymo: „Tu įsivaizduok, jei bus laimingas numeris. Visas baseino klubas ar visa mokykla bus turtingi, o mes – ne.“
Suprantu argumentą. Ir perku. Ir visi taip daro.
Piniginėje – atskira vieta
Na, gerai, baseinas, mokykla – dar galima suprasti. Bet beveik nualpstu, kai veiklioji teta sugeba tuos mūsų asociacijai naudos duodančius loterijos bilietus išplatinti ligoninėje, kurioje ji dirba jau daugelį metų.
„Nuria, bet kaip ten tas tavo medicinos seseris gali dominti mano vaikų mokyklos loterijos bilietai?“ – klausiu.
„Ogi paprastai – užtenka parduoti vieną, tada nori ir kitos – neduok Dieve, viena turės laimingą numerį, o kitos ne.
Čia žmonės kalėdinei loterijai turi net atskirą piniginės skyrių“, – aiškina man loterijos karštinės psichologiją vyro sesuo.
Tiesa, tame neliečiamybių stalčiuje guli dar vienas 10 centų vertės bilietukas.
Jį man davė vienoje Manresos miesto mėsinėje perkant maltą jautieną.
Aš nustebau, o vyras stebėjosi manimi – kaip aš ligi šiol nesu tokios dovanėlės gavusi. Juk čia parduotuvėms priimta savo klientams dovanoti po nedidelės vertės loterijos bilietuką. Kad, atėjus laimei, niekas nesijaustų nuskriaustas.
Juk visi Ispanijoje su siaubu prisimena 2011 metų įvykį, kai Šiaurės Ispanijos kaimelyje Sodeto 4 milijonų prizą laimėjo visi 250, išskyrus vieną kaimelio gyventoją.
Tas vienas buvo graikų menininkas, kuris tiesiog nesusigaudė, kad čia tiesiog būtina įsigyti tokio kalėdinės loterijos numerio, kaip ir visas kaimas, bilietą. Dabar visi dar labiau puola pirkti bendruomenių loterijos numerius. „Kad nebūtų kaip tam graikui“ – itin ispaniškas požiūris į gyvenimą.
Svarbiausia – dalytis
Kad ir kaip skeptiškai būčiau nusiteikusi prieš loterijas, žiūrėdama šių metų kalėdinės loterijos reklamos vaizdo įrašą išspaudžiau ašarą.
Širdį verianti istorija apie baro klientą Manuelį, kuris pirmą sykį per daug metų nusprendžia nepirkti „decimo“ (dešimtosios 20 eurų kainuojančio bilieto dalies).
Geraširdis baro savininkas vis viena slapčia atideda vieną loterijos bilietą į voką ir užrašo Manuelio vardą.
Išaušta lemtinga diena. Baro numeris laimi pagrindinį prizą. Lankytojai šėlsta iš džiaugsmo, liejasi šampanas, barą apsupa televizijos kameros.
Nevilties apimtą Manuelį – „tai pirmi metai, kai neperku numerio“ – žmona paskatina vis viena užsukti pasveikinti laimėtojų.
Jis užsuka, išgeria kavos ir paprašo sąskaitos.
„21 euras“, – sako jam baro savininkas. „21 euras už kavą?“ – nustemba Manuelis. „Ne, 1 euras už kavą ir 20 už loteriją“, – atsako Manueliui baro savininkas ir paduoda voką su jo loterijos bilietu.
„Didžiausias prizas – tai dalybos“ – toks šiemetės Ispanijos, kuri vis dar neišsikapanojo iš krizės, kalėdinės loterijos šūkis.
„Eisiu ieškoti loterijos bilietų pas brolį į barą, tuomet dalį jų nešiu mechanikui, kuris man duos savo numerio bilietus“, – tokią dainelę prieš gruodžio 22-ąją, kalėdinės Ispanijos loterijos dieną, murma mano vyras. Ir taip jau daugiau negu 20 metų.
