„Sveiki įžengę į Tamsą“, – tarsi sveikina demoniškieji Joshua darbai. Jis žino tiesų kelią į prieblandos zoną. Vietą, kurioje žiūrovas ar skaitytojas tarsi nubloškiamas į patį primityviausią būties lygmenį, kur siaubas nuo gyvuliškos prigimties nutrina ploną civilizacijos luobą. Jis tarsi sugrąžina vaikystės košmarus, kai po lova ar tamsioje kertėje tūnojo baubas ir kėsinosi pačiupti už basos kojos.
Daugelį metų kūręs saldžius sveikinimo atvirukus bendrovei „Hallmark“, menininkas vakarais eidavo į kiną žiūrėti „Nosferatu“, „Švytėjimo“, „Gyvųjų numirėlių nakties“ ir kitų siaubo filmų. Dabar vyras daro tai, kas jam patinka labiausiai – nardo tamsiųjų jausmų pursluose ir šiurpina savo talento gerbėjus. Makabriškose fotosesijose dalyvauja ir Joshua žmona, ir jo dukterys.
Nepaisant šiurpių siužetų, J.Hoffine‘o darbuose jaučiama stipri ironijos dozė. Tai – šiurpuliukus keliančios istorijos, pasakojamos tamsų vakarą prieš miegą ir smagų pagalvių mūšį. Pasakaitės iš rūsio suaugusiesiems, kuriems kartu su baimėmis ir džiaugsmais savyje pavyko išsaugoti ir dalelę vaikystės.
„Ta mano permaina nėra tokia jau dramatiška, – pasakojo Joshua. – Fotografuodavau žaismingus šuniukus ir meškiukus, o po darbo eidavau į specializuotas kino sales žiūrėti Friedricho W. Murnau arba Davido Lyncho filmų.
Mano videotekoje garbingiausias vietas užėmė Samo Raimi „Gyvieji numirėliai“ ir Mario Bava „Šėtono kaukė“, o knygų lentynoje puikavosi antikvarinė Williamo Blake‘o „Rojaus ir pragaro“ knyga. Laisvalaikis netrukdė darbui „Hallmark“ – mokiausi dirbti kaip tikras profesionalas, kol supratau, kad metas išeiti, kad galiu dirbti savarankiškai ir daryti tai, ką noriu.“
Šios nuotraukos nėra montažai. „Photoshop“ prireikia tik tam, kad būtų pabrėžtos kai kurios detalės, paryškintos spalvos ir kontrastas. Sesijos – tarsi kino aikštelė, yra scenarijus, kostiumai, specialieji efektai. Pozuoti jis kviečia gimines, draugus, artimuosius. Visi mielai sutinka, nes tai jiems puiki pramoga.
