Kasdien Temzė į krantą išspjauna krūvas įvairiausių daiktų: vertingų senovinių daiktų, polipais apaugusių žaislų, kačių griaučių bei gličių modernaus gyvenimo liekanų.
O giliai purve glūdi dar daugiau lobių.
Pernai prie Londono tilto buvo aptikta 30 tūkst. metų senumo raganosio kaukolė. Anksčiau purve rasta ir kardų, senovės romėnų statulėlių ir Antrojo pasaulinio karo sprogmenų.
Laisvalaikiu po purvą braidžiojančių londodarniečių bendrijos „Mudlark London“ įkūrėja Lara Maiklem Temzės pakrantę akylai akimis šukuoja jau du dešimtmečius. Moteris mėgsta ieškoti istorijos trupinių rytais – tada esą gali ramiai susidėlioti mintis ir atsipalaiduoti.
Jai ši purvo plynė yra tikrų tikriausia ramybės oazė, apsaugota nuo Jungtinės Karalystės sostinės sąmyšio.
„Aš nesu nei archeologė, nei lobių ieškotoja, kad su metalo detektoriumi ieškočiau aukso ir monetų, – pasakojo L.Maiklem. – Esu žmonijos istorijos dalių kolekcininkė.
Kartais surandu vos sagą, sulūžusią molinę pypkę ar indo šukę, bet kiekvienas šis daiktas – vertingas langas, pro kurį galiu pažvelgti į prie upės gyvenusių žmonių praeitį.“
Londono istorijos puota
Nors po purvą daugelis dabar besirausiančių žmonių tai daro laisvalaikiu, daugiau nei prieš šimtmetį ši veikla traukė pačius skurdžiausius Londono gyventojus. XIX amžiuje lobių ieškotojai lakstydavo po Temzės pakrantę ir rinkdavo britų imperijos laivyno liekanas – skudurus, anglis, virvių atplaišas.
Visa tai mainydavo į aprūdijusius skatikus, o tuos – į duonos kriaukšlę.
Šie varguoliai dažnai susižeisdavo sudužusio stiklo šukėmis ir ieškodavo bet ko vertingo tarp srutų bei lavonų.
Pragyvenimą iš paieškų mėgino užsitikrinti dažniausiai vaikai nuo aštuonerių iki 15 metų ir senoliai.
„Pradėjau vaikščioti po Temzės pakrantę beveik prieš 20 metų, nes siekiau rasti ramybę, proto skaidrumą ir atitrūkti nuo vieno didžiausių pasaulio miestų minios, – tvirtino L.Maiklem. – Šie pasivaikščiojimai padėjo man susidoroti su skausmu dėl tėvo mirties ir suvokti, kad tapau motina, nuramino mano mintis ir išmokė kitaip žvelgti į gyvenimą.“
Didžioji dalis Temzės pakrantės centriniame Londone yra nusėta pastatų griuvėsių iš visų istorinių periodų. Galima rasti ne tik senovės romėnų šildymo sistemų liekanų, bet ir Tiudorų laikais gamintų plytų bei nacių subombarduotų namų čerpių.
Taip pat dažni radiniai purvyne – daug apie besikeičiančius londoniečių mitybos įpročius pasakantys gyvūnų skeletai, tuntai austrių kriauklių, įvairiausių virtuvės indų ir pypkių liekanų.
Mažiausios pypkės – vertingiausios, nes greičiausiai buvo naudojamos XVI amžiuje, kai į Angliją buvo atvežtas tuomet labai retas ir brangus tabakas.
Purvas – laiko mašina
Dažni radiniai yra segtukai ir smeigtukai, kurie sudaro ištisą pamestų daiktų mišką. Viduramžiais vyrai savo žmonoms duodavo pinigų nusipirkti segtukų, kurie būdavo naudojami visokiausiais tikslais: sutvirtinti sukneles bei kūdikių antklodes ir prilaikyti rauktines apykakles. Iki pat industrinės revoliucijos jie būdavo gaminami rankomis.
„Per visus tuos metus radau sagų, sagčių, suknelių kabliukų bei antpirščių, – entuziastingai vardijo L.Maiklem. – Taip pat iš purvo ištraukiau perukų suktukų, medinių šukų utėlėms, adatų, karoliukų ir virbalų. Man net pasisekė aptikti nuostabiai gražią aukso nėriniais puoštą dekoraciją galbūt iš Tiudorų rūmų. Ji tiesiog gulėjo purve, tarsi lauktų, kad kas nors ją pakeltų.“
Kadangi per sostinę vingiuojančios Temzės purve nėra deguonies, į jį įklimpę daiktai nepaprastai gerai išsilaiko.
Upės pakrantė – tarsi laiko mašina, užkonservuojanti pamestas praeities relikvijas ateities kartoms ir klampotojams.
Daiktai atrodo tarsi būtų buvę pamesti vos vakar.
„Asmeniškiausi daiktai yra odiniai batai, – svarstė L.Maiklem. – Mano rastame Tiudorų epochos bate vis dar matyti raukšlių ir įspaudų žmogaus, kuris jį avėjo prieš pusę tūkstančio metų.“
Vis dėlto Temzė slepia ne vien tik buities reikmenis bei senamadiškus drabužius. Lobių ieškotojų pamėgtoje pakrantėje kartkartėmis galima rasti ir meile bei romantika dvelkiančių daiktų.
Pavyzdžiui, XVII amžiaus Londone paplito mada, kai vyrai vietoj žiedo savo mylimosioms pasipiršdami įteikdavo sulenktą sidabrinę šešių pensų monetą. Deja, tokių upės išmetamų monetų skaičius liudija, kad tolimoje praeityje būta išrankių moterų.
Tačiau gana dažnokai galima užkliūti ir už vestuvinių žiedų iš šių laikų.
Nelaimingos meilės ženklai nėra liūdniausias dalykas, kurį gali pamatyti purvo braidžiotojai. Kartais lobių ieškotojai apstulbsta išvydę gyvenimu nusivylusio žmogaus kūną.
„Niekados nepamiršiu jauno savižudžio, kurio kūną pamačiau išmestą į krantą prieš kelis mėnesius“, – su liūdesiu prisiminė L.Maiklem.
Ragina būti atsargius
Ir vis dėlto nors Temzės pakrantės purvynai yra vieša paslaptis, ten neplūsta minios. Londono uosto valdyba turi daugybę taisyklių ir suvaržymų: norintys kasinėtis po purvą arba naudoti metalo detektorius privalo gauti specialų leidimą.
„Mano nuomone, nėra reikalo pakrantėje kasti duobių ar net naudoti metalo detektorių, – pabrėžė L.Maiklem. – Žvitri akis ir žiupsnelis kantrybės padės rasti pakankamai daiktų, kad patenkintų daugelį smalsuolių.
Didžiąją dalį to, ką išmokau apie istoriją, praktiškai pamačiau pakrantėje.
Bet kur kas brangesnė už visus nuostabius radinius yra ramybė, kurią ten radau.“
Pernai lobių ieškotojai turėdavo susimokėti 72 svarų sterlingų (84 eurų) mokestį, o 12–17 metų jaunuoliams šis džiaugsmas kainuodavo perpus mažiau.
Lobių ieškoti tiktai vieną dieną norintys žmonės turėdavo pakloti net 31 svarą (36 eurus).
Apie visus radinius būtina pranešti, mat netyčia aptiktas objektas gali sudominti archeologus. Galbūt neįkainojamus lobius aptiksiantys žmonės taip pat perspėjami, kad rengtųsi tinkamai – mūvėtų pirštines, turėtų su savimi mobilųjį telefoną, nevaikščiotų vieni ir būtų atsargūs, jei Temzės vandenys kyla.
Be to, yra pavojus ieškotojams užsikrėsti per žiurkių šlapimą plintančiomis ligomis.
„Tai yra tarsi pradingęs pasaulis, – sakė metalo detektorių pamėgęs Temzės pakrantėje maklinėjantis Steve’as. – Bet gali būti pavojinga, jei nežinai, kada potvynis, o kada – atoslūgis. Taip pat gali būti nuo visko atkirstas, jei slampinėsi po netinkamą pakrantės vietą.“
Tiesa, šiais purvo „maitvanagiais“ džiaugiasi ne visi.
„Londono pakrantė buvo taip nuosekliai iškasinėta, kad ten nebeliko daug archeologinių artefaktų, – skundėsi archeologas Paulas Barfordas. – Archeologinius sluoksnius sunaikino purvo tyrinėtojai.“ (BBC, NPR, „The Guardian“, LR)
