Geriau ar blogiau gyvenate be M. Gaddafi? Pateikę tokį klausimą Libijoje ir šiomis dienomis sulauktumėte paniekinamo žvilgsnio, o gal ir spjūvio po kojomis.
Neapykanta režimui vis dar gyva, o žaizdos neužgijusios. Nors šalyje tebevyrauja chaosas, klesti nusikalstamumas ir paaštrėję gentiniai ginčai, nedaugelis svajoja, kad sugrįžtų M. Gaddafi valdymo laikai. Mat M. Gaddafi buvo ne šiaip ekscentriškas keistuolis.
Veidmainiškąją buvusio Libijos lyderio pusę pabrėžia vien tas faktas, kad per 4 valdymo dešimtmečius jis išprievartavo šimtus moterų, nors tuo pat metu skelbėsi moralės ir dorovės sergėtoju.
Apie šiuos nusikaltimus jų aukos iki šiol tylėjo, tačiau vis daugiau ryžtasi atskleisti, kas dėdavosi M.Gaddafi pamėgtose palapinėse.
Prancūzijos dienraščio „Le Monde” užsienio korespondentė 55-erių Annick Cojean sugebėjo prakalbinti kai kurias moteris ir jų istorijas pateikė savo knygoje „Maldos Gaddafi hareme” („Les Proies: Dans le harem de Kadhafi”). Viena jų, tada vos 15-metė Soraya, M. Gaddafi paliepimu buvo pagrobta ir išprievartauta.
Jautė baimingą pagarbą
Vieną 2004 metų balandžio rytą, kai Sorayai ką tik sukako 15 metų, gimnazijos direktorius kreipėsi į visas kieme susirinkusias mokines: „Lyderis suteikia mums didelę garbę: jis rytoj mus aplankys. Tai džiaugsmas visai mokyklai. Pasikliauju jumis, kad būsite punktualios, drausmingos ir nepriekaištingai apsirengusios. Turite sudaryti jam įspūdį nuostabios mokyklos, kurią jis myli, ir pelnytai!”
„Kokia žinia! Kokia nuostabi naujiena! Jūs negalite įsivaizduoti mūsų jaudulio. Išvysti priešais save gyvą M. Gaddafi, kurio paveikslas lydėjo mane nuo to laiko, kai atsiradau šiame pasaulyje!” – sakė dabar 22-ejų Soraya.
M. Gaddafi atvaizdas kabojo visur – ant miesto mūrų, administracinių pastatų sienų, viešose salėse, parduotuvėse. Jo atvaizdas puikavosi ant sportinių marškinėlių, grandinėlių, mokyklinių sąsiuvinių. Apie banknotus nėra ką ir kalbėti.
„Mes visą laiką gyvenome lydimi jo žvilgsnio ir jo kulto. Nepaisydama labai piktų motinos pastabų, jam jaučiau baimingą pagarbą.
Jo gyvenimo negalėjau įsivaizduoti, nes jo nepriskyriau žmogiškosioms būtybėms. Jis buvo iškilęs virš visko, jis gyveno nepasiekiamame olimpe, visiškai tyras”, – su šypsena vaikystės iliuzijas prisimena mergina.
Lyg aukojami avinėliai
Mokytojas pranešė, jog Soraya išrinkta, kad M. Gaddafi įteiktų gėlių ir dovanų.
„Aš! Iš nuostabos išverčiau akis, paskui švytėdama atsistojau, nes suvokiau, kad klasėje palikau labai daug pavyduolių.
Mane nuvedė į didelę patalpą, kur pamačiau kitas taip pat išrinktas mokines. Mums liepė labai greitai apsivilkti tradicinius libių apdarus, kurie kabojo jau paruošti ant kabyklų.
Jaudinančios akimirkos! Juokdamos viena kitą stumdėme, o mus apsupusios mokytojos taisė šydus, tai šen, tai ten pasidarbuodavo su adata, plaukų džiovintuvu lygino neklusnius plaukus”, – sakė mergina.
„Maldauju jūsų, pasakykite, kaip jį reikia pasveikinti? Atsiklaupti, pabučiuoti ranką, ką nors pasakyti?” – tada mokytojo klausė dar maža naivi mergaitė.
„Širdis daužėsi kaip pašėlusi, o visi aplinkui kaip įmanoma stengėsi, kad tik nuostabiai atrodytume. Kai dabar mintyse matau šią sceną, ji man primena avinėlių, kurie vedami ant aukų altoriaus, paruošimą.
Ir staiga pasirodė jis. Apsuptas akinamos blyksčių šviesos, būrio žmonių ir savo moterų asmens sargybinių.
Viskas vyko labai greitai. Kai įteikiau savo puokštę, paėmiau jo laisvą ranką į savo rankas ir nusilenkusi pabučiavau. Jutau, kaip jis nepaprastai tvirtai ją suspaudė, po to šaltu žvilgsniu nužvelgė mane nuo viršaus iki apačios.
Jis spaudė mano pečius, uždėjo ranką man ant galvos ir paglostė plaukus. Tą akimirką mano gyvenimas baigėsi. Šis gestas, kaip sužinojau vėliau, buvo ženklas, kuris reiškė: „Jos noriu.”
Pridavė kaip prekę
Kitą dieną Sorayos motinos kirpykloje pasirodė trys moterys – Faiza, Salma ir Mabruka, artimos Libijos vadovo draugės. Jos pasakė, kad jos duktė ir vėl turi įteikti gėlių. Motina mėgino priešintis, bet veltui. Eskortas vežė mergaitę į Libijos diktatoriaus būstą.
„Labai ilgai važiavome. Neturėjau supratimo, kiek buvo valandų, bet kelionė pasirodė begalinė. Išvažiavę iš Sirto, judėjome per dykumą. Visą laiką žiūrėjau į priekį, nesiryžau klausinėti”, – prisimena mergina.
Atvykus į karinę stovyklą, kur stūksojo daugybė palapinių, mergaitė išvydo ir milžinišką namą ant ratų. Jo viduje raudoname masažiniame fotelyje su nuotolinio valdymo pulteliu rankoje lyg imperatorius sėdėjo M. Gaddafi. Jis nė nežiūrėjo Sorayai į veidą.
„Buvau nustebusi: nė vieno žvilgsnio į mane, lyg neegzistuočiau. Po kelių minučių jis atsistojo ir paklausė: „Iš kur kilusi tavo šeima?” „Iš Cliteno”, – atsakiau. Jo veidas nerodė jokių emocijų. „Paruoškite ją!” – įsakė jis ir išėjo iš patalpos”, – prisimena Soraya.
Mabruka liepė jai atsisėti ant suolo toje patalpos dalyje, kuri buvo įrengta kaip salonas. Įėjo kitos dvi moterys, kurios čia jautėsi kaip namuose.
Faiza nusišypsojo, paskui priėjusi bičiuliškai suėmė už smakro: „Nebijok, mažoji Soraya”, – ir dingo.
„Mabruka kalbėjo telefonu. Baigusi pokalbį, atsisuko į mane: „Eik su manimi. Tave išmatuosime, kad galėtume parūpinti drabužių. Koks tavo liemenėlės dydis?” Suglumau ir atsakiau, kad visada man mama perka visus drabužius”, – pasakojo Soraya.
Centimetru išmatavusios liemenį ir krūtinę, jos užsirašė matmenis ir išėjo. Likusi viena mergaitė nedrįso nei šaukti, nei pasijudinti.
„Pasidarė tamsu, apskritai nieko nebesuvokiau. Ką pagalvos mama? Juk ją kas nors turėjo perspėti dėl vėlavimo? Kas dabar bus? Kaip grįšiu namo?” – apie siaubo akimirkas pasakojo Soraya.
Netrukus vėl pasirodė Mabruka, be žodžių paėmė Sorayą už rankos ir nuvedė į tą patalpos dalį, kur buvo įrengta laboratorija. Čia šviesiaplaukė medicinos sesuo paėmė 15-metės kraujo.
Po to Sorayą nuvedė į vonios kambarį, liepė nusirengti ir pasakė, kad šalins plaukus nuo rankų ir kojų. Aptepė depiliaciniu kremu ir pradėjo skusti pridūrusi: „Gaktos plaukus paliksime.”
„Buvau apstulbinta ir gėdijausi, bet jei visą tą procesą turėjau suvokti kaip prasmingą, pasakiau, kad reikia pasirūpinti sveikata tų, kurie turi artimesnį kontaktą su vadu”, – sakė Soraya.
Ją apgobė vonios chalatu ir vėl nuvedė į saloną. Mabruka ir Salma – vis dar su revolveriais prie diržo – atsisėdo šalia.
„Dabar tave aprengsime kaip pridera, išdažysime ir tuomet galėsi pakliūti pas tėvelį („Papa”) Muammarą. Pas tėvus grįši po to! Dabar privalai pasveikinti savo valdovą”, – įsakė asmens sargybinės.
Jos apmovė kelnaites su juostele – tokių Soraya niekada nebuvo mačiusi, aprengė šilkine blizgančia balta suknele su skeltukais šonuose, gilia krūtinės ir nugaros iškirpte. Palaidi plaukai siekė sėdmenis.
„Mane išdažė, iškvepino, lūpas truputį patepė blizgėsiu, nors mama to niekada nebūtų leidusi. Mabruka, griežtu žvilgsniu įvertinusi mano išvaizdą, paėmė už rankos ir nuvedė į prieškambarį. Prie vienų durų sustojo, atidarė jas ir stumtelėjo mane.
M. Gaddafi nuogas sėdėjo ant lovos. Kaip baisu! O Dieve! Apsisukau.
Mabruka stovėjo duryse, jos veidas buvo negailestingas.
„Jis neapsivilkęs!” – sušnabždėjau sutrikusi, manydama, kad ji nepastebėjo.
„Eik!” – aprėkė mane ir vėl stumtelėjo. Jis pagriebė mano ranką ir privertė atsisėsti šalia jo ant lovos. Nedrįsau pažiūrėti į jį. „Apsisuk, kekše!”
Tiksliai nežinojau, ką šis žodis reiškia, bet numaniau, kad ką nors bloga, – vulgarus žodis, kuris reiškia panieką moteriai.
Nepajudėjau iš vietos. Jis pamėgino mane atgręžti: traukė ranką, petį, bet mano kūnas įsitempė. Tuomet jėga pasuko mano galvą į save, traukdamas už plaukų”, – lėtai apie susitikimą pasakojo Soraya.
Save vadino tėveliu
„Nebijok, esu tavo tėvelis, juk taip mane vadini, tiesa? Bet esu ir tavo brolis, ir dar mylimasis. Visu tuo tau ir būsiu, nes nuo šiol visada gyvensi pas mane”, – tvirtai suėmęs mergaitę šnabždėjo M. Gaddafi.
„Jo veidas artėjo prie mano – jaučiau jo kvėpavimą. Jis pradėjo mane bučiuoti į kaklą, skruostus. Buvau kaip medinė. Jis norėjo mane apkabinti, bet atsitraukiau. Jis vėl prisitraukė prie savęs. Pasukau galvą ir pradėjau verkti”, – braukdama ašaras prisimena Soraya.
Moterys pranešė jai, kad nuo dabar ji priklauso M. Gaddafi aplinkai, kad gyvens pas jį. Ankstyvą rytą konvojus iš nuošalios stovyklos patraukė į Sirtą. Soraya buvo įkurdinta kareivinėse įrengtame būste.
Maždaug po valandos autobusas sustojo. Mergaites išskirstė po daugelį automobilių – po keturias viename.
„Tapo aišku, kad sudarėme milžinišką konvojų su daugybe mergaičių kareivių. Dauguma jų neturėjo nei antsiuvų, nei ginklų. Maniau, kad buvau jauniausia, dėl to kai kurios iš manęs šaipėsi ir atsigręždavo į mane pažiūrėti. Tik vėliau sutikau mergaičių, kurioms buvo vos 12 metų”, – sakė Soraya.
Atvykęs į Sirtą, konvojus patraukė į Katiba al-Saadi, į kareivines, kurios buvo pavadintos vieno M.Gaddafi sūnų vardu.
„Ką reiškia visas tas teatras? Ar gali man paaiškinti, kodėl aš čia?” – vienos asmens sargybinės paklausė Soraya.
„Nieko daugiau negaliu pasakyti. Esu karė. Vykdau įsakymus. Ir tu taip daryk”, – atkirto M. Gaddafi saugotoja. Ir įsakymus teko vykdyti ne kartą.
Išniekino ne kartą
„Jaučiausi taip, lyg einu į skerdyklą. Trumpam šmėkštelėjo mintis pasprukti, bet žinojau, kad už durų stovi Mabruka. Nepasijudinau. Jis pašoko, vienu šuoliu atsidūrė prie manęs, griebė už rankos, metė ant lovos ir užgulė mane.
Mėginau jį nustumti, bet jis buvo sunkus, – man nepavyko. Jis įkando į kaklą, skruostus, krūtinę. Šaukdama daužiausi aplinkui. „Nutilk, tu, šlykšti maža kale!”
Jis smogė man, maigė krūtis, aukštai patraukė naktinius.
Tvirtai laikydamas abi mano rankas, brutaliai įsiveržė į mane. Niekada to nepamiršiu. Jis išniekino mano kūną, o į mano sielą įsmeigė durklą, kuris ten liks visada.
Buvau išsekinta, nebeturėjau jėgų, nebegalėjau pajudėti, tik verkiau”, – prisimena Soraya.
M. Gaddafi pasikėlė, paėmė nedidelę raudoną servetėlę, perbraukė man per šlaunis ir dingo vonioje. Tik vėliau mergaitė sužinojo, kad šis kraujas jam buvo vertingas juodosios magijos ceremonijai.
„Tris dienas kraujavau. Galina (ukrainietė medicinos sesuo. – Red.) prieidavo prie mano lovos, rūpinosi manimi.
Ji glostė mano kaktą, sakė, kad patyriau vidinių sužeidimų. Nesiguodžiau, nesiskundžiau, nebeklausinėjau. Nesiliečiau prie maisto, kurį man atnešdavo į kambarį. Gulėjau kaip mirusi. Daugiau niekas į mane nekreipė dėmesio”, – pasakojo mergina.
Žlugo sukurtas įvaizdis
M. Gaddafi ne tik prievartavo 15-metę, bet ir iš jos viešai tyčiojosi. Sykį pusryčiaudamas jis įdėjo kasetę į nutrintą grotuvą. Pasigirdus senovinėms beduinų dainoms, pareikalavo: „Šok, kekše! Šok!”
Muzika buvo nemaloni, senamadiškos dainos, o jis gašliu žvilgsniu žiūrėjo į šokančią mergaitę.
„Mačiau, koks jis buvo susijaudinęs. Po to atsistojo, paplojo per užpakalį ir vėl užvirto ant manęs.
Tą patį vakarą jis privertė mane rūkyti. Sakė, kad jam patinka, kaip moterys įtraukia cigaretės dūmus. Atsisakiau. Tada jis uždegė cigaretę ir pats įkišo į burną. Kosėjau. Jam tai sukėlė juoką.
Šeštą dieną jis pasakė: „Na, mano kekšyte, atėjo laikas tau gerti.” Tai buvo viskis. Girdėjau, kad Koranas draudžia vartoti alkoholį, o M. Gaddafi – labai religingas žmogus.
Mokykloje ir per televiziją – visur jis buvo pateikiamas kaip uoliausias islamo gynėjas, visada rėmėsi Koranu, kalbėjo maldas žmonių minioms. Tad matyti jį geriantį viskį – negirdėtas dalykas”, – nustebusi dėl M. Gaddafi veidmainystės kalbėjo Soraya.
Jaunuolei tikrai buvo sunku suvokti, kaip žmogus, šlovintas kaip visų libių tėvas, teisės ir teisingumo puoselėtojas, absoliutus autoritetas šalyje, pažeidinėjo visas tas taisykles, kurias pats skelbė!
„Viskas buvo melas. Viskas, ką pasakojo mokytojai, kuo tikėjo mano tėvai. Jei jie tai žinotų! Jis man ištiesė taurę: „Gerk, šliundra!” Gurkštelėjau, pajutau deginimą, viskio skonis man pasirodė šlykštus. „Na, pirmyn, gerk! Kaip vaistus!” – apie M. Gaddafi kankinimus kalbėjo Soraya.
Pabėgti nebuvo galimybių
Tą patį vakarą visi su konvojumi pajudėjo į Tripolį. Dešimtys lengvųjų automobilių, didžiulis gyvenamasis autobusas ant ratų ir nedidelis krovininis automobilis, kuris buvo pakrautas medžiagų, pirmiausia palapinių.
Visos mergaitės vėl vilkėjo uniformas ir atrodė, kad visi džiaugėsi, jog išvykstame. Bet Soraya buvo nusiminusi. Palikti Sirtą reiškė, kad ji tolsta nuo tėvų ir praranda bet kokią galimybę grįžti namo.
„Mėginau įsivaizduoti, kaip galėčiau pabėgti. Bet tai buvo beprasmiška. Ar Libijoje buvo bent vienas kampelis, kur galėtum pabėgti nuo M. Gaddafi?
Jo policijos, nereguliarių karinių pajėgų, šnipų knibždėte knibždėjo visoje šalyje. Kaimynai sekė kaimynus, net tarp šeimos narių galėjo būti skundikų.
Buvau jo kalinė, atiduota į jo rankas”, – apie tada kankinusį beviltiškumą kalbėjo Soraya.
Kaip gyventi toliau?
M. Gaddafi aplinkoje Soraya praleido 6 metus.
Likus visai nedaug laiko iki Soraya 22-ojo gimtadienio, 2011-ųjų vasarį prasidėjo protestai prieš režimą.
Spalio 20-ąją Libijos diktatorius buvo žiauriai nužudytas. Jo tironija baigėsi, bet tokioms moterims kaip Soraya nėra išsilaisvinimo.
„Prarasta moteris. Mergaitė, kurią reikia nužudyti. Taip galvoja mano tėvai, broliai, nes ant kortos pastatyta jų garbė. Ši mintis mane stingdo.
Jei būčiau nužudyta, jie taptų gerbiamais vyrais. Nusikaltimas nuplautų nuo jų gėdą. Esu suteršta, taigi apjuodinau ir juos.
Esu pažeminta, kas gi apverktų mano mirtį? Norėčiau Libijoje susikurti naują gyvenimą. Tik klausiu savęs, ar tai įmanoma?” – atsakymų iki šiol ieško Soraya.
