Lietuva ne tik pirmininkauja Europos Sąjungos (ES) Tarybai, bet tapo ir Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos nenuolatine nare, todėl Palestinos savivaldos vadovui M.Abbasui susitikimas su Lietuvos prezidente D.Grybauskaite užtikrina didesnį Palestinos savivaldos matomumą.
„Palestiniečiai jau kurį laiką naudojasi šia taktika. Pats svarbiausias dalykas – sukurti ir palaikyti tinkamą valstybinio darinio tarptautinėje arenoje įvaizdį, kuris neišvengiamai susijęs su jų tiesiogine ir aktyvia diplomatija visame pasaulyje.
Palestina po truputį skverbiasi į JT ir jos šakines organizacijas“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų doktorantas ir Tolimųjų Rytų studijų lektorius Konstantinas Andrijauskas.
Lietuvos nuomonė gali keistis
Nors Lietuva Palestinos ir Izraelio konflikte paskutiniu metu buvo kiek palankesnė pastarajam, lektoriaus nuomone, tokia Lietuvos politika laikui bėgant gali keistis sulig jau pastebimais tarptautinės nuomonės pokyčiais šios problemos atžvilgiu.
„Tokie susitikimai įsigalėję tarptautinėje praktikoje. Atsinaujinusių derybų tarp Izraelio ir Palestinos savivaldos kontekste, tokio tipo vizitai nėra akibrokštai, juolab kad ES, o kartu ir Lietuva oficialiai remia šį procesą“, – sakė jis.
Prieš dvejus metus Lietuva buvo viena iš 14 valstybių (tarp jų buvo ir JAV, Kanada bei Australija), balsavusių prieš Palestinos narystę JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje (UNESCO). Pernai Lietuva nusprendė susilaikyti per balsavimą Generalinėje Asamblėjoje dėl aukštesnio diplomatinio statuso Palestinos savivaldai.
Atsakydamas į palestiniečių narystės siekį JT Izraelis buvo sustabdęs biudžeto fiskalines pajamas jų savivaldai, tačiau tarpininkaujant JAV Izraelio pirmininkas Benjaminas Netanyahu nusprendė atnaujinti mokesčių, rinktų savivaldos vardu ir įšaldytų pernai, pervedimą.
Atnaujino taikos derybas
Izraelis ir Palestina po trejų metų atnaujino taikos derybas. Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino JAV. Valstybės sekretorius Johnas Kerry šiais metais jau šešis kartus buvo Artimuosiuose Rytuose ir ragino šalis pradėti tarpusavio dialogą. Jis dalyvavo ir Vašingtone liepos 29 d. vykusiame pirmajame susitikime tarp Izraelio ir Palestinos delegacijų.
Šalies vadovė su M.Abbasu aptars dvišalius Lietuvos ir Palestinos santykius, Palestinos bendradarbiavimą su Europos Sąjunga, Artimųjų Rytų taikos procesą ir padėtį regione. Lietuva ir ES remia Artimųjų Rytų taikos procesą ir atnaujintas Izraelio–Palestinos derybas.
Konflikto išspręsti nepavyksta
Tarp Palestinos ir Izraelio užsitęsusio konflikto nepavyksta išspręsti nei Izraelio sąjungininkei JAV, nei JT. Izraelis nepripažįsta Palestinos, o Palestinos „Hamas“ lyderis Khaledas Meshaalas teigia negalintis pripažinti Izraelio: „Negalime pripažinti Palestinos okupacijos teisėtumo arba pripažinti Izraelio.“
Kh.Meshaalas taip pat nurodė, kad islamo judėjimas „Hamas“ Palestinos išvadavimo organizaciją (PIO) laiko Palestinos vienybės simboliu ir „atskaitos tašku“ visiems palestiniečiams.
Radikali islamo grupuotė „Hamas“, valdanti Gazos Ruožą, ir Vakarų krantą valdanti M.Abbaso partija „Fatah“ yra susipriešinusios ir siekia skirtingų tikslų santykiuose su Izraeliu. Ar pavyks joms susivienyti dėl bendro tikslo?
Pastebima, kad pastaraisiais metais dvi politinės jėgos, valdančios Palestinos savivaldą – „Hamas“ ir „Fatah“, pradėjo artėti prie politinio sutarimo, kad reikia žengti bendru frontu kovoje dėl savo valstybės.
Vis dėlto Izraelis nelaiko „Hamas“ derybų puse, Palestinos atstovą matydamas M.Abbaso asmenyje. Tuo tarpu 2006 m. visuotiniuose rinkimuose laimėjusi „Hamas“ M.Abbaso nelaiko vienareikšmiu Palestinos savivaldos vadovu.
Konfliktas – egzistencinis
K. Andrijausko teigimu, konfliktas tarp Palestinos ir Izraelio – daugiausia modernios epochos kūrinys, daugelio laikomas Vakarų kolonijinės politikos, ypač britų, padariniu.
„XX a. pirmosios pusės britų mandatinė (kolonijinė) valdžia, darė tam tikrus pasižadėjimus vienai ir kitai Palestinoje gyvenančioms bendruomenėms – arabams ir žydams dėl jų politinių teisių ir būsimo valstybės sukūrimo. Deja, tie pasižadėjimai prieštaravo vieni kitiems. Daugelis arabų Izraelį laiko jei ne paskutiniu, tai ryškiausiu kolonijinės politikos Vidurio Rytuose pavyzdžiu“, – sakė politologas.
Konfliktą abi pusės – Palestina ir Izraelis – laiko visiškai egzistenciniu. Kalbama apie tai, ar Palestinos teritorijoje turi egzistuoti viena, ar dvi valstybės.
„Dauguma izraeliečių sutinka, kad Palestinos valstybė galėtų būti sukurta, tačiau jie įžvelgia itin rimtų grėsmių. Izraelis yra unikali pasaulio valstybė, patirianti iš kaimynų beprecedentį geopolitinį spaudimą. Nors kariniu požiūriu galinga, demografiškai ir teritoriškai tėra labai maža, o aplinkinės arabų valstybės žymiai didesnės, todėl ir potencialus jų spaudimas Izraeliui – itin žymus“, – įsitikinęs jis.
Pastaraisiais metais, ypač XXI a., kai politinis islamas tampa vis svarbesnis, ši tendencija pradeda labai aiškiai matytis ir pačioje Palestinos savivaldoje: „Tarp palestiniečių separatistų atsiranda labai stiprus islamistinis sparnas, nes jų manymu ankstesni, labiau sekuliarūs vadovai, nesugebėjo įgyvendinti nepriklausomos Palestinos vizijos, t.y. pagrindinės savo egzistencinės misijos.“
