M.Abbasas mūsų šalyje lankėsi neatsitiktinai, mat paramos svečias tikisi sulaukti ir iš Lietuvos, kuri šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai, o nuo kitų metų iki 2015-ųjų bus viena iš dešimties nenuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių.
Iki šiol Lietuva buvo tarp valstybių, kartu su JAV nerėmusių Palestinos, bet už atsinaujinančių derybų stovi viena įtakingiausių JT Saugumo Tarybos narių – JAV, o tai daug ką keičia.
JAV griežia pirmuoju smuiku
Iki šiol už taikos derybas tarp Izraelio ir Palestinos buvo atsakingos keturios šio proceso dalyvės: JAV, ES, Rusija ir JT. Bet vasarą šiam procesui atsinaujinus viską savo rankose laiko tik viena jų – JAV, kurios tradiciškai laikomos Izraelio partnerėmis.
Viešėdamas Lietuvoje Palestinos prezidentas M.Abbasas net prisipažino, kad jis pats nieko negali papasakoti apie visą derybų eigą. Tai gali padaryti tik JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.
Rugpjūtį, kai atsinaujino taikos derybos, į Maskvą tartis išvyko Palestinos užsienio reikalų ministras Riyadas al-Maliki.
Susitikęs su Rusijos strateginių tyrimų instituto ekspertais jis pasakė, kodėl Palestina nusprendė atiduoti derybas tik į JAV rankas. R.al-Maliki teigimu, JAV valstybės sekretorius J.Kerry parodė didelį aktyvumą, kai trys kitos derybų pusės tik stebėjo, kuo viskas baigsis.
Dabar, jo įsitikinimu, atsiranda viltis, kad ir tos valstybės, kurios palaikė JAV, keis savo poziciją.
R.al-Maliki teigimu, neatmetama galimybė, kad ateityje ir ketvertas su specialiu JT atstovu Artimųjų Rytų klausimu – buvusiu Jungtinės Karalystės premjeru Tony Blairu įsitrauks į šias derybas. Bet kodėl šios derybos svarbios?
Liko daug abejonių
Pirmiausia reikia ir toliau rūpintis ekonomine pagalba Palestinai, iš kurios ir jos valdžia gauna pinigus. Pratęsdamas šią mintį, Europos užsienio reikalų tarybos ekspertas Mattia Toaldo pažymi, kad ES daug investavo į Palestinos institucijų finansavimą, bet nesugebėjo pasipriešinti naujų žydų nausėdijų kūrimui Vakarų Kranto teritorijoje.
Tiesa, to nesugebėjo sustabdyti ir JAV. O kaip bus dabar? „Brookings” instituto eksperto Khaleedo Elgindy nuomone, dabar, kai naujame derybų etape atsirado savotiškas „Kerry veiksnys”, JAV turės ką nors daryti ir su šia problema.
Palestina ir Izraelis priėmė siūlymą sėsti prie derybų stalo tik dėl to, kad jį pateikė JAV ir tam nebuvo galima atsispirti. Bet abiejose pusėse yra daug abejonių.
Kiša pagalius į ratus
Palestinoje tas abejones sukelia ne tiktai istoriškai sunkiai išsprendžiami klausimai, tokie kaip Jeruzalės statusas ir Palestinos pabėgėlių sugrįžimas, bet ir žydų nausėdijų plėtra palestiniečių gyvenamosiose teritorijose. Ji nenutrūko net ir atsinaujinus deryboms. Kai kurie palestiniečiai tvirtina, kad darbai net suintensyvėjo.
Ir M.Abbasas, viešėdamas Lietuvoje, darsyk pabrėžė, kad vyksta tai, kas yra nelegalu. Anot naujienų kanalo „Al-Jazeera”, rugsėjį Izraelis nutarė tiesti dar vieną kelią į Vakarų Krantą, sujungsiantį palestiniečiams atitekusį šventą Betliejaus miestą su Negyvąja jūra.
Izraelio valdžia ruošiasi konfiskuoti šią žemę iš palestiniečių.
O Palestinos teritorija, ir taip išraižyta kelių ir praėjimo takų, kurių vieni skirti arabams, o kiti – žydams, taps dar labiau suskaldyta.
Pasak „Al-Jazeera” kalbintų ekspertų, tokie projektai stipriai pakerta gyvybingos Palestinos valstybės sukūrimo galimybę.
Prancūzų interneto portalas „Slate” pažymi, kad per 20 metų po Oslo taikos susitarimo dėl Izraelio veiksmų iš Vakarų Kranto liko tik 40 proc. teritorijos, valdomos palestiniečių.
Nesustoja žydų statybos ir Rytų Jeruzalėje, kur gyvena 99 proc. Jeruzalės arabų. Izraelis toliau tęsia ir karinę Palestinos kontrolę.
Derybos pasmerktos žlugti?
Kaip pažymi Carnegie centro (JAV) ekspertas Yezidas Saygihas, Izraelio planų sėkmę užtikrina šios šalies valdžios sugebėjimas įgyvendinti palestiniečių gyvenamos teritorijos kontrolę, atiduodant jos politikams tik tam tikras civilines teises valdyti šį kraštą.
Šio eksperto teigimu, net ir JAV politika po Oslo susitarimų, nors skelbė, kad rūpinasi abiejų tautų – žydų ir palestiniečių interesais, iš tikrųjų iki šiol padėjo įgyvendinti tolesnę Palestinos integraciją į Izraelio valstybę su 1967 m. sienomis.
Tad ar verta stebėtis, kad ne tik nuosaikūs palestiniečiai, politikai iš Vakarų Kranto, bet ir teroristinės organizacijos „Hamas” atstovai nepritarė J.Kerry siūlomoms deryboms?
M.Abbasas sėdo prie derybų stalo be didesnių konsultacijų su kitais politikais Palestinoje. O dabar viešėdamas Vilniuje turėjo pripažinti, kad, nepaisant jo pastangų, besitęsianti Izraelio karinė kontrolė Palestinoje ir nausėdijų plėtra derybas gali ir sužlugdyti.
Pabėgėliai kelia grėsmę
Dar viena didžiulė problema yra palestiniečių pabėgėliai.
Europos strateginių studijų instituto ekspertė Florence Gaub pažymi, kad Izraeliui palestiniečių grįžimas reikštų grėsmę žydų valstybei.
Mat grįžę palestiniečiai greičiausiai sudarytų daugumą net ir Izraelyje, kur ir taip gyvena nemažai arabų.
O tada Izraelis jau nebebūtų žydų valstybė. Be to, tai reikštų, kad Izraelis turėtų prisiimti ir atsakomybę už arabų žemių okupacijos padarinius.
Tuo metu Palestinai pabėgėlių grįžimas turi, šios ekspertės nuomone, ir simbolinę reikšmę. Palestiniečiai įsitikinę, kad tik jie yra gyventojai teritorijos, kur dabar įsikūrusi Izraelio valstybė.
Atsisakyti šio reikalavimo reikštų atsisakyti svajonės sukurti Palestinos valstybę.
F.Gaub tvirtinimu, palestiniečių pabėgėlių klausimas yra strateginis abiem pusėms.
Neatsitiktinai, kaip tvirtina Izraelio dienraštis „Maariv”, Izraeliui svarbu ne tik tai, kad Palestina pripažintų, jog Izraelis turi teisę gyvuoti, bet ir teisė gyvuoti kaip žydų valstybei.
Lyg ir šiek tiek lengvesnė problema turėtų būti Izraelio įkalinti palestiniečiai, kurių yra iki 5 tūkstančių
Taikos proceso pradžioje Izraelis paleido apie penktadalį jų, bet deryboms jau prasidėjus vėl prasidėjo suėmimai.
Izraelio ir Palestinos konfliktas
Nesutarimai tarp izraeliečių ir palestiniečių laikomi viena didžiausių pasaulio politikos problemų.
Jos nepavyksta išspręsti nuo to laiko, kai pasibaigus britų mandatui Palestinoje 1948 m., užuot suformavus dvi valstybes – Izraelį ir Palestiną, atsirado tik viena – Izraelis.
Ji paskelbta vienašališkai, pažeidžiant Jungtinių Tautų rekomendacijas po to, kai arabų kaimynai užpuolė izraeliečius.
Palestina ir Izraelis yra istorinis tos pačios teritorijos pavadinimas, kylantis nuo antikinių laikų, bet žydai jį sutapatino su Izraeliu kaip žydų valstybe, o arabai su Palestina kaip arabų valstybe.
Arabų pasaulis ilgą laiką nepripažino Izraelio teisės į egzistavimą ir siekė šią valstybę sunaikinti. Iki šiol tokio požiūrio laikosi ir „Hamas”, valdanti Gazos Ruožą.
Arabų valstybės surengė keletą karų (1948, 1967, 1973 m.), siekdamos atkovoti Izraelį ar bent jau dalį teritorijos. Arabai visus karus pralaimėjo.
Skaudžiausias pralaimėjimas buvo 1967 metais, po jo Izraelis okupavo ir papildomas teritorijas iš gretimų arabų žemių – užėmė visą Jeruzalę, Golano aukštumas, Sinajaus pusiasalį (vėliau jį grąžino Egiptui mainais į taiką ir pripažinimą).
Organizacija „Fatah”, valdanti Vakarų Krantą ir pasirinkusi M.Abbasą savo lyderiu, 1993 m. rugsėjį pripažino Izraelio teisę į egzistavimą mainais į Palestinos nepriklausomybės pripažinimą.
Palestiniečiai nori kurti valstybę visoje jų gyvenamoje teritorijoje, įskaitant ir Jeruzalę, kurią žydai laiko nedaloma savo šalies sostine.
Palaikymas – didesnė problema M.Abbasui
Kokį palaikymą Izraelio ir Palestinos vadovai turi savo šalyje? Dabar, kai Izraelio parlamente (Knesete) daugumą turi dešinės orientacijos politikai, idėja sukurti Izraelio teritorijoje dvi valstybes, t.y. ir Palestiną, vis mažiau populiari.
Skirtingai nuo Palestinos, Izraelis yra demokratinė valstybė su rinkta atstovaujama valdžia. Be to, šioje šalyje niekas neužmiršo, kad Oslo susitarimų autorius premjeras Itzakas Rabinas buvo nužudytas praėjus tik 2 metams po Oslo susitarimo ir metams nuo dienos, kai kartu su Yaseeru Arafatu – Palestinos lyderiu gavo Nobelio taikos premiją.
Dabar Izraelio premjeras B.Netanyahu tarsis su M.Abbasu dėl šio susitarimo įgyvendinimo, bet jį patį palestiniečiai vadina vienu aršiausių žydų nausėdijų plėtros politikos autorių.
Tuo metu Palestinos vadovas gali sau leisti nesitarti nei su „Fatah” partijos nariais, nei su kitais politikais Vakarų Krante, nes nėra institucijos, kuriai būtų atsakingas.
Akivaizdu, kad vis labiau išryškėja M.Abbaso nedemokratinis vadovavimo stilius. Jau 5 metus į posėdžius nesusirenka Palestinos parlamentas.
Be to, Vakarų Kranto valdžia kaltinama didele korupcija naudojant Vakarų šalių, pirmiausia ES, finansinę paramą.
M.Abbasas gali džiaugtis tik tuo, kad dėl įvykių Egipte ir dėl Musulmonų brolijos lyderio M.Mursi, aktyviai palaikiusio „Hamas”, nuvertimo susilpnėjo ir Gazos režimo politikų pozicijos.
Bet ar M.Abbasas galės tuo pasinaudoti įtvirtindamas savo pozicijas ir šioje Palestinos teritorijoje, dar neaišku.
Viešėdamas Lietuvoje M.Abbasas pripažino, kad turi vieną svarbų susitarimą su „Hamas”: derėtis visais svarbiais Palestinai klausimais, galutinį derybų rezultatą pateikiant patvirtinti abiejų Palestinos dalių gyventojams referendumo būdu.
Tai ir yra tas faktiškai vienintelis legitimumas iš Palestinos pusės nelengvose derybose, kurių palankia baigtimi nedaug kas tiki. Jų baigtis gali nulemti ir M.Abbaso likimą.
