Lyg tyčia jau po rinkimų Vokietijoje šalies atstovai Briuselyje per ES aplinkos ministrų susitikimą sėkmingai užblokavo Europos Parlamento, Europos Komisijos ir 27 ES narių sprendimą dėl išmetamųjų dujų normatyvų sumažinimo, dėl kurio buvo deramasi ilgus mėnesius, rašo „Lietuvos rytas”.
Vokietijos automobilių pramonės koncernų vadovai patenkinti trina rankas.
Bet nuo to laiko šalyje verda aistros, mat geradarių Quandtų šeimos rankose – pusė BMW koncerno.
Steffenui Quandtui priklauso 17,4 proc., jo motinai J.Quandt – 16,7 proc., o Susanne Klatten – 12,6 proc. BMW grupės akcijų. Likusius 53,3 proc. turi smulkieji akcininkai.
Koks ryšys tarp posėdžio Briuselyje ir Quandtų šeimos dovanos Krikščionių demokratų sąjungai (KDS)?
Ar automobilių gamintojų parama valdančiajai partijai svarbaus sprendimo išvakarėse – tik sutapimas? Ar gali būti, kad Vokietijos politika tapo perkama?
Būtent tokius priekaištus žarsto opozicija, kovos su korupcija organizacijos ir netgi teisės specialistai. Jau girdėti ir kvietimų apriboti finansinę paramą partijoms.
Dovanėlės kvapas neskanus
Žvelgiant formaliai ginčytis nėra ko: paramos partijoms, net ir tokios didelės, Vokietijos įstatymai nedraudžia. Kaip ir dera, ji buvo užregistruota Bundestago pirmininko biure, o suma paskelbta viešai.
Tiesa, partijų įstatymo 25-asis straipsnis skelbia, kad partijos negali priimti paramos, „jeigu ji suteikiama akivaizdžiai tikintis atitinkamos naudos”.
Tačiau kaip nustatyti, kad paramos teikėjas „akivaizdžiai tikisi naudos”? Ir kiek laiko paramos teikėjas gali puoselėti viltį: mėnesį, pusę metų?
Tokius ironiškus klausimus kelia ne tik Vokietijos dienraščių žurnalistai.
Quandtų šeima, kuriai priklauso ir daugiau įvairių sričių pramonės kompanijų, tikina tokiu būdu tiesiog „pripažįstanti, kad ponia Angela Merkel sėkmingai vadovauja euro krizės apimtai šaliai”.
„Milijonierių Quandtų šeimai ši paaukota suma yra smulkmena, lyg sveikinimo atvirukas”, – ironiškai šį prisipažinimą pakomentavo dienraščio „Suddeutsche Zeitung” apžvalgininkas Heribertas Prantlas.
Pinigai – tik po derybų
BMW grupė ir Quandtų šeima valdžiai buvo dosni ir anksčiau.
„Autokanclerio” Gerhardo Schröderio valdymo laikais BMW paramos sulaukdavo socialdemokratai, o vėliau – ir konservatoriai, kurie pastaraisiais metais nuolat stovi prie valdančiosios koalicijos vairo.
KDS neslepia, kad per pastaruosius dešimt metų į partijos kasą iš Quandtų sąskaitų įplaukė daugiau nei 5 mln. eurų.
Bet šeimos turtai kritikams rūpi mažiausiai.
Svarbiausias klausimas toks: ar gali Vokietijos pramonė diktuoti politines madas?
Įdomu tai, kad beveik 700 tūkst. eurų KDS sąskaitoje atsidūrė tik spalio 9 dieną, po derybų Briuselyje, nors sprendimą paremti A.Merkel Quandtų šeima priėmė metų pradžioje.
Be to, šeimos atstovas spaudai patvirtino, kad KDS vadovybė apie būsimą paramą žinojo dar prieš rinkimus.
Dar 565 tūkst. eurų jaunesnioji KDS sesuo – Krikščionių socialinė sąjunga, veikianti tik Bavarijoje, sulaukė iš Bavarijos metalo ir elektros pramonės atstovų sąjungos, kuri vienija 550 įmonių ir 425 tūkst. jų darbuotojų.
Užnuodijo klimatą Briuselyje?
Kova Briuselyje dėl išmetamųjų dujų normatyvų vyksta jau keletą mėnesių. Vienoje pusėje – automobilių lobistai, kitoje – aplinkosaugininkai.
Dar birželį po ilgo naktinio posėdžio, regis, buvo susitarta dėl kompromiso.
Nuo 2020 metų naujai registruojamiems automobiliams leidžiama norma – 95 gramai aplinkai kenkiančio anglies dvideginio už nuvažiuotą kilometrą.
Iki 2015 metų galiojanti norma – 130 gramų CO2 už nuvažiuotą kilometrą.
Japonijos gamintojai iki 2020 metų privalo sumažinti išmetamųjų dujų kiekį iki 105 g/km, JAV gamintojams galiojanti norma – 121 g/km.
Eurokratams, regis, net nerūpėjo dejonės, esą Europos automobilių, ypač sunkiasvorių lengvųjų limuzinų, gamintojams tektų investuoti daugybę milijonų eurų, jei naujieji ES aplinkosaugos normatyvai taptų tikrove.
ES šalių Ministrų taryboje sprendimui sumažinti normatyvus pritarė 27 vyriausybės, 27 komisarai ir 765 parlamentarai. Bet tada įsikišo Vokietija, ir balsavimas žlugo.
„Mes iš tiesų dėjome pastangas, kad balsavimas neįvyktų”, – tada atvirai pripažino Vokietijos kanclerė A.Merkel.
Ji pridūrė, kad aplinkosauga, be abejonės, yra svarbus dalykas, tačiau „turime rūpintis, kad nesusilpnintume savo pramonės pagrindo”.
Aplinkosaugininkai ir kiti derybininkai neslepia apmaudo ir tvirtina, kad klimatas sprendimus priimančiuose ES organuose buvo užnuodytas ilgam.
Ką jau kalbėti apie tikrąją klimato taršą, kuri, kaip aiškėja, dar ilgai nemažės.
Prisimena G.Schröderio laikus
„Volkswagen AG”, „Daimler”, BMW ir kituose koncernuose Vokietijoje dirba net 750 tūkst. žmonių. Automobilių pramonė – svarbiausia, tad ir daugiausia lobistų Vokietijoje samdanti grupė Vokietijoje.
Kurį laiką automobilininkai atvirai džiaugėsi turėdami „autokanclerį” G.Schröderį, kuris 1990–1998 metais, dar būdamas Žemutinės Saksonijos premjeras, užėmė postą „Volkswagen AG” stebėtojų taryboje.
Tapęs vyriausybės vadovu, jis su sportišku užsidegimu stengėsi, kad ES sprendimas dėl naudotų automobilių utilizavimo būtų kiek įmanoma užvėlintas – pramonės naudai.
Jis kovojo su Europos Komisija dėl automobilių prekybos liberalizavimo, ilgai atidėliojo sprendimus dėl tarnybinių automobilių apmokestinimo, taip pat dėl suodžių filtrų dyzeliniuose varikliuose.
G.Schröderis išdidžiai pozuodavo prie vokiškų automobilių tarptautinėse automobilių mugėse Kinijoje, JAV ir Vokietijoje. Trumpiau tariant, buvo tikras „autokancleris”.
Buvusių politikų, po tarybos išėjusių dirbti į automobilių koncernus, sąrašas apskritai gana ilgas.
Buvęs transporto ministras krikščionis demokratas Matthias Wissmannas nuo 2007 metų netgi vadovauja Vokietijos automobilių gamintojų sąjungai.
A.Merkel geras vardas – pavojuje?
A.Merkel iki šiol lyg ir vengė automobilių temos, nors Helmuto Kohlio vyriausybėje užėmė aplinkos ministro postą.
2006 metais, po Didžiojo aštuoneto susitikimo, ji įgijo Klimato kanclerės titulą. Ji atvirai kritikavo automobilių pramonę dėl to, kad ji neva nepakankamai stengiasi mažinti anglies dvideginio išmetimą.
Tačiau pastaraisiais metais kanclerė vis rečiau ištaria piktą žodį automobilininkų adresu.
Antai automobilių koncernai krizės metais su dėkingumu priėmė valstybės paramą priverstinių atostogų išleidžiamiems darbininkams.
2009 metais A.Merkel ir koalicijos partneriai leido dienas ir naktis kurdami planus, kaip išgelbėti „Opel”.
Vis dėlto kol kas niekas nepriekaištavo A.Merkel, esą jos vyriausybė perkama.
Priešingai. 2009-aisiais, kai viešbučių tinklas „Movenpick” paaukojo nemažą sumą valdančiajai koalicijai, o netrukus buvo perpus sumažintas pridėtinės vertės mokestis viešbučiams, kentėjo jaunesnioji koalicijos partnerė – Laisvųjų demokratų partija.
Dabar priekaištų apie perkamą politiką girdėti vis daugiau, ir A.Merkel geras vardas nebeatrodo toks geras.
Beje, A.Merkel važinėja tarnybiniu automobiliu „Audi”, o asmeniškai mėgsta „Volkswagen Golf”.
