Kad patektų į viršūnę ir galėtų apžvelgti Paryžiaus panoramą, jie turėjo užkopti 1710 laiptukų. Liftai į Eiffelio bokštą buvo galutinai įrengti tik gegužės 26-ąją.
Idėja – ne G.Eiffelio
Eiffelio bokštas buvo atidarytas po 2 metus, 2 mėnesius ir 5 dienas trukusių statybų.
Bokštas buvo pastatytas Paryžiuje vykusiai Pasaulinei parodai, skirtai 100-osioms Bastilijos šturmo metinėms paminėti.
Mažai kas žino, kad Eiffelio bokšto autorius buvo visai ne Gustave’as Eiffelis. Statinį suprojektavo du jo vyresnieji inžinieriai – Maurice’as Koechlinas ir Emile’is Nouguier. Pats kompanijos vadovas G.Eiffelis ne itin susidomėjo inžinierių projektu, tačiau nusiuntė juos pasikonsultuoti su kompanijos architektūros skyriaus vadovu Stephenu Sauvestre’u.
Pastarasis pridėjo šiokių tokių pagražinimų – dekoratyvines arkas apačioje, stiklinį paviljoną pirmajame aukšte. Toks projektas G.Eiffeliui jau patiko ir buvo nuspręsta jį įgyvendinti.
Eiffelio bokštą statė 300 darbininkų, jam sunaudoti 18 038 geležies gabalai, 2,5 mln. kniedžių. Bokštas sveria 10 tūkstančių tonų ir yra 300 m aukščio (su antena – 324 m).
Bokštas buvo pastatytas kaip moderniojo mokslo simbolis. Kaip sakė pats G.Eiffelis, jis simbolizuoja „ne tik moderniosios inžinerijos meną, bet ir pramonės bei mokslo amžių, kuriame mes gyvename“.
Paryžiečiams kėlė siaubą
Tuomet, kai bokštas buvo statomas, buvo ką tik atsiradusi ir pirmuosius žingsnius žengė dar viena industrija – fotografija. Daugybė fotografų įamžino įspūdingas virš Paryžiaus kylančio bokšto statybas.
Kai buvo pastatytas, Eiffelio bokštas buvo aukščiausias statinys pasaulyje.
Savo titulą jis prarado 1930-aisiais, kai iškilo 319 metrų aukščio Niujorko „Chrysler Building“ dangoraižis.
Iš pradžių Paryžiaus gyventojai geležinių konstrukcijų bokšto nekentė ir juo baisėjosi. Laikraščiai gaudavo daugybę piktų laiškų, kuriuose žmonės rašydavo, kad bokštas neatitinka miesto dvasios. Prieš Eiffelio bokštą pasisakė ir Paryžiaus menininkai bei intelektualai.
Vienas jų – rašytojas Guy de Maupassant’as teigė, kad bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą, bet pats nuolat pietaudavo jo restorane. Pasak rašytojo, tai vienintelė Paryžiuje vieta, iš kurios jo nematyti.
Buvo planuojama, kad bokštas stovės tik 20 metų, tačiau Prancūzijos kariškiai ir valdžia pradėjo jį naudoti radijui, o vėliau ir telekomunikacijoms. Kai 1909 m. leidimas bokštui stovėti pasibaigė, Paryžiaus miesto valdžia nusprendė jį pasilikti.
Atliko daug funkcijų
Per 125 metus, kai stovi Eiffelio bokštas, įvyko du pasauliniai karai. Pirmojo pasaulinio karo metais jis perdavė radijo signalus, o per Antrąjį pasaulinį karą liftų laidai buvo nupjauti, kad naciai negalėtų pasinaudoti bokštu. Bokštas atlaikė ir didelį gaisrą, kuris 1956 m. kilo jo viršutiniame aukšte.
Nors Eiffelio bokšto spalva atrodo lygi, iš tiesų jis nėra nudažytas viena spalva. Atsižvelgiant į perspektyvos dėsnius, bokšto viršus nudažytas tamsiau, o į apačią dažai šviesėja. Saugant nuo rūdžių kas septynerius metus jis yra perdažomas sunaudojant 50–60 tonų dažų.
Eiffelio bokštas, pagamintas iš geležies konstrukcijų, nelygu metų laikas, keičia savo aukštį. Kaitinant vasaros saulei metalas išsiplečia ir konstrukcija paaukštėja apie 17 cm.
Eiffelio bokštas – lankomiausias mokamas pasaulio statinys. Kiekvienais metais Eiffelio bokštą aplanko apie 7 mln. žmonių.
Šią savaitę suėjo 125 metai, kai lankytojams duris atvėrė vienas žymiausių pasaulio statinių, Paryžiaus simboliu laikomas Eiffelio bokštas.
