Šį pavasarį Kazanėje vykusiame Visų totorių bendruomenės centro 9-ajame kurultajuje (tai visuotinis tautos suvažiavimas, europietiško parlamento atitikmuo mongolų ir kai kuriose tiurkų tautose. – Red.) buvo priimtas sprendimas atgaivinti referendumą, kurį sovietų valdžia paskelbė dar 1920 metais, bet kuris taip ir liko nesurengtas.
Referendume nuspręsta iškelti klausimą dėl Baškirijos teritorijos su totorių tautybės gyventojais prisijungimo prie Totorijos Respublikos, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
„Totoriai, gyvenantys Baškirijos Respublikos teritorijoje, sudaro antrą pagal dydį – po Totorijos – totorių tautos grupę. Tai daugiau kaip 20 proc. viso totorių skaičiaus.
Jie gyvena daugiausia vakarinėje ir šiaurės vakarinėje Baškirijos dalyje, kur, ypač kaimo vietovėse, sudaro absoliučią gyventojų daugumą.
Tačiau nurodyta totorių grupė, gyvenanti šioje respublikoje, sudaro ir labiausiai socialiai nuskriaustą totorių tautos dalį.
Turime omenyje kultūrinių ir švietimo problemų sprendimą, jų interesų paisymą respublikos politinės vadovybės lygmeniu, taip pat valstybinės finansinės paramos visuomeniniams ir kultūriniams projektams teikimą“, – rašoma kurultajaus rezoliucijoje.
Totoriai skundžiasi, kad nors jų skaičius Baškirijoje toks pat kaip pačioje Totorijoje, čia jie negauna „iš esmės jokios valstybinės ar kitokios paramos savo nacionalinei plėtrai“.
„Kurultajus tokią padėtį laiko visiškai nepriimtina ir pažymi, kad totoriai, nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos, yra viena ir nedaloma vietinė Rusijos Federacijos tauta. Jie privalo naudotis lygiomis nacionalinės plėtros teisėmis ir galimybėmis kartu su visomis tautomis, gyvenančiomis Rusijos Federacijoje“, – teigiama rezoliucijoje.
Kurultajus priėmė nutarimą imtis priemonių suteikti totorių kalbai Baškirijoje valstybinės kalbos statusą ir pradėti procedūras dėl referendumo, paskelbto dar 1920 metais dėl totorių gyvenamų Ufos gubernijos dalių prijungimo prie Totorijos Respublikos.
Jaučiasi užgožti baškirų
Totorių nacionalistai jau ne kartą pasisakė prieš Baškirijos valdžią, kaltindami ją nuolatine priespauda.
Tuo metu pačioje Totorijoje jų bendražygiai analogiškas pretenzijas reiškia Kazanės valdininkams, kaltindami juos keliaklupsčiavimu prieš Maskvą ir teigdami, kad jie pavertė totorių tautą labiausiai engiama visoje Rusijoje.
Dar 2012 metais Ufoje įsiplieskė skandalas dėl totorių kalbos statuso ir privalomo nacionalinių kalbų mokymo bendrojo lavinimo mokyklose. Tuomet ekspertai prabilo apie kovą su baškirų etnokratija.
Sudėtingi baškirų ir totorių santykiai buvo aptariami ir įvairiuose Pasaulinio totorių kongreso suvažiavimuose.
O 2013-aisiais totorių jaunimo sąjunga „Azatliq“ paskelbė ketinanti kovoti dėl totorių žemių atsiskyrimo nuo Baškirijos ir prisijungimo prie Totorijos.
Judėjimo dalyviai pareiškė, kad yra „nenusiteikę toliau taikstytis su trečiarūše totorių tautybės gyventojų padėtimi“ Baškirijoje.
„Jeigu bus likviduota Baškirijos Respublika, totoriai negins respublikos statuso ir dėl to pirmiausia bus kaltos baškirų šovinistinės organizacijos! Be totorių apginti Baškirijos Respublikos statuso jums nepavyks“, – pagrasino totorių nacionalistai.
„Azatliq“ pirmininkas Nailis Nabiulinas teigė, kad baškirų žemėje reguliariai pažeidžiamos totorių teisės – masiškai uždaromos totorių mokyklos, nėra televizijos totorių kalba.
Jis tvirtino, jog jo vadovaujama visuomeninė organizacija nusprendė užsiimti švietėjiška veikla ir organizuoti sociologinius tyrimus – kad paruoštų sąlygas referendumui.
Totorių – daugiausia po rusų
Totoriai – didžiulė tauta, Rusijoje pagal skaičių užimanti antrąją vietą po pačių rusų. Jų vardas kilo iš mongolų klajoklių genčių, gyvenusių Mongolijos šiaurės rytuose V–IX amžiais.
Vėliau totoriais pradėti vadinti Aukso ordos, arba Dešti Kipčiako – valstybės, kurią XIII amžiuje iš tiurkų ir mongolų genčių suvienijo didžiojo mongolų karvedžio Čingischano anūkas chanas Batijus, gyventojai.
Totorių Rusijoje oficialiai suskaičiuojama per 5,3 mln., o iš viso pasaulyje jų gyvena apie 10 mln., kai kuriais skaičiavimais – ir 15–17 mln. Tačiau šie skaičiai nėra tikslūs.
Rusija ypač stengiasi sumažinti totorių skaičių, bet žinoma, kad vien Maskvoje jų gyvena apie milijoną.
Šiandien ši tauta paprastai yra skirstoma į Volgos–Uralo, Sibiro, Astrachanės ir Krymo totorius.
Totorių kalba priklauso tiurkų kalbų grupei, kipčiakų-bulgarų pogrupiui. Jų tradicinė religija – sunitų pakraipos islamas. Taip pat yra šiek tiek krikščionių – stačiatikių.
Baškirai irgi priklauso tiurkams, jų kalba gimininga totorių. Dėl šios tautos kilmės egzistuoja įvairių mokslinių versijų.
Kai kurie istorikai juos laiko finougrų tauta, priėmusia mongolišką tipą, kiti juos kildina iš bulgarų.
Egzistuoja netgi nuomonė, kad iš baškirų atsirado vengrų protėviai madjarai.
1920 metais, Sovietų Sąjungoje kuriant nacionalines autonomijas, Birsko ir Belebėjaus sritys turėjo būti atskirtos nuo Baškirijos ir prijungtos prie Totorijos.
Bet tuomet Ufos valdininkai pasistengė, kad referendumas nebūtų surengtas, ir klausimas liko įšaldytas.
Sovietų laikais buvo bandoma supriešinti artimas totorių ir baškirų tautas.
Baškirijoje gyvenančius totorius buvo bandoma per prievartą paversti baškirais – ištrinti jų kalbą, etninę atmintį.
Pagal 2010 metų Rusijos gyventojų surašymo duomenis, Baškirijoje gyvena daugiau kaip milijonas totorių – tai beveik ketvirtadalis visų respublikos gyventojų.
Įgriso būti išskirtiems
Pažymėtina, kad Baškirijoje totoriai kelti galvą ir grasinti surengti referendumą ėmė kaip tik tada, kai Krymo totoriai pradėjo reikalauti Krymui suteikti nacionalinės autonomijos statusą.
Tuo klausimu Krymo totoriai kreipsis į tarptautinę bendruomenę. Jungtinių Tautų dokumentai tai leidžia padaryti tautoms, kurios ne savo valia neteko savo valstybingumo.
Totoriai, kurie sudaro daugiau kaip 12 procentų Krymo gyventojų, yra vieni didžiausių Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos kritikų.
Kuo Rusijai gresia šis daugiau kaip 5 mln. žmonių vienijančios tautos sujudimas?
„Bumerangas grįžta“, – įsitikinęs politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas.
Jis pats yra totorius, gimęs Alytaus rajono Butrimonių miestelyje, esančiame vos 5 kilometrai nuo Raižių, kurie kartais vadinami Lietuvos totorių Meka.
„Vladimiras Putinas, pradėdamas avantiūrą Kryme, ko gero, nepagalvojo, kad panašūs scenarijai gali atsitikti ir jo valstybės viduje, – „Lietuvos rytui“ teigė A.Jakubauskas. – Jau ir Kazanės totoriai bruzda, nėra patenkinti, nes tauta yra padalinta į dvi respublikas – Totoriją ir Baškiriją.“
Totorių tautai įgriso, kad ji yra dirbtinai atskirta, ji siekia sujungti savo etnines žemes.
Kol kas totoriai tenori galimybių netrukdomai plėtoti savo kultūrą ir kalbą – mat Rusija, garsiai šaukianti apie neva mindomas tautinių mažumų teises kaimyninėse valstybėse, pati jas ignoruoja savo viduje.
Ar ši gausi Rusijos tauta gali žengti dar toliau ir bandyti susikurti nepriklausomą valstybę?
Šiuo metu bent kol kas apie tai atvirai nekalbama, nors pagrindas yra visai rimtas.
Aneksija – dar 1783 metais
Kad totorių tauta šiandien neturi nacionalinės valstybės, yra ilgus amžius carinės Rusijos, Sovietų Sąjungos ir dabartinės Kremliaus valdžios nuosekliai vykdytos politikos rezultatas.
Totorių gyvenamas plotas buvo labai didelis – nuo Kaspijos ir Juodosios jūrų iki teritorijų už Uralo kalnų.
Aukso orda viduramžiais buvo viena galingiausių pasaulio valstybių, tačiau nusilpo, kai joje prasidėjo pilietiniai karai.
„Galingoji Aukso orda pasidalijo į tris chanatus – Kazanės, Krymo ir Astrachanės. Dar buvo Sibiro chanatas, bet atokiau.
Kiekvienas chanatas norėjo būti nepriklausomas ir turėjo ambicijų būti viršesnis už kitus.
Kai nebeliko bendros valstybės, tapo kur kas lengviau šiuos chanatus užkariauti“, – apie galingos totorių valstybės griūtį „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Jakubauskas.
Sustiprėjusi Maskvos didžioji kunigaikštystė pirmiausia užkariavo Astrachanės ir Kazanės chanatus, o 1783 metais buvo aneksuotas ir prie Rusijos imperijos prijungtas ir tiesioginiu Aukso ordos paveldėtoju, regiono lyderiu save laikęs Krymo chanatas.
„Beje, tai padaryta neteisėtai, sulaužant vos prieš dešimt metų, 1773-iaisiais, pasirašytą Kučiuk-Kainardži susitarimą“, – pažymėjo A.Jakubauskas.
„Bulgarijos kaime Osmanų ir Rusijos imperijos pasirašė amžinos draugystės sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad Krymo chanatas yra nepriklausoma valstybė ir kad nei Turkija, nei Rusija neturi į jį pretenzijų“, – pridūrė Lietuvos totorių atstovas.
A.Jakubauskui teikia vilties faktas, kad kai kurios tautos net ir po dviejų tūkstančių metų – pavyzdžiui, Izraelis – susigrąžina tautines valstybes.
Todėl totoriai, pasiremdami 1773 metų Kučiuk-Kainardži sutartimi, galėtų taip pat pradėti kelti tarptautinėje bendruomenėje mintį dėl jų tautos valstybingumo atkūrimo.
„Bet tam pasaulis dar turi pribręsti“, – mano A.Jakubauskas.
Naikino kalbą ir žmones
Galingą valstybę turėjusių totorių nutautinimo politika carinėje Rusijoje buvo vykdoma smogiant pirmiausia raštijai, priverčiant rašyti kirilicos rašmenimis, ir religijai – musulmonus apkrikštijant ir paverčiant stačiatikiais.
Nuo XIX amžiaus vidurio, taip pat ir atėjus sovietams, buvo pabrėžiama, kad kiekviena totorių atšaka turi vystytis savarankiškai, buvo sunaikinta bendra literatūrinė kalba.
Tai buvo daroma sąmoningai, stengiantis kuo labiau suskaldyti kažkada galingą buvusią tautą. Ir netrukus skirtinguose regionuose – Kryme, Kazanėje, Astrachanėje – tarp pačių totorių pradėjo ryškėti kalbiniai skirtumai.
Sovietinėje Rusijoje tauta buvo išblaškyta po skirtingas autonomines respublikas, dirbtinai nubraižant sienas, bandant totorius asimiliuoti su rusais ar su kitomis mažesnėmis ir galbūt ne tokiomis pavojingomis tautomis, pavyzdžiui, baškirais.
O pati totorių kalba, kaip ir visos nacionalinės kalbos sovietiniame lageryje, privalėjo užleisti pirmenybę rusų kalbai. Žmonėms buvo kalama į galvą, kad ja kalbėti – „žemas lygis“.
1944 m. gegužės 18 d. faktiškai visa Krymo totorių tauta buvo ištremta.
„Vyrai tuomet buvo fronte – buvo deportuotos moterys, seneliai ir vaikai. Pakeliui į tremties vietas ir tremties vietose žuvo 44,6 proc. tremtinių.
O cinizmo viršūnė buvo pasiekta tada, kai vyrai grįžo iš fronto.
Iš esmės iškart po pergalės paskelbimo beveik visi jie buvo pasiųsti įkandin savo žmonų“, – pasakojo A.Jakubauskas.
Valstybingumo siekis nemirė
Totorių noras atkurti savo valstybingumą niekada nebuvo dingęs nei Kryme, nei Kazanėje. Būta ir labai rimtų praktinių bandymų tai padaryti.
1917 metais Kazanės totoriai pabandė įkurti Idel Uralo valstybę („Idel“, pasak A.Jakubausko, išvertus iš totorių k. reiškia Volgos upę. – Red.).
Bet šalis, turėjusi būti draugiška totorių ir baškirų federacija, gyvavo neilgai.
„Buvo stiprus bolševikų spaudimas. Susikūrus Sovietų Sąjungai, 1920 metais valstybė buvo išskaidyta į Totorijos ir Baškirijos autonomines respublikas.
Be to, bolševikai įvykdė labai sunkų nusikaltimą, didžiąją dalį totorių žemių inkorporuodami į Baškirijos Respubliką“, – teigė A.Jakubauskas.
Ir vėliau, apie 1990 metus, totoriams buvo atsiradusi galimybė įsteigti savo nepriklausomą valstybę.
Tokias idėjas kėlė Totorių visuomeninis centras, kuris tais laikais veikė ne mažiau sėkmingai nei Sąjūdis Lietuvoje.
„Visa bėda, kad Totorija iš visų pusių apsupta Rusijos teritorijos. Jeigu totoriai būtų turėję bent vieno kilometro ilgio sieną su kokia nors kita sąjungine respublika, jie, be jokios abejonės, būtų paskelbę nepriklausomybę.
Bet būdami viduryje jie negalėjo to padaryti. Prisiminkime, kokia buvo stipri blokada Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, nors mes buvome pačiame Sovietų Sąjungos pakraštyje“, – aiškino Lietuvos totorių atstovas.
Valstybingumo šauklys
Prie totorių kovų už savo valstybingumą yra prisidėję ir totoriai iš Lietuvos.
„1917 metais, kai Rusijoje įvyko revoliucija, labai daug Lietuvos ir Lenkijos totorių panoro padėti savo kraujo broliams Kryme ir Kazanėje įkurti savo valstybę.
Beveik tūkstantis Lietuvos totorių buvo išvykę į Krymą.
Generolas Motiejus Sulkevičius netgi buvo įkūręs nepriklausomą Krymo valstybės vyriausybę, tačiau ją baltieji paskandino kraujyje, o po jų Krymą niokojo jau raudonieji. Po to totoriai prarado bet kokį šansą turėti savo nepriklausomą valstybę“, – „Lietuvos rytui“ teigė A.Jakubauskas.
M.Sulkevičiaus vyriausybė, gyvavusi vos 73 dienas, buvo spėjusi sulaukti tarptautinio pripažinimo.
Ją jau buvo pripažinusi Turkija, taip pat pasielgti planavo ir Vokietija. Buvo netgi gautas sutikimas priimti šią valstybę į Versalio taikos derybas.
„Lietuvos totoriai dalyvavo atgimimo procesuose, norėjo būti naudingi, – tvirtino A.Jakubauskas. – Tada Kryme netgi sklandė legenda, kad Krymo totorių valstybė atgims, kai iš šiaurės ateis žmogus, kuris ją išvaduos iš nelaisvės pančių ir jai vadovaus.
Visiems atrodė, kad generolas M.Sulkevičius – kaip tik tas žmogus, apie kurį ir kalba legenda.“
Kol Rusijos valdžios vyrai laužo galvą, ką daryti su kartu su Krymo pusiasaliu jiems atitekusiais nuolat nerimstančiais totoriais, sujudo ir pačiai Rusijai priklausančios Baškirijos totoriai. Jų atstovai nori surengti referendumą ir atsiskirti nuo Baškirijos.
Lietuvos totoriai – unikalūs Europoje
Lietuvoje totoriai gyvena jau daugiau nei 600 metų, o šiuo metu bendruomenę sudaro apie 3,5 tūkst. žmonių.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai palaikė glaudžius ryšius su mongolų Aukso orda.
Didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikėdavo atremti priešiškų šalių puolimus arba kai jie patys rengdavo karo žygius.
Kai kurios ištikimais sąjungininkais tapusios totorių gentys pasiliko Lietuvos valstybėje ir įsikūrė žemėse, kurias dovanojo didysis kunigaikštis Vytautas. Pirmosios totorių bendruomenės įsikūrė 1397 m. aplink Vilnių.
Lietuvos totoriai skiriasi nuo totorių kitose šalyse tuo, kad prieš 400 metų prarado gimtąją kalbą ir pradėjo vartoti senąją baltarusių kalbą.
Lietuvoje totoriai leido unikalias knygas, kurios buvo parašytos senąja baltarusių kalba arabiškomis raidėmis – pasaulyje yra tik du atvejai, kai slavų kalbos buvo užrašomos arabų rašmenimis. Tai darė tik Lietuvos totoriai ir bosniai.
Lietuvos totoriai šiuo metu yra pati seniausia musulmonų bendruomenė Europos Sąjungoje. Į Lenkiją totoriai pradėjo keltis 200 metų vėliau nei į Lietuvą. Dar senesni galėjo būti nebent Ispanijos musulmonai, bet prieš 600 metų jie buvo išvaryti.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvos totorius Mustafa Davidovičius buvo net dviejų Krymo miestų meras – jis 20 metų vadovavo Bachčisarajaus miestui, o po to iki mirties buvo Aluštos meras.
Žymus JAV aktorius Charlesas Bronsonas (tikroji pavardė Karolis Bučinskis. – Red.) yra Lietuvos totorių palikuonis, gimęs išeivių iš Lietuvos – totoriaus ir lietuvės – šeimoje.
