Neadekvatus finansavimas, dėmesys personalo išlaikymui, o ne mokymo programoms bei aplinkos kokybei, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Nuasmenintas žinių perdavimas, o ne savęs pažinimas ir asmenybės ugdymas. Tarp mokinių plintantis stresas, apatiškumas ir patyčios. Ant galvų nuo lubų byrantis tinkas.
Tokį Italijos švietimo sistemos ir mokyklų vaizdą piešia moksliniai tyrimai. Nenuostabu, kad daugėja žmonių, kurių atžalos tiek valstybinių, tiek privačių mokslo įstaigų durų nebeatveria.
Mokykla nebėra privaloma
Italijos nacionalinis statistikos institutas „Istat“ teigia, kad šiais mokslo metais veikia 55 330 valstybinių ir privačių lavinimo įstaigų – mokyklų ir vaikų darželių.
Juose mokytojams ir auklėtojams patikėta lavinti 8,6 mln. vaikų iki 15 metų – beveik 99,5 proc. Italijoje gyvenančių vaikų. Bet ką daro likę daugiau kaip 40 tūkst. vaikų?
Kaip teigia už mokymą namuose agituojanti draugija „Educazione parentale“ („Mokymasis su tėvais“), daugelis mokosi namuose.
Italijoje vaikų švietimas – privalomas. Italijos konstitucija nurodo, kad privalomas yra aštuonmetis išsilavinimas. Tačiau pabrėžia, kad mokyti, ugdyti ir lavinti vaikus yra tėvų pareiga bei teisė.
Kad vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus turi užtikrinti tėvai, skelbia ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.
„Italijoje yra privalomas švietimas, tačiau ne mokykla, – teigia penkis savo vaikus nuo 3 iki 9 metų namuose mokanti Elisa. – Anksčiau, jei vaikai neidavo į mokyklą, tėvai sulaukdavo karabinierių ir socialinių darbuotojų vizitų.
Dabar dėl apsisprendimo vaikus mokyti namuose pakanka pateikti pareiškimą mokyklai ir pristatyti mokymo planą“, – pasakoja Ravenos apylinkėse Emilijos-Romanijos regione Italijos šiaurės rytuose gyvenanti Elisa, iš viso auginanti septynias atžalas.
Ji savo vaikų švietimu nusprendė rūpintis po to, kai pasigailėjo nutarusi siųsti pirmąsias dvi savo dukras į vaikų darželį.
„Tai buvo patys baisiausi mėnesiai mūsų šeimai: nuolatinis stresas, skubėjimas, apatiškais nervų kamuoliais virtusios mergaitės. Po kelių mėnesių jas iš darželio atsiėmėme ir pradėjome mokytis namuose“, – teigia Elisa.
Atrado džiaugsmą mokytis
Mokyti vaikus namuose po nemalonių išgyvenimų mokykloje nusprendė ir Pavijoje Italijoje šiaurėje gyvenanti Sara Keller.
„Kai mano dukra baigė penktą klasę, nusprendžiau, kad ji į mokyklą nebeis. Iš smalsaus vaiko ji virto streso prislėgta nemokša, nesugebėdavo susikaupti, bijodavo suklysti ir būti išjuokta.
Beveik pusantrų metų ji nesimokė, tačiau paskui atsigavo ir dabar mokslo metų programą suryja per du mėnesius“, – pasakoja abiejų savo vaikų mokytoja tapusi Sara.
Ji įsitikinusi: svarbiausia pasitikėti vaikais ir neversti jų daryti to, ko jie nenori.
„Net jeigu devynmetis nemoka rašyti, nereikia jaudintis. Anksčiau ar vėliau jis pats paims rašiklį į rankas ir pradės rašyti. Žinoma, nėra lengva laukti, tačiau vos vaikas atras savyje paskatų, jis visko išmoks per trumpą laiką“, – patirtimi dalijasi Sara.
Umbrijos regione Vidurio Italijoje gyvenanti Maria Luisa mokytojos vaidmens ėmėsi tik su trečiuoju sūnumi.
„Pirmųjų dviejų vaikų problemas mokykloje, nuolatinius streso sukeltus pilvo skausmus iškentėjau sukandusi dantis. Tačiau kai tik pilvo skausmais pasiskundė jaunėlis, paėmiau jį iš mokyklos ir daugiau ten nebegrįžome“, – teigia Maria Luisa.
Ji jaunėlį moko 2–3 valandas kiekvieną rytą, o po pietų su juo žaidžia, piešia – namie ir lauke.
Taisyklės ir improvizacija
„Nemanykite, kad namuose besimokantys vaikai nesilaiko taisyklių. Septyni žmonės ir jokių taisyklių būtų tikras pragaras! Mūsų namų mokyklos šerdis yra taisyklės ir ritualai, kurie dera su sveika improvizacija“, – pasakoja Elisa.
„Vaikai keliasi aštuntą valandą ryto. Pusryčiaujame, prausiamės, apsirengiame ir valandą dvi mokomės. Jei orai prasti, pamokos vyksta namų salone, jei geri, mokomės po atviru dangumi: kieme, parke, pievose, miškuose.
Kiekvienas vaikas mokosi pagal individualią programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į jo gabumus, charakterį, polinkius. Paskui žaidžiame lauke, einame pasivaikščioti, skaitome pasakas.
Tačiau netgi pasivaikščiojimas ar pietų ruošimas, išvykos į kalnus ar pajūrį yra proga mokytis, nes kiekviena vieta ir veikla yra stimulų, taigi ir mokymosi, šaltinis“, – tradicinę namų mokyklos dieną piešia Elisa.
„Po pietų mažieji miega tiek, kiek nori, o vyresnieji dar vieną valandą mokosi. Vėliau žaidžia, piešia, užsiima kita veikla. Skaitymui laiko ribų nėra, vaikai skaito kada tik turi laiko ir noro. Savaitgalį pamokos nevyksta“, – priduria moteris.
Italė įsitikinusi, kad tokia mokykla kur kas naudingesnė negu tradicinė.
„Svarbiausias namų mokyklos privalumas – absoliuti mokymosi laisvė pagal kiekvieno asmeninius gabumus ir poreikius. Vaikui visai nebūtina 5–8 valandas praleisti mokyklos suole ir paskui dar ruošti namų darbus.
Puikiems rezultatams pakanka 1–2 kokybiško mokymosi valandų“, – tvirtina Elisa.
Tikslas – ugdyti asmenybes
Oficialios statistikos, kiek vaikų Italijoje yra mokomi namuose, nėra. Vien draugija „Educazione parentale“ vienija per 500 namuose vaikus mokančių šeimų.
Daugelis jų įkvėpimo semiasi iš garsiųjų pedagogų – britės Charlotte Mason, italės Marios Montessori, austro Rudolfo Steinerio.
„Švietimas yra atmosfera, disciplina, gyvenimas. Tai santykių mokslas“, – tokia buvo Ch.Mason filosofijos ašis. Ši namų mokymo – vadinamojo „homeschooling“ judėjimo – pradininkė tikėjo, kad kiekvienas vaikas nuo pat gimimo yra asmenybė, kuri turi būti gerbiama.
Britės lavinimo sistemoje pagrindinė mokymo priemonė yra ne vadovėlis, bet gerų knygų ir literatūros klasikų skaitymas, pasakojimai, skaitymas garsiai, menas, laiko leidimas gamtoje.
„Aš esu, aš galiu, aš turiu, aš padarysiu“, – tokia buvo pagrindinė taisyklė Ch.Mason mokiniams.
Savo ruožtu Valdorfo vardu žinomose filosofo, rašytojo, ezoteriko, antroposofijos pradininko R.Steinerio mokyklose vaikai neskirstomi pagal amžių.
Čia nėra vadovėlių, pažymių – daugiausia dėmesio skiriama ritualams, dvasiniam žmogaus pažinimui, žmogaus ir kosmoso, mokslo ir religijos ryšiui.
„Mokykla yra tremtis, kurioje suaugusysis laiko vaiką tol, kol jis nesugeba gyventi suaugusiųjų pasaulyje jiems netrukdydamas“, – taip valstybines lavinimo įstaigas vertino žymiausia Italijos pedagogė – medikė ir mokslininkė M.Montessori.
Pagrindinis jau daugiau nei 100 metų taikomo Montessori metodo tikslas – ugdyti dvasiškai nepriklausomas ir save išreiškiančias asmenybes.
Prisitaikyti turi mokytojas
Tokiomis asmenybėmis savo tris vaikus svajoja išauginti Turino didmiestį Šiaurės Vakarų Italijoje į kaimą Provanse Prancūzijos pietryčiuose iškeitusi Claudia Porta.
„Esu įsitikinusi, kad vaikai daugiau išmoksta kasdieniame gyvenime skirtingo amžiaus žmonių apsuptyje nei uždaryti jiems skirtose teritorijose, tokiose kaip vaikų darželiai ir mokyklos, kur jie yra suskirstyti pagal amžių.
Esu įsitikinusi, kad tinkamai ugdomi vaikai sugeba išmokti visko, ko jiems reikia“, – sako tris vaikus namuose mokanti Claudia.
Namų mokyklą „Namelis prerijose“ įsteigusi moteris pasakojo, kad pagrindinė jos taisyklė – ne vaikas prisitaiko prie programos, bet programa prie vaiko.
„Yra daugybė būdų mokyti vaikus, bet svarbiausia juos pritaikyti individualiai kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į amžių, poreikius, gabumus, asmenybę, charakterį, aplinką.
Kai kurie puikiai mokosi laikydamiesi pamokų tvarkaraščio, darydami namų darbus ir vertinami pažymiais. Tačiau kiti geresnių rezultatų pasiekia ne sėdėdami prie knygų ir sąsiuvinių, bet palikti natūraliai raidai.
Kaip vaikas išmoksta vaikščioti ir kalbėti, taip jis gali išmokti ir skaityti, skaičiuoti, pažinti gamtą, fizikos dėsnius, geografiją ar istoriją“, – sako jogos instruktore dirbanti Claudia.
Nėra madinga naujovė
Mokymasis namuose kaip alternatyva tradicinei mokyklai anaiptol nėra madinga šių dienų naujovė. Tokia praktika gyvuoja daugiau kaip pusantro šimto metų – nuo tų dienų, kai buvo sukurtos valstybinio švietimo sistemos.
Holistinio ugdymo pradininkas amerikietis Ronas Milleris teigia, kad šių sistemų užduotis buvo suteikti bendrą, kultūriškai suvienodinančią edukacinę patirtį visiems vaikams.
Deja, ne auginti asmenybes, išugdyti savimi pasitikinčius, laisvus žmones, bet sukurti nuasmenintus, paklusnius darbuotojus konkurencingai pasaulio ekonomikai.
„Valstybinių lavinimo įstaigų svarbiausias tikslas yra visai ne asmenybės tobulėjimas ir raida, o socialinis efektyvumas ir ekonominis augimas“, – viename savo straipsnių apie alternatyvųjį ugdymą rašė R.Milleris.
Italijoje namų mokyklos pasirodė septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau tik pastarąjį dešimtmetį šiuo keliu pasuka vis daugiau tėvų.
Labiausiai toks mokymasis paplitęs anglakalbėse šalyse. Vien JAV namuose mokosi daugiau nei 2 mln. vaikų.
Atlikti tyrimai rodo, kad jų akademiniai ir socialiniai gebėjimai yra vidutiniškai geresni nei lankiusių įprastas mokyklas.
Mokyklos suolo netrynę vaikai ne tik daugiau žino, bet ir yra kūrybingesni, laisviau mąstantys, drąsesni.
Svarbi kiekviena valanda
Vis dėlto namuose vaikus mokantys tėvai nuolatos sulaukia kritikos.
„Valstybinė mokykla Italijai reiškė svarbų socialinį laimėjimą, o mokymosi namuose plitimas pražudo šį palikimą. Todėl tai yra rimtas pavojaus signalas“, – teigia universiteto „Roma Tre“ pedagogikos dėstytoja Sandra Chistolini.
„Namų mokykla yra sunkiai kontroliuojama – išnyksta mokyklos prasmė, o švietimas tampa įrankiu.
Namuose besimokantys vaikai yra atskirti nuo bendravimo su bendraamžiais. Visa to pasekmės bus matyti, kai jie užaugs“, – įsitikinusi specialistė.
Tačiau savo vaikus namuose patys ar privačių mokytojų padedami mokantys tėvai atkerta, kad vaiko integracija į aplinką yra kur kas natūralesnė kasdien joje gyvenant ir leidžiant laiką su įvairaus amžiaus žmonėmis.
Mokymosi namuose kritikai sutinka: tėvai neabejotinai yra pirmieji ir svarbiausi mokytojai. Tačiau jie esą negali žinoti ir mokyti visko, todėl vaikui sulaukus mokyklinio amžiaus jo švietimu turi rūpintis specialistai.
Tokiai kritikai pritaria ir mokymosi namuose krikštatėviu laikomas amerikietis pedagogas Johnas Holtas.
Jis teigia, kad vaikus namuose norintys mokyti tėvai turi atitikti tam tikrus reikalavimus.
Pirmiausia jie turi būti aistringi, energingi, mylėti vaikus ir jų draugiją, fizinį artumą bei kvailystes. Turi mėgti bendrauti ir atsakinėti į klausimus, pasitikėti savo vaikais, gerbti jų trapų orumą, elgtis su jais ypač mandagiai ir matyti juos kaip labai brangius draugus.
Taip pat tėvai mokytojai ir patys turi būti tvirtos, savimi pasitikinčios ir atsakingos asmenybės. Amerikiečio teigimu, netgi dirbantys ir į tradicines mokyklas savo vaikus leidžiantys tėvai gali tapti savo vaikų mokytojais.
„Tam tikra prasme mokykla namuose gali būti laikoma kiekviena tėvų su vaikais kartu praleista valanda.
Svarbu, kad ji būtų linksma, stimuliuojanti ir lavinanti“, – teigia J.Holtas.
Kodėl nelankyti mokyklos?
Mokymo namuose šalininkai teigia, kad tradicinės švietimo sistemos nepripažįsta tokių vertybių kaip individualumas, kūrybingumas, demokratinis bendruomenės gyvenimas ir dvasinė raida.
„Nuo 6 iki 19 metų 5–8 valandas mokykloje praleidžiantys vaikai turėtų tapti proto bokštais. Bet rezultatai toli gražu nedžiugina.
Tradicinė mokykla – visai ne lavinimo įstaiga, bet dirbančių ir neturinčių kur palikti vaikų tėvų išsigelbėjimas.
Valgyklos, popietinės ir popamokinės veiklos savo atžaloms prašantys tėvai rūpinasi ne švietimu, o tuo, kur palikti vaikus, kol jie dirba“, – teigia vaikus namie mokanti Elisa.
„Kai sutinkame mokyklinio amžiaus vaiką, jam užduodame vienintelį klausimą – kaip sekasi mokykloje? Pagal gaunamus pažymius vertiname, geras jis ar ne. Tai žalinga ir pavojinga“, – įsitikinusi Claudia.
R.Milleris primena, kad prancūzas filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau jau prieš 250 metų rašė, jog ugdymas turi atitikti natūralią vaiko raidą, o ne visuomenės poreikius.
Jo teigimu, tradicinėje mokykloje natūralią vaiko raidą užgožia viską suvienodinantis nuasmeninimas.
Bėga patys vaikai
Vienas pagrindinių mokymąsi namuose pasirinkusių tėvų argumentų yra asmenybės neugdanti lavinimo įstaigų aplinka. Ir iš tiesų: absoliuti dauguma mokyklų Italijoje pastatytos prieš 40 metų. „Italijos mokyklos yra senos ir nesaugios, joms verkiant reikia kapitalinio remonto“, – rašo įtakingas savaitraštis „L’Espresso“.
Kai įvairiuose Italijos miestuose mokiniams ant galvos krito tinkas, užvirto sienos ar lubos, juos sunkiai sužeisdamos, buvo atlikti keli nepriklausomi tyrimai. Jų rezultatai pribloškiantys.
Aplinkos apsaugos organizacija „Legambiente“ nustatė, kad aštuonios mokyklos iš dešimties neatitinka elementarių antiseisminių saugos reikalavimų. Pavojus vaikams kiltų ir gaisro atveju, mat priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimus atitinka tik 25 proc. mokyklų.
Italijos mokyklose nesvetima ir patyčių problema. Oficialioji statistika teigia, kad patyčias pradinėje mokykloje patiria 40 proc. vaikų, pagrindinėje – 25 proc., o vidurinėje – 19 proc. vaikų.
Italijos mokytojų asociacija „Anief“ sako, kad vis daugiau mokinių vidurinę mokyklą laiko betiksliu laiko švaistymu.
Asociacijos duomenimis, beveik 18 procentų šešiolikamečių palieka mokyklą, o pietuose esančiame Kalabrijos regione ir Sicilijos bei Sardinijos salose šis skaičius šokteli net iki 25 proc. Tai rekordinis rodiklis Europoje.
Mokinio krepšelis – „ubago terbelė“
57 pasaulio šalyse penkiolikamečių žinias išanalizavusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) italams skyrė žemesnes nei vidutines vietas. Jaunųjų italų literatūros žinios tėra 33, tiksliųjų mokslų – 36, o matematikos – tik 38 vietoje. Europoje prasčiau skaičiuoti moka tik jaunieji graikai, rumunai ir bulgarai.
Vis dėlto analitikai pastebi, kad Italijoje augantys penkiolikamečiai geriau nei daugelis jų bendraamžių atliko praktinius ir prisitaikymo testus.
Tai reiškia du dalykus. Pirma, italai mokyklos suole pasireiškia mažiau nei galėtų. Antra, jie moka susidoroti su gyvenimo sunkumais, tačiau tai anaiptol ne mokyklos, o aplinkos, kurioje jie auga, nuopelnas.
Kodėl Italijos vaikai neišreiškia savo gabumų? Mokymosi namuose šalininkai vėlgi ragina ieškoti atsakymo statistikoje.
ESBO duomenimis, 2013 m. Italija švietimui skyrė vos 8,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiau savo vaikų švietimui išleido tik Graikija.
Be to, skirtingai nei kitose Europos šalyse, 1995–2010 metais Italijos išlaidos švietimui išaugo vos 0,5 proc. Tuo metu kitos organizacijai priklausančios šalys išlaidas padidino vidutiniškai 62 proc.
ESBO skaičiuoja, kad vienam mokiniui Italijoje tenka palyginti nemažai – 5,9 tūkst. eurų (20,3 tūkst. litų) per metus, bet beveik visą sumą praryja mokytojų ir personalo atlyginimai.
Romoje leidžiamas dienraštis „La Republica“ apskaičiavo, kad mokinio krepšelis Italijoje labiau primena „ubago terbelę“, mat jame mokinio švietimui telieka vienas euras.
Ta pati ESBO apskaičiavo, kad Italijoje mokytojai, kurių 60 proc. vyresni nei 50 metų, uždirba mažiausiai 5 tūkst. JAV dolerių mažiau nei jų kolegos kitose šalyse.
Kaip tai įmanoma? Pasirodo, Italijoje yra kone dvigubai daugiau mokytojų nei kitose šalyse. Todėl nors Italija švietimui ir išleidžia daug, kokybei gerinti lieka skatikai.
