Kai kurie politologai pažymi, kad toje kalboje Rusijos prezidentas atspindėjo Rusijos filosofo Aleksandro Dugino Eurazijos idėjas ir Didžiosios Rusijos sąvoką, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
A.Duginas, 1962 metais gimęs Maskvoje, KGB pareigūno ir medikės šeimoje, nuo pat 1990-ųjų kuria eurazianizmo ideologiją.
Pagal ją Rusija turi ginti savo rusakalbių posovietinėse šalyse interesus, dominuoti visoje Europoje ir Vidurinėje Azijoje ir taip įsitvirtinti kaip pasaulinio masto jėga.
Tokia jėga, kuri galėtų sukurti tikrą, o ne įsivaizduojamą atsvarą Amerikai ir panaikinti Vakarų geopolitinį dominavimą pasaulyje.
Šiandien, kai Vakarų pasaulis vis dar mena akivaizdų dominavimą prieš Rusiją Šaltojo karo pabaigoje ir šią A.Dugino idėją laiko naivia fantazija, pats mįslingasis veikėjas vadinamas ypač įtakinga figūra šiandienėje Rusijoje.
Bolševikas ar nacis?
Vakaruose žinoma, kad jo pažiūros radikalios.
A.Duginas Rusijoje buvo įkūręs Nacionalinę bolševikų partiją, Nacionalinį bolševikų frontą, Eurazijos partiją. Jis neslepia simpatijų nacių esesininkams.
Ir iš tiesų dėl daugybės publikacijų ir pasirodymų Rusijos viešojoje erdvėje šis 52-erių ideologas tapo neatskiriama šiandienės Rusijos dalimi.
Būdamas Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto Sociologijos fakulteto Tarptautinių santykių sociologijos katedros galva A.Duginas savo šalyje tapo įtakingu žmogumi, kurio idėjų, regis, klausomasi Kremliuje.
Rusijos geopolitinės misijos
Atrodytų, įtarimų, jog V.Putinas užsienio politiką formuoja vadovaudamasis eurazianizmo idėjomis, apstu.
Per tris buvimo Rusijos prezidentu kadencijas V.Putinas tapo kur kas ryžtingesniu vadovu ir ėmėsi naujų geopolitinių misijų.
Rusijos aviacija reguliariai rengia karines pratybas Arkties vandenyne, o pernai Rusija pasirašė naują karinę bendradarbiavimo sutartį su Vietnamu, taip stiprindama savo laivyną tos šalies Kamranio uoste.
Šiuo metu Rusijos karinių bazių užsienyje yra Padniestrės regione Moldovoje, taip pat Armėnijoje, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Kazachstane ir Baltarusijoje. Dar neseniai „savuoju užsieniu“ vadintas Sevastopolio uostas, kurį Krymą valdžiusi Ukraina nuomojo Rusijai, dabar, po Kremliaus įvykdytos pusiasalio okupacijos, jau nebevadinamas užsienio teritorija.
Taip pat Rusija vykdo derybas dėl naujų karinių bazių steigimo įvairiuose žemynuose esančiose šalyse: Argentinoje, Kuboje, Venesueloje, Nikaragvoje, Seišelių salose, Singapūre.
Intensyvus bendradarbiavimas prekiaujant ginklais su Kinija ir Indija, kurios yra svarbiausios rusiškų ginklų pirkėjos, taip pat rodo Rusijos siekį tapti svarbiu galios junginiu tarptautinėje sistemoje.
Gegužės 21-ąją Rusija su ta pačia Kinija pasirašė rekordinę 400 milijardų JAV dolerių vertės dujų tiekimo sutartį. Viskas – lyg iš A.Dugino patarimų vadovėlio.
Rusija, Gruzija ir A.Duginas
2007-aisiais Miuncheno saugumo konferencijoje V.Putinas įspėjo NATO, kad Rusija netoleruos Vakarų šalių kėsinimosi į regionus, kuriuos V.Putinas laiko savo įtakos zona.
Šią kalbą tarsi įkūnijo 2008-aisiais įvykęs karas Gruzijoje, kai nepritariant Gruzijai buvo atplėšti ir nepriklausomais paskelbti Abchazijos ir Pietų Osetijos regionai.
Taip Rusija sutrukdė Gruzijos integracijai į ES ir NATO.
Dar prieš karinių veiksmų pradžią Gruzijoje A.Duginas nuvyko į Pietų Osetiją ir pareiškė, kad Rusijos kariuomenė turi žengti iki pat Tbilisio.
Jis neragino Gruzijos okupuoti. A.Duginas kartojo lygiai tą pačią tezę, kurią tuo metu eskalavo ir Rusijos žiniasklaida, ir valstybės valdžia.
„Rusija neturi tikslo okupuoti Gruzijos ar kariauti su ja, bet mes negalime tiesiog stebėti, kaip Pietų Osetijoje miršta žmonės.
Tai jau yra moralinis atvejis, o ne geopolitinis.
Michailo Saakašvilio šalis vykdo nusikaltimus žmoniškumui Pietų Osetijoje“, – 2008-aisiais situaciją Gruzijoje komentavo filosofas.
Tiesa, kitame savo pareiškime A.Duginas paprieštaravo savo žodžiams.
„Aš manau, kad visiems, kuriems rūpi Rusijos likimas, ypač šalies jaunimas, kuris nori išreikšti savo patriotizmą, turi vykti į Pietų Osetiją.
Šiuo metu ten yra reali galimybė ginti mūsų valdžios interesus, mūsų geopolitiką, mūsų nacionalines vertybes su ginklu rankose“, – aiškino Didžiosios Rusijos ideologas.
Po to, kai Rusijos ir Gruzijos karas baigėsi, A.Duginas sukritikavo Rusijos valdžią, neva ji nepaklausė jo patarimų, ir Rusijos kariuomenė nepratęsė „taikdariškos“ misijos.
Iš tiesų Rusija pasitenkino tuo, kad įveikė, išvaikė Gruzijos kariuomenę, paplėšikavo Gruzijos teritorijoje ir faktiškai atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją.
Vienybe abejojo seniai
2013-aisiais Rusijos ekspertų suvažiavime V.Putino pasakyta kalba bylojo apie atsikuriančią Didžiąją Rusiją ir jos interesus Ukrainoje.
Toje kalboje V.Putinas minėjo, kad dabartinis Rusijos valstybingumas yra giliai įleidęs šaknis į Kijevą.
Apie Ukrainą kalbėjo ir A.Duginas viename savo pareiškimų 2009 metais. Jis teigė, kad Ukraina niekada nebus vieninga valstybė.
Pasak filosofo, egzistuoja Vakarų Ukraina, kurios gyventojai visada save laikė europiečiais, ir Rytų Ukraina bei Krymas, kur gyventojų daugumą sudarantys rusakalbiai visada sieks glaudesnių ryšių su Rusija.
Anot A.Dugino, toks gyventojų susiskaldymas rodo, kad Ukraina, kaip vieninga valstybė, egzistuoti negali.
Kaip išeitį jis siūlo du aukščiausios valdžios organus, iš kurių vienas bendradarbiauja su Vakarų, o kitas su Rytų pasauliu.
Dar 2005 metais A.Duginas sukritikavo V.Putiną dėl Ukrainos.
Tada filosofas teigė, kad po Oranžinės revoliucijos Rusijos vadovas Ukrainą prarado visiems laikams.
Tais pačiais metais A.Duginas įkūrė antioranžinę grupuotę, kuri oponavo Oranžinei revoliucijai, įvykusiai 2004-aisiais Ukrainoje. Ši grupuotė vienijo rusus nacionalistus Rusijoje, Ukrainoje ir Gruzijoje.
Vėliau šis judėjimas Ukrainoje buvo uždraustas, o A.Duginas šalyje paskelbtas nepageidaujamu asmeniu.
Lyg tyčia šiuo metu Ukrainoje laksto vyrai, ne tik ginkluoti automatais, bet ir segintys Rusijos vėliavėles, savo štabuose turintys V.Putino portretus. Jie – vieni aršiausių Rusijos nacionalistų, dėl A.Dugino idėjų liejantys savo ir ukrainiečių kraują.
Propaganda – būtina priemonė
Šiandien būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų Rusijos užsienio politikos institucijų ir valstybinė žiniasklaida integraciją į Europą palaikančius ukrainiečius apkaltino nacizmu arba net fašizmu.
„Ukrainoje siautėja banderovcų fašistai, žudo moteris ir vaikus. Tik suformuoti liaudies respublikų savigynos būriai gali apginti rusakalbius nuo nacistines ir gėjų idėjas palaikančios Kijevo chuntos puolimo“, – tokie motyvai liejosi iš rusiškų kanalų.
Tokia Rusijos propaganda buvo bent jau iš dalies sėkminga. Ypač Rusijoje, kur išaugo V.Putino reitingai, ir Rytų Ukrainoje, kur palaikyti „liaudies gynėjų“ nuo „banderovcų puolimo“ rinkosi šimtai žmonių.
Dauguma Krymo gyventojų šiltai priėmė į Krymą jų „nuo fašizmo gelbėti“ atvykusius Rusijos diversantus, o po prieštaringai vertinamo referendumo pusiasalis buvo prijungtas prie Rusijos.
Prie to, neabejojama, nemažai prisidėjo tas pats A.Duginas. Per neramumus Kryme jis buvo viena dažniausiai rodomų figūrų Rusijos televizijos kanaluose.
Filosofas Rusijos politikos kryptis vadino kova dėl slavų tautų susijungimo.
Krymo aneksiją A.Duginas pažymėjo kaip Rusijos pergalę ir naujos politinės realybės pradžią.
Rusijos ir Gruzijos karas, Krymo aneksija ir šiandieniai neramumai Ukrainos rytuose aiškiai parodo, kad V.Putino valstybėje etninių rusų gynimu pagrįstas nacionalizmas tampa palaikomu reiškiniu.
Tikrasis to įvertinimas – V.Putino užsienio politika yra pagrįsta geopolitinių interesų gynimu ir plėtimu, siekiant sukurti geopolitinę atsvarą Vakarų pasauliui.
Neaišku, kiek Rusijos prezidentas tiesiogiai yra susijęs su A.Duginu, bet konfrontacija, o ne bendradarbiavimas su Vakarų pasauliu yra būtent šio Rusijos filosofo idėja.
Ideologija ir realybė
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius yra įsitikinęs, kad A.Duginas prisideda tiek prie rusų viešosios nuomonės, tiek prie politikos formavimo.
Pasak eksperto, prasidėjus neramumams Ukrainoje, A.Dugino įtaka yra labai išaugusi.
A.Duginą dažnai galima girdėti rusiškoje televizijoje ar radijuje, skaityti jo straipsnius internete.
„A.Duginas labai aktyviai formuoja tą eurazianizmo ideologiją ir Rusijoje ji dabar yra vyraujanti iš esmės.
Jis ir jo šalininkai tikisi, kad Amerikos galia sumažės. Tai yra vienas A.Dugino ideologijos pamatų. Manoma, kad Rusija dabar negali pasiekti pasaulinio dominavimo, tačiau ateis laikas, kai ji galės“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Laurinavičius.
Apžvalgininkas taip pat mano, kad Rusijos prezidentą V.Putiną ir A.Duginą vis dėlto reikėtų atskirti.
„A.Dugino Rusijos geopolitinės plėtros scenarijui ribų nėra. Jis teigia, kad Rusija nesustos, kol ji nebus sustabdyta.
Jeigu nesustabdysi Rusijos Ukrainoje, kita jos auka bus Moldova. Jei nesustabdysi Moldovoje, bus Baltijos šalys, Lenkija ar Suomija.
V.Putinas yra pragmatikas. Jis pritaria A.Dugino ideologijai, bet daugiau galvoja apie pasekmes.
Būtent todėl V.Putinas jau seniai priėmė galutinį sprendimą Rusijos kariuomenės į Ukrainą neįvesti, nors apie tai buvo garsiai kalbama, ir pats A.Duginas ragino tai daryti“, – įsitikinęs M.Laurinavičius.
Pasak eksperto, V.Putinas tokio plano niekada neturėjo ir dabar neturi.
Juk V.Putinas pastaruoju metu pats net nekomentuoja situacijos Rytų Ukrainoje.
„Pareiškimas, kuriame V.Putinas vertino Rytų Ukrainos gyventojų apsisprendimą po separatistinių referendumų, yra beveik niekinis.
Įsiskaičius tarp pareiškimo eilučių paaiškėja, kad separatistai jokios realios paramos iš V.Putino negaus.
Čia ir matomas pragmatizmas“, – sakė ekspertas.
Jo nuomone, pastaruoju metu galime pastebėti, kad oficiali V.Putino pozicija po truputį pradeda skirtis nuo to, kas vyksta Rytų Ukrainoje.
„Šioje vietoje Rusijos prezidento pragmatizmas gali parodyti skilimą Rusijos valdžioje.
Juk V.Putino pareiškimai jokiu būdu nereiškia, kad tie, kurie pradėjo deeskaluoti situaciją Ukrainoje, sustos.
Tuo labiau kad V.Putinas tiesiogiai neužsiima diversijų Ukrainoje organizavimu ir koordinavimu. Tai daro kiti Rusijos oficialios valdžios atstovai“, – kalbėjo M.Laurinavičius.
