Į Maskvą dirbti JAV ambasadoriumi M.McFaulas su žmona ir dviem sūnumis atvyko 2012 metų sausį.
Amerikoje gerbiamas Stanfordo universiteto politologas pirmąją Baracko Obamos kadenciją praleido Vašingtone, kur patarinėjo prezidentui Rusijos klausimais. Bet po ketverių metų jį nuspręsta išsiųsti į frontą, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai“.
Tiek Vašingtone, tiek Kalifornijos Palo Alto mieste McFaulai gyveno kukliai. Maskvoje jie įsikraustė į ambasadoriaus rezidenciją – didžiulius neoklasicistinius rūmus, amerikiečių pavadintus „Spaso House“.
Šiame pastate yra ir oficialus valgomasis, ir sietynais papuošta šokių salė. Tarpukariu JAV ambasadorius Williamas Bullittas čia rengdavo įspūdingas puotas.
Jų metu išdresuoti ruoniai svečiams atnešdavo šampano. Per vieną vakarėlį net buvo įrengtas improvizuotas žvėrynas – po rūmus šmirinėjo balti gaidžiai, ratus suko kikiliai, mekeno susiraukusios kalnų ožkos, o šurmulį stebėjo nuliūdęs lokys.
Vienas svečių – rašytojas Michailas Bulgakovas – apie šią puotą rašė savo romane „Meistras ir Margarita“. Kitas – 1936 metų Sovietų Sąjungos konstitucijos bendraautoris Karlas Radekas – lokį nugirdė.
Niekas nežino, kiek dar gyveno lokys. Bet K.Radekas, kuris užsitraukė Josifo Stalino nemalonę, ilgai netempė – 1939-aisiais jis tapo „Didžiojo valymo“ auka.
G.F.Kennanas buvo išvytas
Pirmąjį vakarą „Spaso House“ M.McFaulas skyrė rūmų apžiūrai. Lipdamas laiptais iš pirmojo į antrąjį aukštą jis pastebėjo, kad ant sienos iškabinta eilė nespalvotų jo pirmtakų nuotraukų.
Tarp jų ir vadinamieji praėjusio amžiaus vidurio „išminčiai“ – Williamas Averellas Harrimanas, Charlesas E.Bohlenas ir, žinoma, George’as F.Kennanas.
Kalbant apie JAV ir Sovietų Sąjungos santykius G.F.Kennano nepaminėti negalima – būtent jo pastangomis Vakarų šalys po Antrojo pasaulinio karo ryžtingai užėmė demokratijos gynėjų nuo komunizmo poziciją.
2005 metais miręs G.F.Kennanas JAV ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje dirbo tik 4 mėnesius. Neatsargiai palyginęs pokario Maskvą su 1939-ųjų Berlynu, jis J.Stalino buvo išvytas iš šalies.
Žinoma, M.McFaulas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas jam irgi bus toks nesvetingas.
Juk M.McFaulas, dirbdamas B.Obamos nacionalinėje saugumo taryboje, buvo vienas pagrindinių užmojo JAV ir Rusijos santykius „atkurti iš naujo“ architektų.
Tiesa, 2011-ųjų rugsėjį, kai prezidentas nominavo M.McFaulą į ambasadoriaus postą, dvišaliai santykiai toli gražu nebuvo idealūs. Bet vyravo praktiško bendravimo atmosfera.
B.Obama ir D.Medvedevas kartu mažino strateginės ginkluotės skaičių, tarėsi, kaip kovoti su terorizmu, diskutavo apie Irano branduolinę programą.
D.Medvedevas, dideliam V.Putino pykčiui, net sulaikė tradicinį Rusijos veto Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai balsuojant dėl NATO karinės kampanijos Libijoje. Gal toks žingsnis ir lėmė, kad po savaitės viskas pasikeitė.
Putinizmas vis agresyvėjo
Mat po savaitės V.Putinas paskelbė, kad pasitraukia iš šešėlio. Kad vėl sieks Rusijos prezidento posto 2012 metų kovo rinkimuose.
Maskvoje ir kai kuriuose kituose Rusijos miestuose iškart kilo protestų banga. Dešimtys tūkstančių rusų drįso viešai pasipiktinti cinišku manevru valdžios viršūnėse. Jie garsiai šaukė, kad nori Rusijos be V.Putino.
Tad po trijų mėnesių, kai pagaliau M.McFaulas atvyko į Rusijos sostinę, daug kas jau buvo pasikeitę.
V.Putinas jautėsi išduotas ir pasiturinčios vidurinės klasės Rusijos didmiesčiuose, ir Vakarų. Jis net urzgė visur matydamas nedraugiškų užsienio šalių įtaką – Kremliui pavaldi žiniasklaida netrukus ėmė spjaudyti jau kelias dešimtis metų negirdėtą antivakarietišką propagandą.
Naujasis JAV ambasadorius, žinoma, suvokė, kad dvišaliams santykiams greičiausiai lemta net ne atšalti, o suledėti. Bet darbą pradėjo taip, kaip moka – su didžiule energija. Oficialiame tinklaraštyje M.McFaulas įrašė žodžius: „Pradėjau darbą su trenksmu.“
Per kitus dvejus metus M.McFaulas iš arti stebėjo, kaip vis agresyvėja putinizmas. Neretai ir jis, pats to nežinodamas, tapdavo Kremliaus atakų taikiniu.
Tirada prieš ambasadorių
Tą 2012-ųjų sausį į Maskvą netikėtai atvyko ir buvęs JAV ambasadorius Williamas Burnsas. Kartu su svečiu M.McFaulas surengė kelis susitikimus su Kremliaus pareigūnais, taip pat įteikė skiriamuosius raštus užsienio reikalų ministrui.
Tačiau kitą dieną amerikiečių duetas Jungtinių Valstijų ambasadoje turėjo susitikti su garsiausiais Rusijos žmogaus teisių gynėjais ir opozicijos atstovais.
M.McFaulas žinojo: tai tradicinė „dviguba demokratija“.
Pirmiausia – oficiali valdžia, tada – opozicija. Bet jis suvokė ir tai, kad V.Putino nuotaika nuosekliai blogėja – Rusijos prezidentas reguliariai kaltino JAV dėl demonstracijų Maskvoje.
Naujasis ambasadorius nervinosi, bet tada sau pasakė: „Ei, aš juk už demokratiją, viskas gerai.“
Susitikimas su opozicija buvo sėkmingas. Bet tuomet prasidėjo: valstybinė televizija puolė ir opozicijos atstovus – šalies išdavikus, ir amerikiečius.
Tą naktį didžiausia Rusijos televizija – Pirmasis kanalas – paleido bene pirmąją tiradą prieš naująjį JAV ambasadorių.
M.McFaulas tapo ne Rusijos, o „demokratijos reklamavimo“ ekspertu.
Laidos „Odnako“ („O vis dėlto“) vedėjas Michailas Leontjevas žiūrovams aiškino, kad M.McFaulas dirba JAV žvalgybai, o laisvalaikį leidžia su „interneto fiureriu“ Aleksejumi Navalnu. Be to, ambasadorius esą kažkodėl parašė knygą „Neužbaigta Rusijos revoliucija“.
„Ar ponas M.McFaulas į Rusiją atvyko daryti to, ką moka? – saldžiu balsu paklausė M.Leontjevas. – Tai yra užbaigti revoliucijos?“
Nesuprato net Vašingtone
Kaip ir kiekvienas žinantis, ką daro, propagandininkas M.Leontjevas tiesą, pusiau tiesą ir įžūlų, akiplėšišką melą susiuvo į vieną margaspalvę skraistę.
Dabar paklaustas apie garsią 2012-ųjų sausio laidą ištikimybės Kremliui nė neslepiantis M.Leontjevas net kikena: „Ką aš galiu pasakyti? Tai buvo labai patogu. M.McFaulas parodė savo silpnąją vietą, o mes tuo iškart pasinaudojome.“
Panašiai mano ir Andranikas Migranianas, ištikimas V.Putino bendražygis, Niujorke vadovaujantis Kremliaus finansuojamam Demokratijos ir bendradarbiavimo institutui.
„Juk negali atvykti ir pradėti darbo ambasadoriaus poste susitikdamas su radikalia opozicija. Kaip būtų reagavusi JAV valdžia, jei sovietų diplomatas Vašingtone pirmiausia susitiktų su militaristinės organizacijos „Juodosios panteros“ atstovais?“ – klausė A.Migranianas.
M.McFaulas iš pradžių į tokį antpuolį reagavo asmeniškai, dar nesuprasdamas, kad V.Putinui ir visai oficialiajai Maskvai jis buvo tik vienas iš daugybės taikinių.
„Visas tas šūdas, kurį ant manęs užpylė M.Leontjevas, Rusijoje mane persekiojo iki pat išvykimo iš šalies. Mane pavertė vyruku, kuris atvyko į Maskvą kurstyti revoliucijos.
Aš pats dėl tokio fiasko jaučiausi tragiškai. Savo ruožtu Vašingtone kai kurie vidutinio rango diplomatai vis kartojo: „Kodėl M.McFaulas taip elgiasi?“ Tarsi aš vienas gadinau JAV ir Rusijos santykius“, – šiandien pasakoja amerikietis.
Studentas vengė bibliotekos
Vis dėlto beveik prieš ketvirtį amžiaus, Sovietų Sąjungai pagaliau baigiant byrėti, o KGB planuojant 1991 metų kerštą pučo pavidalu, M.McFaulas maskviečiams iš tiesų galėjo priminti žvalgybos agentą.
Jaunas studentas vis rodydavosi Maskvos demokratijos šalininkų susibūrimuose. Susivėlęs šviesiaplaukis nuolat dalijo patarimus bendraamžiams rusams, užaugusiems visuomenėje, į kurią buvo įsismelkęs fatalizmas ir ironija.
„M.McFaulas buvo pats optimistiškiausias jaunuolis, kokį man teko sutikti. Jis ten dalindavo į rusų kalbą išverstas knygutes „Kaip dalyvauti rinkimuose“, – prisimena paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje Maskvoje taip pat šmėžavęs „The New Yorker“ redaktorius Davidas Remnickas.
Maskva tuo metu buvo tarsi politinis Rio de Žaneiro karnavalas, kurio žavesiui negalėjo atsispirti niekas. Ypač tie, kuriems demokratija yra idealas.
„Jausmo, kad čia vyksta istorinė drama, negalėjai supainioti su niekuo. Jaučiausi tarsi filme“, – teigia M.McFaulas.
Jis buvo pasiryžęs padėti rusams suprasti liberalias vertybes ir sukurti liberalios visuomenės rėmus.
Tik kad rusai visą tūkstantmetį žinojo tik apie imperiją, absoliutizmą ir botagą. Ir, be abejo, buvo itin įtarūs.
Taip ir su M.McFaulu – į Maskvą vis atvykdavęs jaunas studentas užsispyręs nenorėdavo krimsti knygų bibliotekoje, todėl griūvančios Sovietų Sąjungos pareigūnai padarė išvadą, kad jis dirba Vakarų žvalgybai.
Pažintis su I.Sečinu
Kai kuriuos toks M.McFaulo įvaizdis traukė. 1991-aisiais, viešėdamas Sankt Peterburge, jis susipažino su žmogumi iš miesto merijos – Igoriu Sečinu. Vyrai iškart pajuto ryšį.
Paaiškėjo, kad I.Sečinas, kaip ir M.McFaulas, domėjosi Mozambiku. Kaip ir amerikietis, kalbėjo portugališkai.
Rusas amerikiečiui niekada taip ir nepasakė, jog Mozambikas jam rūpi dėl to, kad jis ten dirbo sovietų žvalgybai.
Žinoma, M.McFaulas tai suprato. Bet pokalbių metu suvokė ir tai, kad Igoris jį irgi laiko žvalgybininku.
Ši pažintis šiandien turi istorinę reikšmę.
Kai 2012 metais M.McFaulas buvo paskirtas JAV ambasadoriumi Rusijoje, I.Sečinas tapo valstybinio naftos milžino „Rosneft“ vadovu.
Be to, Rusijos valdžios vertikalėje I.Sečinas patarinėja tam pačiam asmeniui kaip ir 1991-aisiais, – buvusiam Sankt Peterburgo vicemerui, o dabar prezidentui V.Putinui.
Ruošdamasis sugrįžti namo, M.McFaulas nuėjo padėkoti savo akademiniam globėjui Apollonui Davidsonui ir pareiškė, kad tikisi po kelių mėnesių sugrįžti.
„Tu niekada negrįši, – studentą staiga nutildė A.Davidsonas. – Atvykai čia įgyvendinti vienintelio projekto, bet nuveikei kur kas daugiau. Tai negali pasikartoti.“
Šiandien M.McFaulas pripažįsta: „Maskva turi mano bylą.“ Kad dokumente skelbiama, jog jis dirba JAV centrinei žvalgybos valdybai (CŽV), jam pasakė vienas senas draugas iš „perestroikos“ laikų – M.McFaului kaip tik ruošiantis atsikraustyti į Amerikos ambasadoriaus rezidenciją.
B.Obamos ilgai neperprato
M.McFaulas Rusija domėjosi visada ir apie šią šalį yra parašęs nemažai knygų. Bet akademiškumas jam niekada nebuvo prie širdies – idealizmas ir ambicingumas amerikietį traukte traukė prie politikos. Prie galios.
2006 metų pabaigoje jam pasisekė.
M.McFaului paskambino Anthony Lake’as, buvęs Billo Clintono patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, ir pareiškė: „Kviečiu tave dirbti į užsienio politikos komandą būsimajam JAV prezidentui B.Obamai.“
M.McFaulas jau buvo įsipareigojęs kitam demokratų kandidatui į prezidentus Johnui Edwardsui. Bet netrukus priėmė pasiūlymą.
O B.Obamai galiausiai paliko įspūdį M.McFaulo patirtis ir žinios apie Rusiją, kai per rinkimų kampaniją 2008-ųjų rugpjūtį įsiplieskė karas Gruzijoje.
Jau išrinktas prezidentas ir M.McFaulas suartėjo. Bet B.Obamos patarėjas ilgai neperprato naujojo šalies lyderio.
„Analitikai ilgai ginčijosi, ar jis realistas, ar idealistas. Visi man aiškino, kad B.Obama – realistas, bet jo kalbos Kaire, Maskvoje ir Akroje 2009-aisiais mane nuteikė optimistiškai.
Dabar manau, kad B.Obama vienu metu galvoja apie daug dalykų. Yra idealistinės mintys, tai, ko jis trokšta, ir yra mintys apie idealistinių minčių pasekmes.
Prezidentas iš esmės yra realistas, bet jam tai nevisiškai patinka“, – svarsto M.McFaulas.
Džiaugsmas dėl stabilumo
B.Obama ir jo komanda į V.Putiną iš pradžių irgi žvelgė realistiškai.
Amerikiečiai puikiai suprato, ką su šalies valdžia per dvi pirmąsias savo kadencijas prezidento poste padarė V.Putinas.
Jis neutralizavo neištikimus regionų gubernatorius, sutraiškė į politiką nosį kišusius oligarchus, kone sulygino su žemėmis Čečėniją. Po padu pasikišo beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą, sutrypė opoziciją.
Eiliniams rusams tai gal ir nebūtų patikę. Bet, atsispirdamas nuo pakilusių dujų ir naftos kainų, V.Putinas taip pat pakėlė algas, pensijas, smogė per biudžeto deficitą, iš esmės nuo nulio sukūrė vidurinę klasę Rusijos miestuose.
Žinoma, menka paslaptis, kad V.Putinas oligarchus pakeitė senais bičiuliais iš Sankt Peterburgo – Rusiją iki šiol valdo vadinamoji Kremliaus korporacija.
Vėlgi, rusai gal ir nebuvo patenkinti, bet juos ramino stabilumas. Pirmą kartą per daugelį metų milijonai šalies gyventojų galėjo atostogauti užsienyje, gauti paskolas, pirkti užsieninius automobilius, telefonus „iPhone“.
Valstybei, regis, net nerūpėjo, kaip žmonės gyvena: ką jie skaito, kuo tiki, su kuo miega. Humoro laidoje „Naša Raša“ net šmėžavo gėjus darbininkas iš Uralo.
„Amerikoje ar Švedijoje tai būtų nekorektiška. Bet Rusijai tai buvo neįtikėtina! Niekas jo neužmušė!“ – dabar sako slon.ru apžvalgininkas Aleksandras Baunovas.
V.Putinas netgi nebuvo išskirtinai nusistatęs prieš Vakarus, prieš JAV. Jis buvo pirmasis užsienio šalies lyderis, paskambinęs George’ui W.Bushui po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių. Jis net kalbėjo apie galimą Rusijos narystę NATO.
„Rusija yra Europos kultūros dalis. Negaliu įsivaizduoti savo šalies, izoliuotos nuo Europos ir nuo civilizuoto pasaulio.
Todėl man sunku ir įsivaizduoti NATO kaip Rusijos priešą“, – 2000 metais BBC aiškino V.Putinas.
Įsiutino įvykiai Kijeve
Bendradarbiavimo dvasia, kad ir kokia permatoma, netrukus išsisklaidė.
Viltį Baltiesiems rūmams dar buvo suteikęs D.Medvedevas, kalbėjęs apie būtinybę modernizuoti Rusiją ir išvalyti iš jos korupciją.
Bet Vašingtonas netruko įsitikinti, kas išliko tikruoju Kremliaus valdovu. Premjeru save pasiskyręs V.Putinas 2009-aisiais priėmė B.Obamą savo užmiesčio rezidencijoje ir nusprendė surengti jam istorijos pamoką apie JAV nuotykius užsienyje.
B.Obama antrą sakinį po pirmojo žodelio „labas“ ištarė tik po valandos. M.McFaulas sėdėjo už abiejų lyderių ir po to pakomentavo: „Visa tai labai netikslu, bet toks jo pasaulio supratimas.“
Kosovas, Belgradas, JAV pažadai neplėsti NATO į Rytų Europą – anot M.McFaulo, V.Putinas nepamiršo nieko.
Ypač Rusijos lyderiui įstrigo 2004-ieji, kai į NATO įstojo Baltijos šalys ir kai per Ukrainą praūžė Oranžinė revoliucija.
Pastarąją V.Putinas iki šiol vadina Vakarų projektu, nukreiptu asmeniškai prieš jį. O 2012-ųjų protestai Maskvoje, anot Rusijos prezidento, buvo būtent audringų įvykių Kijeve aidas.
„Tos demonstracijos taip ir neišplito – jos netgi neturėjo lyderių.
Tačiau V.Putinas negali pakęsti spontaniškumo politikoje. Protestais Kijeve jis tiesiog šlykštėjosi“, – teigia buvęs jo patarėjas Glebas Pavlovskis.
Aktyvizmas – internete
Oranžinė revoliucija tapo kelio ženklu, kurį pamačiusi Rusija pakeitė kryptį. V.Putinas spjovė į kūrybingąją visuomenės dalį, į miestiečius ir persikraustė į konservatyvių, imperinės didybės išsiilgusių rusų stovyklą.
Vakarai tapo pagrindiniu Rusijos priešu – veidmainiškumo, arogancijos ir iškrypėliškumo tvirtove. V.Putinas savo ruožtu save ėmė rodyti kaip pagrindinį „tradicinės ir unikalios rusiškos civilizacijos sargą“.
Įstatymai dėl homoseksualų propagandos, kalėjimo bausmės „Pussy Riot“ – V.Putinas darė viską, kad Rusija taptų antivakarietiškos, konservatyvios ašies branduoliu, vos atsispiriančiu prieš Amerikos grėsmę.
M.McFaulas bandė dirbti toliau – tyliai, ramiai. Jis vengė demonstracijų, šalinosi A.Navalno.
Bet tylėti jam buvo sunku. Buvusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton nurodymu Amerikos diplomatai turėjo aktyviai naudotis socialiniais tinklais, ir M.McFaulas instrukcijų laikėsi.
„Facebook“ ir „Twitter“ jis tiek rusiškai, tiek angliškai nuolat reiškė savo nuomonę vienais arba kitais klausimais.
M.McFaulas taip pat nuolat atsikirsdavo gatvėje paskui jį lakstydavusiems valstybinės žiniasklaidos atstovams.
Kartą ambasadorius neišlaikė. Po susitikimo su aktyvistu Levu Ponomariovu jį užpuolus televizijos NTV „reporteriui“, M.McFaulas pratrūko: „Ar jums ne gėda mane persekioti? Rusija – laukinė šalis.“
Vėliau „Twitter“ jis dar teisinosi, kad laukiniu vadino NTV atstovo elgesį.
Čia jam nepadėjo ir A.Navalnas, tame pačiame tinkle pasiūlęs ambasadoriui kitąkart primušti šios televizijos žurnalistus.
E.Snowdenas pakeitė viską
Tokios akimirkos V.Putino režimui, kuris siekia, kad B.Obamos komanda ryšiams su Rusija nuolat vaikščiotų lynu, buvo mielos dovanėlės.
Per vieną priėmimą Kremliuje vienas draugas rusas M.McFaului trumpai, tačiau aiškiai pakuždėjo: „Turėtum laikytis ramiau. Vaikštai plonu ledu.“
„Ką turi omenyje?“ – dar paklausė amerikietis.
„Kalbėjau su V.Putinu. Jis ėmė klausinėti: „Ką čia išdarinėja šitas vaikinas? Jis elgiasi kaip koks aktyvistas.“ Michaelai, jo žinia – būti labai atsargiam“, – M.McFaului patarė bičiulis.
Kaip tik tuo metu iš ambasados M.McFaulas ėmė rašyti akivaizdžiai pesimistiškus pranešimus apie JAV ir Rusijos santykius ir siųsti juos į Vašingtoną. Naktimis jis žvelgdavo į G.F.Kennano nuotrauką ir galvodavo, ar jis irgi bus išsiųstas iš Maskvos.
Vis dėlto 2012 metų pabaigoje, kai B.Obama buvo perrinktas, M.McFaulas dar meldė prezidentą apsilankyti Maskvoje. Datos, susitikimo detalės – viskas jau buvo suderinta.
„Bet tada į Maskvą iš Honkongo atvyko Edwardas Snowdenas.
Rusai jį pasitiko neslėpdami džiaugsmo.
Apie vizitą nebegalėjo būti jokios kalbos. Staiga atsidūrėme kitame pasaulyje“, – atsimena M.McFaulas.
Dar turi vilčių dėl Rusijos
Nuo to laiko JAV ambasadoriui gyvenimas Maskvoje tik sunkėjo. „Prieš mane buvo surengta visokiausių operacijų“, – pasakoja M.McFaulas.
Prie „Spaso House“ ir JAV ambasados nuolat buvo rengiami protestai. Socialiniuose tinkluose M.McFaulas buvo vadinamas šnipu, pedofilu, iškrypėliu, pasitaikė ir grasinimų susidoroti.
Saugumiečiai amerikietį sekdavo net tomis dienomis, kai jis laisvalaikį leisdavo su šeima.
Kai kurie seni draugai – pavyzdžiui, L.Ponomariovas – nenutraukė ryšių su M.McFaulu. Bet kiti susiviliojo Kremliaus pinigais.
Prieš du dešimtmečius už laisvą Rusiją kovoję aktyvistai dabar trimituoja režimo ideologiją. Jie vadina ukrainiečius fašistais, ieško vaistų homoseksualams ir aukština ribų neturinčią rusišką civilizaciją.
Šių metų vasario 4-ąją M.McFaulas paskelbė, kad po Sočio olimpinių žaidynių pasitrauks iš JAV ambasadoriaus Rusijoje pareigų. Kalbėdamas su žurnalistais diplomatas net neslėpė žinantis, kad jam misija nepavyko.
„Man negalėjo pavykti. Ne dabar, kai JAV ir Rusijos santykiai nusiritę į giliausią dugną nuo 1991 metų“, – „The New Yorker“ pripažino M.McFaulas.
„Nevykau į Maskvą sukelti revoliucijos. Bet V.Putinas turi susidaręs visagalės Amerikos įvaizdį. Jis net tiki, kad mes sukėlėme Arabų pavasarį. Jis smarkiai pervertina CŽV įtaką JAV užsienio politikai.
Jis tiesiog nesupranta. Arba supranta ir apsimeta, kad nesupranta. Man sunku suprasti, ar Rusijos vadovas toks protingas ir vykdo kažkokią psichologinę operaciją.
Manau, kad jis iš tiesų tiki, jog mes norime su juo susidoroti.
Vis dėlto aš turiu didelių vilčių dėl Rusijos ir rusų.
Per dvejus vadovavimo ambasadai metus sutikau per daug jaunų, protingų, talentingų žmonių, kurie nori bendrauti su pasauliu, o ne nuo jo atsiriboti.
Jie nori ir įtakos. Dabar tie žmonės išsigandę, bet ateis diena, kai savo viziją jie išsakys garsiai.
Taip, yra nacionalistų, radikalų. Bet ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos Vakaruose šalininkai turėtų nugalėti. Tik nežinau, kokio ilgio yra ilgalaikė perspektyva“, – svarsto M.McFaulas, dabar jau grįžęs namo. Į Kaliforniją.
Rusijos politika domisi nuo studijų laikų
JAV akademikas ir diplomatas, buvęs ambasadorius Rusijoje Michaelas Anthony McFaulas gimė 1963 metais Montanos valstijoje.
Prestižiniame Stanfordo universitete jis baigė tarptautinių santykių ir slavistikos bakalauro studijas, taip pat 1986 metais įgijo Rytų Europos studijų magistro laipsnį. 1983-iaisiais M.McFaulas pirmą kartą apsilankė Sovietų Sąjungoje – tuomečiame Leningrade.
1985 metais vieną semestrą jis praleido Maskvos valstybiniame universitete. Vėliau amerikietis dažnai lankydavosi Sovietų Sąjungoje ir iš arti stebėjo jos griūtį.
1994-aisiais M.McFaulą viešai pasmerkė skandalingasis Vladimiras Žirinovskis. Nepaisant to, po dvejų metų Boriso Jelcino patikėtinis Aleksandras Keržakovas pakvietė jauną politologą į Maskvą stebėti prezidento rinkimų.
M.McFaulas yra demokratas, vadinamas JAV prezidento Baracko Obamos Rusijos politikos architektu. Būtent jis pasiūlė vadinamąjį Vašingtono ir Maskvos santykių „atkūrimą iš naujo“.
Interviu rusiškam portalui „Slon“ M.McFaulas save apibūdino kaip „demokratijos, judėjimų prieš diktatūrą ir revoliucijų specialistą“.
2011 metais B.Obama nominavo M.McFaulą JAV ambasadoriumi Rusijoje. Jo kandidatūrą netrukus patvirtinus Senate, jis tapo pirmuoju šalies ambasadoriumi Maskvoje, prieš tai nėjusiu diplomatinių pareigų.
Po trejų metų, po olimpinių žaidynių Sočyje, M.McFaulas pasitraukė iš ambasadoriaus pareigų. Oficialiai – dėl asmeninių priežasčių, bet vėliau amerikietis pats pripažino, kad jo misija žlugo.
Vietoj jo naujuoju ambasadoriumi paskirtas Johnas Tefftas – karjeros diplomatas, anksčiau dirbęs Kijeve, Vilniuje ir Tbilisyje.
