„Kokie žmonės anoje pusėje kariauja? Visokių ten yra. Yra tarsi ir normalių, tik propagandos išplautomis smegenimis.
O yra ir paprasčiausi banditėliai, narkomanai, buvę kaliniai, kurie anksčiau į tokius reikalus iš viso nesikišdavo.
Dabar jiems davė automatų ir jie pasijuto labai svarbūs“, – sakė prieš savaitę į Lietuvą karo sužeidimų gydytis atskraidintas bataliono „Dnepr-1“ savanoris Sergejus Šapošnikas.
Sergejus yra vienas iš 14 Ukrainos karių, gydomų Vilniuje ir Kaune.
Visi jie sužeisti mūšiuose Rytų Ukrainoje, veržiantis iš vadinamojo Ilovaisko katilo.
Ukrainiečiams buvo pažadėtas žalias koridorius atsitraukti, tačiau viskas baigėsi didžiulėmis skerdynėmis. Iki šiol niekas negali pasakyti, kiek Ukrainos karių tąkart žuvo.
Nors sužeistųjų netrūko ir iki tol, po Ilovaisko mūšio Rytų Ukrainos ligoninės perpildytos. Kasdien vežami vis nauji sužeistieji.
Net paskelbus paliaubas, susišaudymai aplink Donecko oro uostą, Luhanską ir kitus įtampos židinius nesiliauja, tad ir nauji sužeistieji vis vežami į vietos ligonines.
Tie, kuriems pavyko ištrūkti, pasakoja istorijas iš tikro karo fronto.
Ir iš ryžtingų abiejų pusių kalbų neatrodo, kad vis giliau šaknis įleidžiantis konfliktas artimiausiu metu gali baigtis.
Gydo už Lietuvos pinigus
„Situacija pas juos tikrai labai sudėtinga, vis atvyksta daugybė naujų sužeistųjų, ligoninės yra perkrautos.
Ištekliai Ukrainos ligoninėse labai riboti, medicinos personalas dirba iš paskutiniųjų.
Todėl Ukraina paprašė pagalbos priimant jų karius sudėtingo rekonstrukcinio ir atkuriamojo gydymo Europos Sąjungos šalyse ir šalyse, kurios remia Ukrainą“, – sakė Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos vyriausiasis gydytojas pulkininkas leitenantas Gintaras Berkevičius, asmeniškai į Lietuvą lydėjęs sužeistus Ukrainos karius.
Ukrainos karių gydymas mūsų šalies ligoninėse (o gydomi šie žmonės Vilniuje ir Kaune) yra finansuojamas iš Lietuvos Vyriausybės rezervo fondo lėšų, kurias Vyriausybė skyrė dar šių metų vasarį nukentėjusiems iš Ukrainos gydyti Lietuvoje. Tąkart tam buvo skirta 150 tūkst. litų.
Propaganda išplovė smegenis
Tyliai (kiek tai įmanoma pasiramsčiuojant ramentais) išsmukęs parūkyti Sergejus klausia, ar lietuviai elgtųsi kitaip, nei elgiasi ukrainiečiai, jeigu kas nors ir pas mus padedant svetimai armijai bandytų atplėšti dalį teritorijos?
„Jie nori Sovietų Sąjungoje gyventi. Tai tegu ten ir gyvena. Mes čia kuo dėti? Kodėl jie taip paniškai bijo, kad mes gyvensime taip, kaip mes patys norime?“ – klausė Sergejus.
Jis neslėpė, kad mūšiuose prie Ilovaisko sužeistą kairę pėdą jam amputuos.
„Gydytojai dar tik nenusprendė, kiek palikti“, – be didelių vilčių kalbėjo jis.
Bet, nepaisant visko, batsiuvys iš nedidelio kaimo Voluinės apskrityje tvirtino, kad jeigu galėtų rinktis, jis ir vėl eitų kaip savanoris kautis už savo žemę.
Beje, labai panašiai kalba ir separatistai – jie į nelaisvę paimtus ukrainiečių karius keikia, šaukia ant jų klausdami, ko čia atvyko į „Donbaso žemę“. Abipusė neapykanta – informacinio karo pasekmė.
„Ta putiniška propaganda taip jiems ten išplovė smegenis... Jie mano, kad amerikiečiai nori užgrobti Ukrainą ir joje įkurti savo bazes.
Tai rusiška propaganda tuos žmones išstūmė kariauti su mumis. Mes už savo žemę kaunamės. Už ką kaunasi jie?
Kai patekau į rusų nelaisvę, atvedė separatistą tik su trumpikėmis.
Jie iš pradžių nesuprato, kas jis toks. Ir atvedė prie mūsų.
O vėliau išsiaiškino, kad jis – separatistas. Tai jis išmargintas tokiomis „zonos“ tatuiruotėmis! Cerkvių kupolai ten visokie ant krūtinės... Tokias tatuiruotes tik kalėjime daro. Štai tokie kareiviai ten. Už ką jie kariauja, nesuprasi“, – ligoninėje Vilniuje pasakojo S.Šapošnikas.
Ruošiasi naujam puolimui
Nors šiuo metu Rytų Ukrainoje paskelbtos formalios paliaubos, atrodo, kad abi pusės jas tiesiog panaudoja pajėgoms pergrupuoti ir jėgoms atkurti.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka skelbia, kad šaliai šiuo metu labiausiai reikia taikos, ir pasirašo įstatymus, kurie garantuoja naują Donbaso statusą ir amnestiją sunkiuose nusikaltimuose nedalyvavusiems separatistams.
Tuo pat metu separatistų lyderiai painiojasi savo pareiškimuose. Vieną dieną jie kalba, kad pasiruošę derėtis dėl ypatingo regiono statuso Ukrainos sudėtyje.
Bet po dienos jau kitas vietos vadukas tvirtina, kad tikrai nepaklus Kijevui ir nemato Donbaso ateities Ukrainos sudėtyje.
Rytų Ukrainoje kovojusių ir iki šiol priešakinėse linijose įtvirtinimus stiprinančių batalionų vadai pripažįsta, kad paliaubos buvo reikalingos, nes ukrainiečiai galėjo ir toliau kariauti su Rusijos remiamais separatistais, tačiau tikrai negalėjo priešintis į šalį įsiveržusiems Rusijos reguliariosios armijos daliniams.
„Ateis laikas, ir mes vėl kilsime į puolimą, kad išvaduotume savo žemę. Putinui jos palikti niekas nesiruošia. Ne dėl to mes liejome kraują“, – teigė bataliono „Kijevas-1“ vadas Jevgenijus Deidejus, net nemanantis slėpti, kad kariškiai stiprina savo gynybos linijas.
Iki šiol separatistams siaubą keliančio bataliono „Azov“ vadas Andrejus Bileckis susidariusią situaciją vadina kapituliacija ir sako netikintis, kad viską galima išspręsti taikiai vien tik amnestijos separatistams paskelbimu.
Kad paliaubas ir Rusijos remiami maištininkai panaudoja jėgoms stiprinti, patvirtina nepriklausomas ekspertas Dmitrijus Timčiukas.
„Keli Rusijos karinių oro pajėgų kovinės aviacijos vienetai be atpažinimo ženklų jau permesti į Rusijos aerodromus, esančius pasienyje su Ukraina. Mūsų duomenimis, ši technika ruošiama permesti į Donecką kaip Naujosios Rusijos KOP, jeigu tik Ukrainos daliniai bus išstumti iš Donecko oro uosto“, – savaitės pabaigoje pranešė D.Timčiukas.
Nebeturi kur grįžti
Ypač griežtai prieš savaitės viduryje priimtus įstatymus dėl ypatingo Donbaso statuso ir amnestijos separatistams pasisako Donecko bataliono „Donbas“ vadas Semionas Semiončenka.
Šią savaitę lankydamasis JAV po sužeidimo gyjantis S.Semiončenka pareiškė, kad šie įstatymai iš viso turi būti atšaukti.
„Teroristai jungiasi į „armijas“, jiems „atleidžiama“, o jie toliau ruošiasi karui su „fašistais ir oligarchais“.
Kur sugrįžti Ukrainos patriotams, palikusiems savo namus Donbase? Namie juos nužudys, o kitose vietose jie negauna nei darbo, nei stogo virš galvos. Kaip bus ginamos jų teisės balsuoti? Kaip jaustis kareiviams, kurių draugai žuvo už laimingą teroristinių organizacijų ateitį?
Į nelaisvę patekę mūsiškiai iki šiol laikomi Donecke. Kur tų ankstesnių susitarimų vykdymas dėl to, kad keičiame „visus į visus“? Mūsų žuvusių draugų kūnai iki šiol ten guli nepalaidoti ir mums neleidžia jų pasiimti“, – rėžė bataliono „Donbas“ vadas.
Priešai žuvusiųjų nelaidoja
Visus karo baisumus perėjęs S.Šapošnikas sakė, kad separatistų atsainumas ir nenoras laidoti žuvusių jį nuolat stebindavo. Jie nelaidoja ne tik žuvusių Ukrainos karių, bet pakelėse gulėti palieka ir savus.
„Mes ne visada galėdavome iš mūšio lauko paimti savo žuvusius draugus, kurie likdavo separatistų kontroliuojamoje teritorijoje.
Bet jie ir savus numeta bet kaip. Neužkasinėja jų. Per pirmą mūšį, vos tik atvykus į Ilovaiską, žuvo du mūsiškai. Šturmavome patikros punktą, vieną savo žuvusį pasiėmėme, o kitas ten ir liko. Jis ten savaitę pragulėjo.
Kai mes po savaitės vėl užėmėme tą patikros punktą, išstūmėme iš jo separatistus, netoliese radome tą žuvusį mūsų karį. O greta radome ir tuos pačius separatistus, kurių kūnus matėme dar pirmame mūšyje.
Jie prieš savaitę buvo žuvę, taip juos ten ir paliko.
Jei koks draugas ar pažįstamas pas juos žūsta, tai palaidoja. O jei šiaip kas nors, tiesiog palieka. Ne kartą esu tai matęs“, – pasakojo sužeistas ukrainietis.
Senutės žegnojo ukrainiečius
Vilniaus ligoninės koridoriais su ramentais šlubčiojančiam S.Šapošnikui karas už savo šalies nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą jau baigėsi. Patekęs į rusų armijos pasalą jis neteko pėdos. Sako, prieš klastingą užpuolimą ant šarvuotos pėstininkų mašinos (BMP) iš apsupties jie važiavo septyniese. Po apšaudymo gyvi liko tik dviese.
„Galima sakyti, kad dar lengvai išsisukau. Ten vyksta tikras karas. Karas, kokį ir įsivaizduojame. Baisus karas.
Yra apkasai, yra įtvirtinti rajonai, yra net kažkokia fronto linija. Tai ne partizaninis karas. Jie iš vienos pusės, mes – iš kitos. Jie užėmė miestą, mes jį laisviname“, – apie tai, kas vyko Donbase prieš paliaubas, pasakojo ukrainietis.
Dauguma civilių, vykstant koviniams veiksmams, pasitraukė į saugesnes vietas, išvažiavo pas gimines. Liko tie, kurie neturėjo kur važiuoti. Jaunų žmonių beveik nebuvo matyti. Vos vienas kitas. Dauguma pasilikusių – pagyvenę žmonės.
„Kai užėjome į Ilovaiską, iš pradžių mūsų šiek tiek bijojo. Jiems daug netiesos apie mus buvo pripasakota.
O jau paskui senutės ateidavo ir prašydavo pasilikti, kad tik niekur mes neišeitume. Kai eidavome į mūšį, močiutės visus žegnodavo. Juda kolona, o jos išeina iš savo trobų ir žegnoja visus. Karas niekam nereikalingas“, – visai nesenus įvykius prisiminė S.Šapošnikas.
Žūti arba pasiduoti
Keturiasdešimtmetis batsiuvys iš Voluinės srities Vakarų Ukrainoje sako, kad savanoriu į kariuomenę užsirašė, kai prasidėjo jo šalies okupacija.
Dalyvavęs pernai rudenį prasidėjusiuose Maidano įvykiuose, vyras vėliau įstojo į savanorių batalioną „Dnipro-1“.
Tai vienas iš tų kovinių dalinių, kurie separatistams vis pridarydavo rimtų nemalonumų.
Suformuoto VRM dalinių pagrindu bataliono „Dnipro-1“ kariai buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais, granatsvaidžiais, turėjo šarvuotųjų pėstininkų mašinų.
„Dėl aprūpinimo iki apsupimo negalėjome skųstis. Jokio sausųjų davinių ar šaudmenų trūkumo tikrai nejutome. Tiesa, tankų mažai turėjome, bet granatsvaidžių, šaunamųjų ginklų tikrai turėjome“, – sakė Sergejus.
Pagal pradinį sumanymą, savanorių batalionų užduotis turėjo būti visai ne tokia, kokią jie dabar atlieka.
Reguliarioji armija turėjo gintis nuo agresijos iš išorės, nacionalinė gvardija turėjo raminti neramumus šalies viduje ir kovoti su visokiais neaišku iš kur atsirandančiais žaliaisiais žmogeliukais.
O savanorių batalionai turėjo vykdyti policines funkcijas – atlikti vadinamuosius teritorijos valymus – tikrinti, ar nėra užsilikusių separatistų, stovėti patikros punktuose, vykdyti patikrinimus, pasų kontrolę.
Tačiau teorija yra viena, o kare tradiciškai pasitvirtina geležinė taisyklė: ir geriausias planas neatlaiko pirmojo susidūrimo su priešu.
„Išėjo taip, kad kariavo visi“, – pripažino Sergejus. Taip, reguliariosios pajėgos – desantininkų, aeromobiliosios brigados tempė didelę dalį kovos ir patyrė daug nuostolių.
Tai primena kone kasdieniai vaizdai iš Ukrainos – lyg prieš 7 dešimtmečius Rytų Ukrainos šalikelėse riogso dešimtys pamuštų tankų, šarvuočių, kitos karinės technikos. Dega kartu su kritusiųjų kūnais, rūdija ir primena – čia, Europos šalyje, vyksta tikras karas.
Permainingas ir kruvinas – regis, dar liepą ukrainiečiai triuškino separatistus, kurie jau buvo pasiruošę sprukti į Rusiją, bet įsikišo pastarosios šalies kariai, artilerija.
Separatistus supę ukrainiečiai patys pateko į apsuptį, į katilus. Viename jų, prie Ilovaisko, atsidūrė ir Sergejus.
Tokiuose katiluose be vilties sulaukti pastiprinimo, šaudmenų, maisto nuolat apšaudomi ukrainiečiai turėjo kelias išeitis – žūti arba pasiduoti.
Vien entuziazmo neužteks
Po Ilovaisko tragedijos Ukrainos kariškiams atsitraukus buvo pradėta aiškintis, kas kaltas dėl jos.
Savanorių batalionų vyrai negailėjo priekaištų vadovybei, „bukiems išdavikams generolams“, o pastarieji piktinasi tuo, kad savanorių batalionai daugiau užsiima viešaisiais ryšiais, o realios naudos iš jų esą nedaug.
Nepaisant šios trinties, stengiamasi iš naujo įvertinti pajėgas, kurių Ukrainai dar tikrai prireiks netolimoje ateityje.
Mat neabejojama, kad paliaubos ilgai nesilaikys. Laukia ilga ir, kadangi artėja lietingas sezonas ir žiema, – purvina kova.
Vieno savanorių batalionų vadas Andrejus Teterukas tvirtina, kad vien entuziazmo kariaujant ne tik su separatistais, bet ir su Rusijos reguliariosios armijos daliniais ateityje neužteks.
Norint laimėti, reikia išspręsti daugybę problemų.
„Savanorių batalionai paklodę tempia į savo pusę, armija – į savo. Tuo pat metu savanorių batalionai jaučia didžiulį sunkiosios ginkluotės stygių – jie jos tiesiog negauna.
O armija kariauja „versdamasi per save“, nes jos technika – aštuntojo dešimtmečio gamybos.
Turime daugybę problemų dėl sviedinių, salvinės ugnies sistemų. Šaudmenys šarvuotosioms pėstininkų mašinoms taip pat kelia didelį galvos skausmą.
Šalies karinio arsenalo faktiškai niekas nekontroliuoja. Pas mus viskas vyksta kaip tame posakyje: „Iš laivo – tiesiai į pokylį“, – sakė A.Teterukas.
