Pasaulis dabar baiminasi, kad Kobanės miesto, esančio Turkijos ir Sirijos pasienyje, kapituliacija įvykius pakreips neprognozuojama linkme – karinę techniką pasienyje išrikiavusi Turkija vis delsia tapti naujosios koalicijos šerdimi.
Pasipiktinę vangia valdžia
Turkijos valdžios veiksmai jau kelia bangas pačioje šalyje. Čia gyvenančius kurdus erzina ir trikdo palei sieną su Sirija išrikiuota karinė technika, kuri dar nepaleido nė vieno šūvio į vos už kelių šimtų metrų siautėjančius IV džihadistus.
Turkijos spauda tokią vyriausybės politiką pavadino ciniška, o šalies poziciją kovojant su IV koalicija – perdėm pragmatiška ir principinga.
Nepradėdama karinių veiksmų prieš IV, Turkija keršija Sirijos kurdų lyderiui Salihui Muslimui už jo bendradarbiavimą su Damasko režimu ir atsisakymą įsilieti į Turkijos palaikomos „Laisvosios Sirijos armijos“ kovotojų gretas.
Sirijos kurdų lyderiai, pilietiniame kare palaikantys B.al-Assado režimą, tikisi, kad pastarasis pasibaigus karui suteiks kurdams plačią autonomiją Sirijos sudėtyje.
Kaip teigia žmogaus teisių gynimo organizacijos, Sirijoje ginant Kobanės miestą jau žuvo mažiausiai 400 žmonių.
Turkijoje gyvenantys kurdai ir Sirijos kurdai, laikinai radę prieglobstį Turkijoje, norėtų padėti savo tautiečiams. Bet jiems neleidžiama kirsti sienos ir įsilieti į kovotojų prieš IV gretas.
Per sieną pereiti sunku ir iš Sirijos pusės, nes baiminamasi, kad į Turkiją gali patekti šioje valstybėje teroristine grupuote laikomos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) aktyvistai.
Kaip teigia Ankara, nuo IV ekstremistų sprukę civiliai jau prieš kurį laiką prieglobstį rado Turkijoje.
Bet vienas kurdas Jusufas Barzani „Lietuvos rytui“ pasiskundė, kad „Turkija, priglaudusi 160 tūkst. nuo IV iš Kobanės bėgančių civilių, viena ranka glosto, o kita, nepadėdama įveikti bendro priešo, baudžia“.
Kurdai taip pat teigia, kad toks Turkijos delsimas tikrai nepadės pagerinti kurdų ir turkų santykių, o valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos garsiai išreklamuotas taikos procesas, žadantis kurdams suteikti daugiau kultūrinių laisvių ir savivaldybių autonomiją, bus pasmerktas žlugti.
Grėsmę junta ir Saudo Arabija
Prie JAV vadovaujamo aljanso prieš IV prisijungė ir arabų šalys, kurios irgi nesijaučia saugios. Džihadistų lyderis Abu Bakras al-Baghdadi karą paskelbė ir vahabistinei Saudo Arabijai.
Valdančiąją al-Saudi šeimą išvadinęs netikėliais, A.B.al-Baghdadi pareiškė, kad su savo armija įžengs į viso pasaulio musulmonų piligrimų lankomą Meką ir sunaikins Kaabos šventovę.
Jis pažadėjo Kaabos nuolaužomis užmušti ir visus stabmeldžius, nes „žmonės plūsta į Meką paliesti akmens, o ne melstis Alachui“.
A.B.al-Baghdadi, regis, ne juokais išgąsdino Saudo Arabijos valdžią, kuri prie šalies sienos su Iraku per trumpą laiką sutelkė 30 tūkst. karių.
Saudo Arabija ištisus dešimtmečius buvo aršaus salafistinio islamo ideologijos kūrimo laboratorija.
Šalis į pasaulį paleido šimtus įvairių salafistų grupuočių, finansavo vahabistinės literatūros ir naujų radikalių Korano versijų platinimą tiek musulmonų šalyse, tiek Vakaruose, finansavo religinių mokyklų užsienyje veiklą.
Be to, Saudo Arabija nuo pat pilietinio karo pradžios Sirijoje dosniai finansavo prieš B.al-Assado režimą kovojančias sunitų grupuotes. Jų nariai vėliau papildė IV gretas.
Šiandien Saudo Arabija pati bijo būti praryta savo kūrinio – šalies dvasininkai jau aiškina, kad IV neturi nieko bendra su islamu.
O stiprios, turtingos ir galingos Amerikos užnugarį užsitikrinusios Saudo Arabijos susilpnėjimu džiaugtųsi šios valstybės geopolitiniai varžovai – Irakas, Sirija ir Iranas.
Konflikto baigtis neaiški
Vis dėlto būtina atsiminti, kad Vakarai pradėjo sunkią kovą su gerai organizuota teroristine grupuote, kuri savo vėliavoje turi religinį šūkį ir musulmonų pranašo Mahometo antspaudą.
Karinė programa vykdoma islamo vardu, skelbiant musulmonų viršenybę pasaulyje, todėl visada turės sekėjų – „teisingumo“ vykdytojų arba tiesiog alkanų, piktų, mokslo neragavusių musulmonų, kurie tiki, kad gyvenimas kalifate pagal šariato taisykles pamalonins Alachą.
Gali būti, kad Vakarų veiksmai sukels stiprią gynybinę religinių ekstremistų reakciją, nes bus suprasti kaip islamo puolimas.
Be to, jau pasigirsta balsų, kad konfliktą reikėjo ne perkelti į tarptautinę areną, o palikti Irako ir Sirijos šalių vidaus reikalu. Nesena patirtis Afganistane ir Irake įrodo, kad karinių konfliktų sprendimas visada pareikalauja daugiau, nei planuojama, aukų, laiko ir lėšų, o operacijų baigtis – neprognozuojama.
Kova prieš padrikas grupuotes – o tokia ir yra IV – ypač sudėtinga. Jos dažniausiai būna itin lanksčios ir neturi ko prarasti – kenčia tik niekuo dėti civiliai.
Kraunasi pasakiškus turtus
Manoma, kad „Islamo valstybė“ šiuo metu yra pati turtingiausia teroristinė karinė grupuotė, kuri valdo maždaug 2 mlrd. JAV dolerių.
Kaip skelbia „The Guardian“, teroristai turtus kraunasi iš nelegalaus naftos tiekimo iš Irako į Siriją, Iraną, Turkiją ir Šiaurės Irako autonominę Kurdistano sritį.
Kas dieną naftos pardavimo sandoriai juodojoje rinkoje „Islamo valstybei“ duoda 1,2 mln. JAV dolerių grynojo pelno. Be to, grupuotė, birželio mėnesį užėmusi Mosulo miestą, apiplėšė Centrinį banką ir praturtėjo dar 425 mln. JAV dolerių.
Užkariavusi vakarinę Irako dalį, „Islamo valstybė“ dabar valdo ir gūdų pardavimą vidaus rinkoje.
Kitas įplaukų šaltinis – įkaitų iš Vakarų, dažniausiai einančių aukštas pareigas, grobimas. Manoma, kad „Islamo valstybė“ jau susižėrė 65 mln. JAV dolerių už įkaitų išlaisvinimą.
Nors Didžiojo aštuoneto (G 8) šalys 2013 metais, kai iš šio klubo dar nebuvo išmesta Rusija, pasirašė susitarimą, skelbiantį, kad vyriausybės teroristams nemokės išpirkos už įkaitus, šios nuostatos laikosi tik JAV ir Jungtinė Karalystė.
Neriboti finansiniai ištekliai leidžia „Islamo valstybei“ greitai plėsti tinklą ir įsigyti karinės technikos bei ginklų.
Politikos analitikai teigia, kad JAV sąjungininkų vykdomų oro antskrydžių ir karinių veiksmų siekiant fiziškai sunaikinti „Islamo valstybės“ kovotojus nepakaks – gerai organizuotas teroristų tinklas turi netekti ir savo finansavimo šaltinių.
