Jei žmonių baimę lyg peršalimą galėtų įveikti vieni vaistai, tai būtų statistika. Visagalių ir neginčijamų skaičių visuma, sudėliota į aiškią, logišką seką, yra negailestinga. Bent jau kalbant apie Ebolos viruso protrūkį.
Nuo užkrato pradžios šių metų pradžioje virusą pasigavo jau per 12 tūkst. žmonių, pasaulyje mirė beveik 5 tūkst. pacientų.
Palyginkime: per tą patį laikotarpį vien nuo sifilio Afrikoje mirė 5 kartus daugiau žmonių. Mirusiųjų nuo tuberkuliozės – 124 tūkst., maliarija šiemet pasiglemžė 320 tūkst. asmenų gyvybę, o AIDS – 620 tūkst.
Tai reiškia, kad per dieną nuo AIDS miršta 685 žmonės, maliarija pasiglemžia 552 gyvybes, tuberkuliozė – 110.
Ebolos virusas – vos keturias, tačiau būtent šis užkratas, o ne tikrieji Afrikos žudikai dabar sulaukia didžiausio pasaulio dėmesio. Pavyzdžiui, JAV kovai su virusu skyrė milijardą dolerių – tiek pat, kiek pažadėta visų Vidurio ir Rytų Europos šalių saugumui užtikrinti.
Psichologų nuomone, taip yra todėl, kad Holivudo bei mokslinės fantastikos rašytojų sužadinta žmonių pasąmonė nepaliaujamai ieško tos apokalipsinės pandemijos, kuri pražudytų žmoniją.
Geriausiai pasaulyje aprūpinto Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro direktorius Tomas Friedenas netikėtai tapo žiniasklaidos ir politikų dėmesio objektu.
Šio patyrusio mediko JAV žurnalas „Time“ paprašė patvirtinti arba išsklaidyti labiausiai paplitusius mitus apie Ebolos virusą.
– Vis girdime, kad virusas gali mutuoti arba net jau mutavo į oru plintantį užkratą. Ar tai tiesa?
– Ne. Ebolos virusas, kaip ir kiti virusai, dažnai mutuoja, bet tai nereiškia, kad dabartinis plitimo būdas keisis.
Reikia kalbėti labai aiškiai: visų virusų istorijoje mokslininkams dar nepavyko aptikti tokio viruso, kuris iš skysčiais perduodamo virstų pernešamu oru.
Kitaip nei gripas, kurio viruso dalelės gali nukeliauti didelius atstumus oru, Ebolos virusas negali egzistuoti be skysčio, pavyzdžiui, seilių, prakaito, kraujo ar išmatų.
Šiam virusui reikia šių skysčių, norint patekti nuo vieno asmens pas kitą, o skysčiai taip paprastai juk nesklinda.
– Girdėjome apie eksperimentinius vaistus ir vakcinas nuo šio viruso.
Ar šios priemonės jau veiksmingos, o jei dar ne, tai kada ims veikti?
– Kol kas nėra patvirtintų vaistų ar vakcinų nuo Ebolos viruso, bet mokslininkai turi už ko užsikabinti. Taip, būta ir atvejų, kai taikomi eksperimentiniai vaistai, kurių visas poveikis žmonėms dar nėra ištirtas.
Būtent tai nutiko su „ZMapp“ – antikūnų kokteiliu, kurį gavo Ebolos virusu užsikrėtę amerikiečių gydytojai Kentas Brantly ir Nancy Writebol. „ZMapp“ buvo išbandytas su primatais.
Ši vakcina suteikė vilčių, o itin rimto šalutinio poveikio nepastebėta. Ir išties abu minėti medikai liko gyvi ir dabar paskelbta, kad jie nebeturi Ebolos viruso. Tačiau šie vaistai nėra patvirtinti, todėl daug jų neturime.
Vis dėlto savo eilės laukia dar dvi vakcinos, kurias su savimi išbando savanoriai JAV, Malyje ir Šveicarijoje. Tyrimai turėtų būti baigti gruodžio mėnesį ir, jei tik bus sėkmingi, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pasiruošusi šią vakciną išbandyti Vakarų Afrikoje.
Pirmenybė bus teikiama ligonius slaugantiems medicinos darbuotojams. PSO taip pat gamina serumą iš tų pacientų, kurie pasveiko nuo viruso, kraujo.
Bet kadangi vienintelis aiškus būdas plačiau patikrinti, ar vakcina veikia, – užkrėsti savanorius Ebolos virusu (o to niekas nesiruošia daryti), kol kas pasikliaujama bandymais su gyvūnais.
– Ar šiuo užkratu galima užsikrėsti palietus paviršių, kurį lietė viruso turėtojas?
– Techniškai taip, bet tikimybė – labai menka. Bent jau remiantis turimais duomenimis.
Dauguma atvejų rodo, kad užkratas plinta per kūno skysčius – kraują, prakaitą, išmatas ir kai yra tiesioginis sąlytis su šiais skysčiais. Galima užsikrėsti palietus burną, akis, nosį ar per pažeistą odą.
Ir nors kol kas nėra atlikta daug tyrimų, įrodančių, kad šiuo virusu būtų galima užsikrėsti per paviršių, kurį lietė infekuotieji, virusas išties ilgą laiką gali išlikti ant tam tikrų paviršių, jei ten yra skysčių.
Vienintelis patvirtintas atvejis, kai Ebolos virusu tokiu būdu užsikrėtė žmogus, buvo prieš 14 metų Ugandoje. Tuomet jis užsikrėtė miegodamas po antklode, kurią naudojo virusu užsikrėtęs pacientas.
2007 metais buvo atliktas mūsų finansuojamas tyrimas.
Jo metu paimti mėginiai nuo 31 viešumoje galinčio pasitaikyti objekto, tokio kaip šviesoforo jungiklis, lovos dalis, stetoskopai. Visi šie daiktai buvo patalpoje, kurioje buvo gydomi užsikrėtusieji Ebolos virusu. Nė ant vieno objekto nerasta užkrato.
– Jeigu lieki gyvas užsikrėtęs šiuo virusu, ar tai reiškia, kad daugiau jau jis nebepavojingas?
– Galbūt. Mokslininkai kol kas negali pateikti aiškaus atsakymo. Taip yra todėl, kad iki šiol neaišku, kaip tiksliai reaguoja žmogaus imuninė sistema, – atlikta pernelyg mažai tyrimų su persirgusiais asmenimis.
Kol kas manoma, kad tokių asmenų imuninė sistema į naują Ebolos viruso užkratą kaipmat reaguotų kaip į grėsmę ir jį sunaikintų kaip gripo atveju.
Bet skirtingai negu gripas, šis virusas yra sąlygiškai naujas ir jo naujausia atmaina nėra matyta. Kol kas atrodo, kad jaunesni pacientai turi daugiau galimybių kovoti su Ebolos virusu – mat jų imuninė sistema kur kas agresyvesnė ir aktyviau puola nežinomą priešą.
– Kokia ne pavienių atvejų, o masinio viruso protrūkio tikimybė už Vakarų Afrikos ribų?
– Menka. Išskyrus kelis izoliuotus atvejus už Afrikos ribų, virusas, galima sakyti, yra suvaldytas ten, kur ir pirmą sykį buvo aptiktas 1976-aisiais.
Ir nėra priežasčių manyti, kad artimiausiu metu kas nors keisis. Silpnos sveikatos apsaugos sistemos toje pasaulio dalyje yra viena priežasčių, kodėl iš pradžių buvo sunku sustabdyti viruso plitimą.
Tačiau vos tik saugumo priemonės sustiprinamos, kaip buvo padaryta Senegale ir Nigerijoje, kurie paskelbti zonomis be Ebolos viruso, ir situacija išties suvaldoma.
– Tad kodėl žmonės panikuoja dėl kelių užkrato atvejų už Vakarų Afrikos ribų?
– Net ir beveik nulinė tikimybė užsikrėsti virusu masinės paranojos laikais tiesiog ignoruojama – tokia jau žmogiškoji prigimtis. Tokių atvejų, kai žmonės nesuvokia infekcinių ligų masto ir ima jų bijoti, per visą istoriją būta daug.
Kaip ir pirmieji AIDS atvejai Jungtinėse Amerikos Valstijose 1981-aisiais, Ebolos virusas yra kažkas naujo ir bauginančio, o nevietinė užkrato kilmė tik sustiprina baimę.
Užsikrėtusiųjų mirštamumas taip pat yra didelis, o dažnai siaubingi simptomai sukelia stiprią, instinktyvią reakciją. Žmonės į riziką paprastai reaguoja dvejopai: arba instinktyviai, arba apgalvotai, remdamiesi visa prieinama informacija.
Ir dažniausiai viršų ima instinktai – nesvarbu, kad nuo paprasčiausio gripo kasmet miršta daugiau žmonių, o ką jau kalbėti apie širdies ligas – pagrindinę mirties priežastį pasaulyje.
Didesnė tikimybė, kad nerimausime dėl viruso, kuriuo Vakarų Afrikoje užsikrėtė sąlygiškai nedaug žmonių.
Ebolos virusas tikrai nėra vienintelė nerimą kelianti užkrečiamoji liga, nuo kurios neturime vakcinos. Pavyzdžiui, itin daug nerimo kelia paukščių platinamas gripas.
