JAV Jungtinio štabo vadų komiteto viršininkas generolas Martinas Dempsey pernai Senato komitetui pareiškė manąs, kad „pasaulis dabar pavojingesnis nei bet kada anksčiau“.
Įtakingas Kanados politikas Michaelas Ignatieffas šį rudenį rašė, kad „pasaulinės tvarkos tektonines plokštes ardo smurto ir neapykantos bangos“.
O prieš du mėnesius „The New York Times“ skiltininkas Rogeris Cohenas paskelbė: „Daug žmonių, su kuriais kalbuosi, ir ne tik prie pietų stalo, sako, kad dar niekada nesijautė taip neramiai dėl padėties pasaulyje.
Tačiau kad ir kokios gąsdinančios antraštės, į visus panašius pagraudenimus verta pažvelgti atidžiau. Juk tikrai pavojus ne didesnis nei per abu pasaulinius karus ar Šaltojo karo akimirkas, kai jau atrodydavo, kad JAV ir Sovietų Sąjunga sunaikins pasaulį branduoliniais smūgiais.
Be to, Afrikoje ir Azijoje jau būta konfliktų, kurie pareikalavo milijonų žmonių gyvybės, o Irako ir Irano karas 1980–1988 metais galėjo suparalyžiuoti naftos tiekimą per Persijos įlanką ir taip sunkiai sužaloti pasaulio ekonomiką.
Kažin ar žurnalistai gali ramiau, šalčiau įvertinti padėtį pasaulyje. Juk naujienos skelbiamos apie įvykius, o ne dalykus, kurie neįvyksta. Niekada nepamatysime reporterio, kuris į kamerą pasakytų: „Tiesiogiai iš šalies, kurioje nevyksta karas.“
Aišku, smurto pasaulyje visada buvo ir bus – žinių laidos tikrai ras ką rodyti. O žmogaus smegenys, kurioms pateikiamos supaprastintos istorinės analogijos, visada manys, kad laikai pavojingi. Be to, penktadalis žmonijos turi išmaniuosius telefonus, tad yra kriminalinių naujienų reporteriai ir karo korespondentai.
Mus taip pat klaidina atsitiktinumai. Aneksijos, nukirsdinimai, epidemijos – dėl šių reiškinių galima apgailestauti, bet naivu tikėtis, kad katastrofos ir geopolitiniai neramumai patys save padalija į lygias dalis kiekvienais metais.
Manyti, kad 2014-ieji kuo nors išskirtiniai, prilygsta primityviam tikėjimui neatsitiktiniais sutapimais ir kosminėms sąmokslo teorijoms.
Galiausiai svarbu įvertinti įvykių reikšmingumą. Taip, žudynės JAV ar teroristų atakos yra televizijai tinkančios dramos, bet, išskyrus karo zonas, nusineša palyginti nedaug žmonių gyvybių.
Eilinės žmogžudystės kas dieną pražudo pusantro karto daugiau amerikiečių nei 2012-ųjų žudynės pradinėje mokykloje Konektikuto valstijoje.
Jau daugelį metų bičių įkandimai, automobilių susidūrimai su briedžiais ar elniais ir panašūs incidentai pražudo daugiau amerikiečių nei teroristų išpuoliai.
Todėl bene vienintelis tinkamas būdas įvertinti pasaulio sveikatą – skaičiuoti. Ar smurto pasaulyje daugėja, ar mažėja?
Žmogžudystės. Visame pasaulyje žmogžudystės nusineša 5–10 daugiau gyvybių nei karai. O didžiojoje planetos dalyje žmogžudysčių skaičius mažėja.
Mažiau žmonių nužudoma JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų išsivysčiusių valstybių. 2003 m. 100 tūkst. pasaulio gyventojų teko 7,1 žmogžudystės, o 2012-aisiais – 6,2 žmogžudystės.
Pasaulinis vidurkis, žinoma, paslepia regionus, kur smurto itin daug – Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Bet net, pavyzdžiui, Meksikoje, kur toliau tęsiamas karas su narkotikų prekeiviais, nuo 2010 metų nužudymų sparčiai mažėja.
Geresnė padėtis ir kituose miestuose ir šalyse, kurios garsėja dideliu nusikalstamumu. Nužudymų 85 proc. per 20 metų sumažėjo Kolumbijos mieste Medeljine, 70 proc. per dešimtmetį – Brazilijos mieste San Paule, 46 proc. per 6 metus – Rusijoje, 50 proc. nuo 1995-ųjų – Pietų Afrikos Respublikoje.
Smurtas prieš moteris. Bent jau JAV šiemet buvo pilna pranešimų apie garsius sportininkus, kurie užpuolė, išprievartavo ar sužalojo savo žmonas ar drauges.
Bet Amerikos statistikai skelbia, kad išprievartavimų ir buitinio smurto atvejų jau kelis dešimtmečius mažėja. Tiesa, tokių nusikaltimų vis dar per daug, bet verta pasidžiaugti, kad gausybė socialinių akcijų nenueina perniek. Mažėjimo tendencija stebima ir kitose pasaulio šalyse.
Smurtas prieš vaikus. Aibė pranešimų apie žudynes mokyklose, pagrobimus, nepilnamečių žaginimus sudaro įspūdį, kad šiandien vaikai gyvena kone karo sąlygomis. Bet statistika vėlgi rodo, kad vaikai šiandien gali jaustis saugiau nei bet kada anksčiau.
Demokratizacija. Dar 1975 metais garsus JAV sociologas Danielis Patrickas Moynihanas skundėsi, kad amerikietiškas liberalios demokratijos modelis pasiduoda komunistinėms, fašistinėms diktatūroms.“
Toks profesoriaus pesimizmas pasirodė nepamatuotas – žlugus Sovietų Sąjungai pasaulyje sužibo daugybė naujų demokratijų.
Bet pesimistų yra ir šiandien – jie tvirtina, kad ateitis priklauso autoritariniam kapitalizmui, kuris šiandien matomas Kinijoje ir Rusijoje. Bet savo įžvalgų nepagrindžia jokiais skaičiais – o pastarieji rodo, kad pasaulis ir toliau laisvėja.
Akivaizdu, kad demokratija kur kas tvirtesnė, nei mano ją laidojantieji. Daugiau nei pusė pasaulio valstybių šiandien yra demokratinės – ir ne tik turtingosios šalys Europoje, Rytų Azijoje ir JAV. Daugiau ar mažiau laisvos – ir daugelis Pietų Amerikos valstybių, milijardinė Indija, musulmoniškosios Turkija, Malaizija, Indonezija, 14 šalių Afrikoje.
Net autokratiniai režimai Rusijoje ir Kinijoje, kur šiuo metu tikra demokratija nekvepia, nepalyginti laisvesni nei Josifo Stalino, Leonido Brežnevo ar Mao Zedong'o diktatūros.
Genocidas, masinės žudynės. „Islamo valstybė“ skerdžia civilius Sirijoje, Irake, „Boko Haram“ siautėja Centrinėje Afrikoje – gana nesunku susidaryti įspūdį, kad pasaulis nieko neišmoko iš Holokausto.
Tačiau net į kraupiausius incidentus reikia žvelgti iš istorinės perspektyvos. Pasaulis buvo kur kas baisesnis prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą, kai naciai, sovietai ir japonai išžudė dešimtis milijonų civilių.
Nuo to laiko genocido atvejų, žinoma, nestigo – Sudane, Afganistane, Indonezijoje, Angoloje, Ruandoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Civilių buvo išžudoma vis mažiau, bet skaičiai vis tiek buvo didesni nei dabar Irake (2003–2014 m. žuvo 150 tūkst. civilių) ar Sirijoje (2011–2014 m. žuvo 150 tūkst. civilių).
Be to, „Islamo valstybės“ fanatikų nusikaltimai net nėra žiauresni nei ankstesni panašaus smurto protrūkiai. Pagrindinis skirtumas – per ankstesnes žudynes neegzistavo socialiniai tinklai.
Karas. Karo ir taikos specialistai skiria „ginkluotus konfliktus“, per kuriuos žūva iki 25 karių ir civilių per metus, nuo „karų“, per kuriuos žūva daugiau nei 1 tūkst. žmonių. Taip pat skiriami „tarptautiniai karai“ tarp dviejų ar daugiau valstybių ir „vidiniai ar pilietiniai konfliktai“, per kuriuos valdžia kovoja su sukilėliais ar separatistais.
Šiuo metu akivaizdu, kad nuo 1945 metų „tarptautinių konfliktų“ drastiškai sumažėjo. Galingosios pasaulio šalys viena su kita nekariavo nuo Korėjos karo laikų. Pasaulis jau seniai matė galingą laivynų mūšį, tankų susirėmimus, artilerijos kovas.
Sumažėjo ir pilietinių karų. 2013 metais pasaulyje vyko 33 „ginkluoti konfliktai“, o iškart po Šaltojo karo tokių konfliktų buvo 55. 2013-aisiais taip pat pasirašyti šeši taikos susitarimai.
Parengė Gintaras Radauskas
