Jau kurį laiką skelbiama apie karštligiškus Baltijos šalių veiksmus dėl galimos Rusijos grėsmės: Lietuva grąžino šauktinių kariuomenę, kartu su Latvija ir Estija didina gynybos biudžetą, stiprina ginkluotąsias pajėgas ir siekia užsitikrinti ilgalaikę sąjungininkų, ypač amerikiečių, paramą.
Bet Rusijos kariniai pajėgumai nerimą sukėlė ne tiktai Baltijos valstybėms, mat rusų karo laivai ir lėktuvai ėmėsi agresyvesnių jėgos demonstravimo priemonių visame regione.
Kaip Šiaurės šalys vertina dabartinę Kremliaus politiką? Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Suomijos ambasadoriumi Lietuvoje ir Baltarusijoje Harri Mäki-Reinikka.
– Ką dienraštyje „Aftenposten“ išspausdintas straipsnis reiškia Šiaurės valstybėms ir Lietuvai?
– Šis tekstas buvo penkių skirtingų šalių gynybos ministrų nuomonė. Straipsnis buvo paremtas šių ministrų sprendimu. Jame buvo pažymėti tam tikri elementai, kuriuos vertėtų akcentuoti.
Pirmiausia buvo pabrėžta, kad mes, Šiaurės šalys, daugiau bendradarbiausime rengdamos karines pratybas, taip pat pirkdamos karinę įrangą.
Buvo nutarta, kad dalysimės informacija, susijusia su kariniais ir gynybos klausimais, intensyvinsime kibernetinį bendradarbiavimą ir dar labiau puoselėsime ryšius su Baltijos valstybėmis, kurie jau ir dabar yra stiprūs.
Nė viena Šiaurės valstybė nepripažįsta to, ką dabar daro Rusija. Mes visuomet smerkėme šios šalies veiksmus Kryme.
Tačiau kai kuriais klausimais mūsų požiūris skiriasi, nes bent jau Suomijoje mes nesakėme, kad Rusija yra karinė grėsmė Suomijai. Ji negrasino Suomijai kariniu požiūriu. Diplomatijos srityje mes turime atsargiai rinkti žodžius.
Mes, suomiai, esame susirūpinę dėl naujos Rusijos politikos po įvykių Kryme, tai smerkėme. Taip pat nerimaujame dėl Rusijos ekonomikos ir karinių pratybų.
Mums nerimą kelia Rusijos vykdomi oro erdvės pažeidimai, ypač todėl, kad jie kelia pavojų civilinei aviacijai – rusų orlaiviai skrenda su išjungtais atsakikliais. Visa tai nėra priimtina.
Tai tikrai buvo stipresnis pareiškimas, nei įprastai girdite iš Šiaurės valstybių.
Vis dėlto svarbu suprasti, jog Šiaurės šalys neteigia, kad Rusija joms grasina, mes nenorime eskaluoti konflikto, tačiau neabejotinai esame susirūpinę.
– Suomija turi ilgą pasienį su Rusija. Ar šį susirūpinimą jaučia patys suomiai?
– Taip, suomiai iš tiesų susirūpinę dėl dabartinės situacijos. Ja rūpinasi ir mūsų partijos, ir mūsų valdžia. Nors ir turime ilgą pasienį su Rusija, tai buvo taikiausias pasienis nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir taikiausias pasienis, kokį turi pati Rusija. Taikos metu siena su Rusija mums buvo labai naudinga – ypač dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo.
– Politikos analitikai ne kartą kalbėjo, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse gali pasikartoti Krymo scenarijus, nes čia gyvena didelės rusakalbių bendruomenės. Kaip manote, ar Rusijos intervencijos grėsmė reali?
– Mes puikiai suprantame jūsų nerimą. Vis dėlto nemanau, kad Rusija darys ką nors daugiau. Man atrodo, kad mes jau matėme blogiausia.
Visiškai suprantame Baltijos valstybių požiūrį. Visi turi būti pasirengę blogiausiam, tačiau nemanau, kad tai įvyks. Kaina būtų per didelė visiems.
Vis dėlto net ir taikos metu kiekviena šalis turi pareigą ir atsakomybę rūpintis savo krašto gynyba.
Baltijos šalių atveju valstybės ir jų karinės pajėgos nėra didelės, todėl joms reikia NATO, reikia didesnio Aljanso pajėgų šiose šalyse kontingento.
– Suomija nėra NATO narė. Ar dabartinė saugumo situacija Europoje nepaskatino pagalvoti apie prisijungimą prie Aljanso?
– Kai kalbame apie gynybą, reikia prisiminti, kad ekonomika ir jos augimas yra geriausias garantas, kad galėsite apginti savo šalį.
Mūsų atveju politikai kalbėjo apie stojimą į NATO, tačiau viešosios nuomonės apklausos rodo, kad suomiai tam nepritaria. Tik trečdalis, o gal net mažiau, pasisako už stojimą į NATO.
Šalies premjeras Alexanderis Stubbas, pasisakantis už stojimą į Aljansą, kalbėjo, kad Suomija tai turėjo padaryti dar tada, kai stojo į ES.
Tačiau tuomet, prieš 20 metų, apie tai dar nebuvo jokių kalbų.
Suomijoje noras stoti į NATO kiek padidėjęs, tačiau tiesiogiai tai nesusiję su Rusija.
Apklausos rodo: dėl Rusijos yra susirūpinę daugybė suomių, tačiau tai nelemia jų palankesnio požiūrio dėl stojimo į NATO.
Svarbiausia, kad Suomijoje dabar mes labiausiai norime susitvarkyti ekonomiką ir turėti pakankamai pinigų savo gynybos pajėgoms sustiprinti. Net ir sumažinus mūsų pajėgas, vis dar turime labai didelį karinį rezervą. 230 tūkst. karių yra aktyviajame rezerve.
Dar 900 tūkst. žmonių šią gegužę gaus pranešimą, kuriame bus nurodyta, kokia būtų jų pozicija karo atveju, – tai labiausiai priklausys nuo to, ką asmuo veikė privalomosios karinės tarnybos metu, kai atliko šauktinio pareigą.
– Suomija turi šauktinių kariuomenę. Lietuva neseniai taip pat grąžino privalomąją karinę tarnybą.
Kaip ši sistema veikia Suomijoje ir kuo ji naudinga?
– Aš labai sveikinu šį Lietuvos žingsnį. Mes turime puikią šauktinių sistemos Suomijoje patirtį, manau, taip pat bus ir Lietuvoje.
Privalomoji karinė tarnyba turi daug privalumų.
Šauktinių kariuomenėje susirenka žmonės iš skirtingų socialinių grupių.
Šauktiniai atvyksta iš skirtingų socialinių sluoksnių ir regionų, turi skirtingą išsilavinimą ir yra skirtingos asmenybės.
Konflikto atveju visuomenė turi veikti sinchronizuotai, o privalomoji karinė tarnyba to išmoko.
Šiais laikais jauni žmonės nėra taip gerai fiziškai pasirengę kaip anksčiau, tačiau jie turi informacinių technologijų įgūdžių, kurie yra labai svarbūs.
Šiais laikais ir netgi karo atveju žmonės turi išmanyti kibernetines ir informacines technologijas.
Taigi stiprus civilinis pasirengimas garantuoja naudą kariniu požiūriu.
Manau, kad būtų puiku, jei lietuviai atvyktų pažiūrėti, kaip veikia mūsų šauktinių kariuomenė. Turiu galvoje ne tik karininkus, bet ir politikus, kurie nesusiję su gynybos klausimais. Jie pamatytų, kodėl šauktinių kariuomenė svarbi socialiniu požiūriu.
– Dirbate ambasadoriumi Lietuvoje nuo 2013 m. Galbūt pastebite kokių nors pokyčių? Galbūt keitėsi tam tikri jūsų darbo tikslai?
– Tikslai nepasikeitė. Žinoma, praėjusių metų įvykiai Kryme turėjo įtakos.
Tačiau mano darbas išliko toks pat – regioninio saugumo elementas jame buvo visuomet, net ir prieš įvykius Ukrainoje.
Kad ir kokia būtų situacija – konfliktas ar taika, mes turime rūpintis šalies saugumu.
Mūsų šalių saugumo interesai labai panašūs. Manau, kad šiuo požiūriu esame artimesni, negu kartais manome. Mes esame fronto linijos šalys ir visos Baltijos jūros valstybės turime susirūpinti vandens užterštumu.
Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis teršia Baltijos jūrą, o nuo to labiausiai kenčia Lietuva ir Lenkija.
Tikiuosi, kad bendradarbiaudami galėsime rasti šios problemos sprendimą. Izoliacinė politika nėra išeitis, reikia bendradarbiauti. Mes jokiu būdu negalime pateisinti tarptautinės teisės pažeidimų, kuriuos daro Rusija, ir turime teisę išreikšti susirūpinimą.
Tai mes padarėme ir, jeigu prireiks, darysime toliau.
Bet tuo pat metu turime palikti duris atviras, nes jei nesikalbėsime, nieko neišspręsime. Juk istorija mus moko, kad geriau palikti duris atviras ir net blogiausiu atveju ryšių nenutraukti.
