Liepos 5-ąją, sekmadienį, sukanka lygiai metai, kai po sunkių ir kruvinų kovų Ukrainos kariai susigrąžino miesto kontrolę.
Kaip Slovjanskas gyvena šiandien, praėjus metams nuo kruvinų įvykių? Kokios jo gyventojų nuotaikos? Kaip sekasi gydytis pernykščių įvykių paliktas žaizdas? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus lrytas.lt žurnalistas ieškojo separatistų idėjine tvirtove laikytame mieste.
Gyventojai palaiko Ukrainą
„Kai lankausi Slovjanske, visada nueinu į tas vietas, kuriose pardavinėja gėles. Sakau, kad noriu padėti gėlių toje vietoje, kurioje, pasak rusų žiniasklaidos, Ukrainos kariai nukryžiavo berniuką. Iš pradžių į mane visi žiūri kaip į visišką pamišėlį, paskui žegnojasi ir bėga šalin“, – juokdamasis pasakoja Kijevo gyventojas Olegas Nazarenko, gana dažnai apsilankantis Slovjanske.
Pernai pavasarį vykstant Ukrainos armijos ir separatistų kovoms dėl miesto, rusų žiniasklaida ištrimitavo istoriją apie tai, kad ukrainiečiai žiauriai kankino ir nukryžiavo vaiką. Visas pasakojimas buvo paremtas vos vienos moters pasakojimu. Ar tai iš tiesų yra tiesa, niekas Rusijoje nebandė patikrinti. Netrukus buvo įrodyta, jog ši istorija yra laužta iš piršto, nieko panašaus iš tiesų nebuvo.
Tuomet šia istorija tikėjo gana nemažai žmonių, ypač gyvenančių rytinėje Ukrainos dalyje ir palaikančių separatistus. Šiandien Slovjansko miesto gyventojų nuotaikos, pasak Olego, smarkiai pasikeitusios.
Per tuos kelis mėnesius, kuomet mieste šeimininkavo separatistai, čečėnų smogikai ir samdiniai iš Rusijos, gyventojai pakankamai prisižiūrėjo „Novarosijos“ realybės. Olego skaičiavimu, šiuo metu daugiau kaip pusė miesto gyventojų nusiteikę proukrainietiškai ir tik nedidelė dalis žmonių palaiko tai, kas vyko prieš metus.
Panašiai skaičiuoja ir vietos verslininkas Andrejus Chrisinas, šiuo metu aktyviai dalyvaujantis ir įvairių pagalbos karo pabėgėliams fondų veikloje. Jo manymu apie 60 proc. miesto gyventojų palaiko Ukrainą, apie 30 proc. laikosi pozicijos, kad „tik nebūtų karo“ ir apie 10 proc. laukia tolesnės įvykių eigos. Tarp pastarųjų gali būti tokių, kurių artimieji kariauja už separatistus, gal prieš metus jie ir patys palaikė prorusiškus veikėjus ir pan.
Situaciją dar buvo galima suvaldyti
Slovjanskas yra įsikūręs šiaurinėje Donecko srities dalyje ant Kazenyj Torecės upės krantų. Įkurtas 1645 m. miestas, iš pradžių tarnavo kaip tvirtovė, sauganti nuo Krymo totorių puldinėjimų ir visų pirma vadinosi Toru. Dabartinis pavadinimas jam suteiktas 1794 m. Iki pernykščių įvykių čia buvo registruota apie 117 tūkst. gyventojų.
2014 m. balandžio 12 d. grupė ginkluotų ir kaukėtų asmenų jėga užėmė miesto savivaldybės pastatą, netrukus – ir vietos milicijos patalpas. Iš milicijos skyriaus pagrobti ginklai buvo išdalinti mieste vykusio mitingo dalyviams.
Dabar jau žinoma, kad šiai grupei žmonių vadovavo buvęs kariškis ir kadrinis Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas Igoris Strelkovas (Girkinas). Jis pats vėliau pasakojo, kad su grupe žmonių į Slovjanską atvyko iš Krymo, kuriame taip pat vaidino ne paskutinį vaidmenį Rusijai aneksuojant pusiasalį.
„Galvoju, kad jei valdžia būtų laiku pradėjusi ryžtingai veikti, situacija būtų suvaldyta ir užkratas nebūtų pasklidęs taip plačiai. Juk kiek ten buvo tų ginkluotų ir kaukėtų žmonių, kurie užėmė miesto savivaldybę... Juos apsupus ir izoliavus, buvo galima viską išspręsti. Tai nebuvo padaryta laiku, todėl dabar turime tokias baisias pasekmes – rytų Ukrainoje vyksta karas“, – lrytas.lt sakė A.Chrisinas.
Valdžia delsė ir kurį laiką beveik nesiėmė jokių veiksmų prieš miestą okupavusius asmenis, kurie pasivadino „savigynos būriais“, o jų gretas papildė miesto gyventojai, taip sustiprindami separatistų gretas. Tiesa, jau kitą dieną po Slovjansko užgrobimo buvo paskelbta apie prasidedančią „Antiteroristinę operaciją“. Tačiau po kelių susišaudymų ir nesėkmingų bandymų vyriausybės pajėgoms pasiekti miestą, jis buvo tiesiog apsiaustas, o aršūs mūšiai užvirė miesto apylinkėse.
Apkasai – per gyventojų daržus
Miestą užgrobę asmenys važinėjosi mikroautobusais ir terorizavo jiems neįtikusius gyventojus. Pats A. Chrisinas sako buvęs priverstas išvažiuoti į Vakarų Ukrainą nes irgi pajuto pavojų savo gyvybei. Kartu jis išsivežė besilaukiančią žmoną ir du mažus vaikus.
„Kartą su vienu pažįstamu aš nuėjau prie jų barikadų. Mes paprašėme nedeginti padangų, nes dūmai skverbėsi visur. Juk pas mane vaikai, tuo metu žmona laukėsi... Pirmą kartą mus tiesiog grubiai išvarė. Kai nuėjom antrą kartą, mums virš galvos paleido automato salvę. Trečią kartą nebeėjome, kadangi pajutome, kad mus jau seka ir stebi. Supratome, kad trečio karto galime tiesiog neišgyventi. Todėl teko išvažiuoti“, – pasakojo Slovjansko gyventojas.
Andrejus, matyt, baiminosi ne be reikalo. Jau po kelių dienų, kai miestas buvo užgrobtas, gyventojai buvo paprašyti pranešinėti apie visus įtartinus asmenis, ypač „kalbančius ukrainietiškai“. Kiek žmonių buvo nužudyta per tuos tris mėnesius kol miestą valdė separatistai, nėra tiksliai žinoma. Tačiau tokių faktų tikrai būtą, tą vėliau pripažino ir I.Strelkovo aplinkos žmonės. Tiesa, jie tiesinosi, kad žudoma buvo „už sunkius nusikaltimus ypatingos padėties sąlygomis“.
Praėjus kuriam laikui po to, kai miestą užėmė separatistai, ukrainiečių kariuomenė kelis kartus bandė šturmuoti Slovjanską. Miesto centras intensyviai apšaudomas nebuvo, tačiau Slovjansko prieigose virė gana aršūs mūšiai, buvo naudojama sunkioji artilerija ir aviacija. Didžiulės separatistų pajėgos įsitvirtino Semionovkos kaimelio pakraštyje esančios ligoninės komplekse, o jų apkasai driekėsi per kaimelio gyventojų daržus.
Namus rado sugriautus ir sudegusius
Šiandien ligoninės pastatai riogso beveik sulyginti su žeme, o ir pačiame kaimelyje vis dar apstu sugriautų ir sudegusių namų. Viktoru prisistatęs Semionovkos gyventojas sako, kad iš pradžių jis dar tikėjosi pergyventi visus tuos įvykius savo namuose, tačiau nuolatinius apšaudymus iškentė tik savaitę.
Grįžęs po pusantro mėnesio namus rado sugriautus ir sudegusius. Dabar glaudžiasi kitoje vietoje ir kartais dviračiu atvažiuoja pažiūrėti į tą vietą, kurioje prabėgo didelė gyvenimo dalis.
„Šaudė į tuos... Juk išrūkyti juos kažkaip reikėjo. Dėl to ir išvažiavau, nes supratau, kad į juos bus šaudoma nuolat. Juk jų apkasai driekėsi visai greta, štai ten. Taip, kaip galėjo mano namo nesugriauti?“, – Viktoras rodo į vos už penkiasdešimties metrų esančius krūmelius, kur buvo įsitvirtinę separatistai.
Kitoje tos pačios gatvelės pusėje gyvenanti pensininkė Vera Muchina pasakoja, kad separatistų apkasai buvo tiesiog išvagoję jos sodą. Prasidėjus kovos veiksmams, ji su regėjimo negalią turinčią anūke išvažiavo pas gimines į kitą miestą. Grįžusi namus rado sudegusius.
1,5 tūkst. grivinų (apie 62 eurus) pensijos gaunanti moteris sako neįsivaizduojanti, ką ji būtų dariusi be savanorių ir cerkvės pagalbos. Šiandien jos namas atstatytas, ji vėl turi stogą virš galvos. Išgyveno ir šuo, kurį moteris išvažiuodama tiesiog paleido nuo grandinės, kad šis bėgtų kuo toliau nuo karo.
„Va tie laukai, kurie iš karto už tvoros, iki šiol užminuoti. Ten būtų galima žemę dirbti, bet kas gi išdrįs į juos koją kelti...? O už to lauko – plentas. Mes naktimis ir dabar matome, kaip juo fronto link važiuoja didžiulės karinės technikos kolonos. Reiškia kažką ten ir dabar bombarduoja. Jūs ir įsivaizduoti negalite, kaip tai yra baisu“, – sako pensininkė.
Miestas buvo sudėtingoje situacijoje
Visi separatistų patikros punktai aplink Semionovka buvo sunaikinti birželio pradžioje, patys separatistai pasitraukė į kaimo pakraštyje esantį ligoninės kompleksą, o po aviacijos ir artilerijos smūgių bei patyrę didelių nuostolių paliko ir ją. Ukrainos kariams atsivėrė tiesus kelias į čia pat esantį Slovjanską.
Naktį iš liepos 4 d. į liepos 5 d. didžiulė separatistų transporto kolona prasiveržė iš Slovjansko ir išvyko į už 15 km esantį Kramatorsko miestą. Iš ten patraukė į Gorlovka ir Donecką. Pagrindinės separatistų grupės atsitraukimą pridengė jų šarvuotos technikos smūgiai ukrainiečių armijai. Beveik visi šį priedangos manevrą vykdę separatistai buvo sunaikinti.
Tuo tarpu judančios priešininkų kolonijos ukrainiečiai nelietė ir leido jai pasitraukti, nors ir galėjo sunaikinti. Vėliau valdžia šį žingsnį teisino tvirtindama, kad separatistai atsitraukinėjo prisidengę civiliais gyventojais. Esą todėl jie ir išvengė sunaikinimo.
Liepos 5 d. Ukrainos kariškiai be mūšio įžengė į ištuštėjusį miestą ir virš jo iškėlė valstybės vėliavą. Per kelias artimiausias dienas buvo sulaikyti separatistų atsitraukimą pramiegoję ir mieste likę separatistų rėmėjai. Tarp sulaikytųjų buvo Slovjansko merė Nelė Štepa, kurią prieš tai jau buvo įkalinę separatistai. Šiuo metu buvusią merę Ukrainos valdžia kaltina separatizmu.
Kodėl tuo metu jau turėję gana daug pajėgų ir aršiai kovoję Slovjansko prieigose, miestą separatistai paliko be mūšio? A.Chrisinas sako manantis, kad jie tiesiog įvertino realią situaciją. Tomis dienomis Ukrainos Generalinio štabo viršininkas Viktoras Muženko jiems buvo iškėlęs ultiumatumą – atiduoti miestą, priešingu atveju separatistai bus sulyginti su žeme.
Tuo metu dėl Ukrainos kariuomenės vykdomos blokados miestas jau buvo atsidūręs labai sudėtingoje situacijoje. Per mūšius Slovjansko apylinkėse birželio pradžioje buvo pažeistos aukštos įtampos linijos, sutaisyti jas dėl vykstančių kovos veiksmų nebuvo jokių galimybių. Dalis miesto ir apylinkių buvo be elektros, dingo vanduo, parduotuvėse jau trūko būtiniausių prekių, keliai blokuoti, degalinės sugriautos, mobilus ryšys beveik neveikė...
Leninas nuverstas tyliai
Praėjus metams po miesto išlaisvinimo buvusių mūšių pėdsakų mieste beveik nematyti. Žmonės gyvena įprastą gyvenimą, veikia parduotuvės, barai, vaikų darželiai, mokyklos, ligoninė, viešbučio „Ukraina“ baseine plaukioja jo gyventojai, kursuoja visuomeninis transportas, į visą parą veikiančias parduotuves naktimis plūsta gėralų pritrūkę pirkėjai.
Važiuojant per Slovjanską šiandien jau sunku atskirti, kuris pastatas nukentėjo per apšaudymus, o kuris tiesiog yra apleistas ir griūva dėl senatvės.
Tuo pat metu ginkluotų žmonių mieste beveik nematyti, tik geležinkelio stotyje patruliuoja ginkluoti pareigūnai. Kad kažkur greta vyksta kovos, išduoda tik smėlio maišais apkrauti karinių dalinių vartai.
Visas miestas papuoštas Ukrainos vėliavos spalvomis, geltonai ir mėlynai nudažyti net tiltų turėklai.
Jei netyčia kas nors, nežinantis realios situacijos, dabar atsidurtų Slovjanske, jis net neįtartų, kokie įvykiai čia vystėsi prieš metus. Apie vykstančias permainas toks žmogus galėtų suprasti nebent iš tuščio Lenino postamento, esančio priešais nauja iškaba pasidabinusią Slovjansko savivaldybę.
Lenino paminklas Slovjanske nuverstas vos prieš kelias savaites. Jo vietoje iškilo Ukrainos vėliava. Nors buvo laukiama vietos gyventojų protestų, verčiant statulą viskas praėjo tyliai ir ramiai. Aikštėje priešais savivaldybę pasirodė tik kelios pensininkės, kurios didesnių problemų niekam nekėlė. Tiesa, sovietinių simbolių, įskaitant ir vietovardžių pavadinimus, mieste vis dar liko nemažai.
Nuvertus Leniną, gyventojai paraginti teikti pasiūlymus, kaip reiktų pertvarkyti aikštę, kurioje jis stovėjo.
Kiek kitokia situacija miesto prieigose. Greta Semionovkos kaimo vis dar riogso susprogdinti tilto griaučiai, kuriuos galima įdėmiai apžiūrėti upę kertant visai greta kariškių nutiestu pontoniniu tiltu. Pati Semionovka vis dar apgriauta, čia į akis ypač krenta buvusių kovų randai.
Kaimo pakraštyje esantis didžiulis ligoninės kompleksas kol kas netvarkomas. Po griuvėsius gali pasivaikščioti visi norintys. Bet vietos gyventojai perspėja į šonus nuo pagrindinių takų labai nevaikščioti, nes kariuomenės išminuotojai dar ne visą teritoriją spėjo patikrinti. Čia vis dar gali būti likę užminuotų plotų.
Važiuojant Kramatorsko link taip pat matyti nemažai praėjusių kovų pėdsakų.
Žmonės baiminasi provokacijų
A.Chrisinas, paklaustas, kodėl separatistai visą košę užvirė būtent Slovjanske, neturinčiame jokios strateginės reikšmės, atsako, jog tuo metu Rusijai tiesiog reikėjo kažkaip atitraukti pasaulio visuomenės dėmesį nuo Krymo okupacijos. Slovjanskas pasirodė patogus tuo, jog yra apsuptas miškų.
„I.Strelkovas su nedidele grupele savo žmonių atvyko autobusais ir panašiais keliais. Tačiau dalis jų miestą nepastebėti pasiekė ir miškais, kuriais buvo labai patogu judėti. Po poros savaičių čia panašiai pasirodė ir čečėnai. Jie visi buvo su kaukėmis, bet iš dialekto ir panašių smulkmenų niekam nekilo abejonių, kas jie tokie“, – sako vietos verslininkas.
Iš miesto pasitraukus separatistams, į jį pamažu grįžo ir nuo karo bėgę jo gyventojai. O tokių buvo tūkstančiai. Pasinaudoję Lenkijos vyriausybės kvietimu vien į šią šalį lengvatinėmis sąlygomis išvyko tūkstantis karo pabėgėlių iš Slovjansko. Didelė dalis jų jau grįžusi namo.
„Tačiau ramybė yra labai apgaulinga. Žmonės baiminasi provokacijų iš separatistų pusės. Kai vasario 10 d. buvo apšaudytas netoliese esantis Kramatorskas (iš separatistų pusės į vyriausybės kontrolėje esantį Kramatorską buvo paleistos 32 reaktyvinės salvinės ugnies sistemos „Smerš“ raketos, per apšaudymą žuvo 17 žmonių, dar 47 buvo sužeisti – red. past.), maždaug 5 tūkst. žmonių iš karto paliko miestą.
To paties žmonės bijo ir čia. Jei iš Debalcevės pusės dabar kas nors iššautų iš sistemos „Smerš“, tai tos raketos atlėktų ir iki Slovjansko. Žinoma, tada ir čia prasidėtų masinė panika, vėl pradėtų visi išvažinėti. Čia tikrai bijomasi provokacijų iš separatistų pusės...“, – sako A.Chrisinas.
Tuo tarpu kol kas Slovjansko ir aplinkinių miestų gyventojų skaičių smarkiai didina pabėgėlių srautas iš okupuotų teritorijų. Dalis jų gyvena iš humanitarinės pagalbos, kai kurie susirado darbus ir bando įsikurti naujoje vietoje.
Dalis pabėgėlių prisijungė prie vietos pagalbos fondų ir padeda kitiems persikėlusiems asmenims.
„Šita bėda labai suvienijo žmones. Visi turi skirtingas politines pažiūras, kažkas palaiko Ukrainą, kažkas nepalaiko, bet dabar visi stengiasi kuo mažiau kalbėtis šia tema. Visi stengiasi galvoti apie ateitį. Čia juk ir šeimos dėl to persipyko... Dabar reikia ne diskusijų šiomis temomis, o surėmus pečius visiems dirbti žiūrint į ateitį“, – sako į Slovjanską sugrįžęs pats karo pabėgėlio dalią patyręs A.Chrisinas.
Greta vietinių pagalbos pabėgėliams fondų mieste bei jo apylinkėse veikia ir tarptautinės nevyriausybinės humanitarinės pagalbos organizacijos – „Raudonasis kryžius“, „Gydytojai be sienų“, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR), Pasaulio maisto programa, čekų „People in Need“ (PIN), UNISEF, „Save the Children“ ir pan. Apie jų teikiamą pagalbą nuo karo rytų Ukrainoje nukentėjusiems asmenims ir pabėgėliams bei žmones, kuriems pagalba teikiama – kituose lrytas.lt rašiniuose iš rytų Ukrainos.
