Mirties taškas Donbasas (III). „Ukrokacapai“ ir jų armija

Tęsiame specialaus korespondento pasakojimą iš daugelio jau primirštos Rytų Ukrainos. Pirmąją dalį paskelbėme pirmadienį, antrąją gali skaityti čia. Žemiau – šio išskirtinio rašinių ciklo trečioji dalis.

Ukrainos reguliariosios kariuomenės kariai.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos reguliariosios kariuomenės kariai.<br>V.Bruverio nuotr.
Reikia kuo įtikinamiau parodyti, kieno tas miestas, nuo kurio prasidėjo šis karas – Slovjanskas.<br>V.Bruverio nuotr.
Reikia kuo įtikinamiau parodyti, kieno tas miestas, nuo kurio prasidėjo šis karas – Slovjanskas.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojams Slavkurorte – atviros durys.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojams Slavkurorte – atviros durys.<br>V.Bruverio nuotr.
Tipiškas vieno iš privačių būstų prieangis, apgaubtas vynuogienojais.<br>V.Bruverio nuotr.
Tipiškas vieno iš privačių būstų prieangis, apgaubtas vynuogienojais.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojų laukia ir kavinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojų laukia ir kavinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojų laukia ir kavinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojų laukia ir kavinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojų laukia ir kavinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Poilsiautojų laukia ir kavinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Vakare netrūksta veiksmo!<br>V.Bruverio nuotr.
Vakare netrūksta veiksmo!<br>V.Bruverio nuotr.
Karių valgykla vienoje iš sanatorijų.<br>V.Bruverio nuotr.
Karių valgykla vienoje iš sanatorijų.<br>V.Bruverio nuotr.
Oro mėgina įkvėpti bei gyvybės požymius rodo ir verslas.<br>V.Bruverio nuotr.
Oro mėgina įkvėpti bei gyvybės požymius rodo ir verslas.<br>V.Bruverio nuotr.
Kulkų bei skeveldrų skylės ant miesto užrašo dekoruotos ir taip „paslėptos“.<br>V.Bruverio nuotr.
Kulkų bei skeveldrų skylės ant miesto užrašo dekoruotos ir taip „paslėptos“.<br>V.Bruverio nuotr.
Kulkų bei skeveldrų žymės ant miesto užrašo dekoruotos ir taip „paslėptos“.<br>V.Bruverio nuotr.
Kulkų bei skeveldrų žymės ant miesto užrašo dekoruotos ir taip „paslėptos“.<br>V.Bruverio nuotr.
Karių autobusiukas.<br>V.Bruverio nuotr.
Karių autobusiukas.<br>V.Bruverio nuotr.
Dalinio garde – nuosava šerniena.<br>V.Bruverio nuotr.
Dalinio garde – nuosava šerniena.<br>V.Bruverio nuotr.
Dalinio garde – nuosava šerniena.<br>V.Bruverio nuotr.
Dalinio garde – nuosava šerniena.<br>V.Bruverio nuotr.
Sportas – sveikata!<br>V.Bruverio nuotr.
Sportas – sveikata!<br>V.Bruverio nuotr.
Tuščia prieštankinė tūta taip pat randa savo vietą.<br>V.Bruverio nuotr.
Tuščia prieštankinė tūta taip pat randa savo vietą.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų būstas.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų būstas.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų būstas.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų būstas.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų užstalė.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų užstalė.<br>V.Bruverio nuotr.
Šios neperšaunamos liemenės savininkas buvo per plauką nuo mirties, rodo skeveldros žymės.<br>V.Bruverio nuotr.
Šios neperšaunamos liemenės savininkas buvo per plauką nuo mirties, rodo skeveldros žymės.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų būstas.<br>V.Bruverio nuotr.
Karininkų būstas.<br>V.Bruverio nuotr.
Suartų laukų žemė rėžia akį savo juodumu ir „riebumu“.<br>V.Bruverio nuotr.
Suartų laukų žemė rėžia akį savo juodumu ir „riebumu“.<br>V.Bruverio nuotr.
Apleistos sovietinio kolūkio fermos, priglaudusios ukrainiečių karius.<br>V.Bruverio nuotr.
Apleistos sovietinio kolūkio fermos, priglaudusios ukrainiečių karius.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainiečių kariai.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainiečių kariai.<br>V.Bruverio nuotr.
Karinės palapinės viduje.<br>V.Bruverio nuotr.
Karinės palapinės viduje.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos kariuomenės dalinys fermų teritorijoje.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos kariuomenės dalinys fermų teritorijoje.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos kariuomenės dalinys fermų teritorijoje.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos kariuomenės dalinys fermų teritorijoje.<br>V.Bruverio nuotr.
Fermos pastatas – papildoma apsauga nuo vėjo ir šalčio.<br>V.Bruverio nuotr.
Fermos pastatas – papildoma apsauga nuo vėjo ir šalčio.<br>V.Bruverio nuotr.
Valgomasis.<br>V.Bruverio nuotr.
Valgomasis.<br>V.Bruverio nuotr.
Tualetai ir net dušo kabinos iš tuščių šaudmenų dėžių – jau prabanga.<br>V.Bruverio nuotr.
Tualetai ir net dušo kabinos iš tuščių šaudmenų dėžių – jau prabanga.<br>V.Bruverio nuotr.
Daugiau nuotraukų (31)

Vytautas Bruveris, specialiai lrytas.lt iš Rytų Ukrainos

Nov 4, 2015, 10:31 PM, atnaujinta Oct 5, 2017, 6:18 PM

Gyvenimas – atgal į vėžes

Mano pokalbio su desantininkų vadu bei Donecko oro uosto gynėju Paša Meškinu metu jis su savo kariais buvo dislokuoti Slavkurorte – viename iš Slovjansko – miesto, kuriame ir prasidėjo šis karas, priemiesčių.

Slavkurortas – tai tikras kurortas ant druskingų ežerų šalia Slovjansko krantų, turintis net kelias sanatorijas, o daugelis jo gyventojų verčiasi būstų poilsiautojams nuoma.

Ukrainos kariuomenei vaduojant šį miestą, čia virė itin nuožmūs mūšiai nusiaubę dalį Slovjansko tačiau Slavkurorto jie beveik visai nepalietė. O šiandien jis ir vėl mėgina gyventi kurorto gyvenimą – čia keliose vietos kavinėse vakarais griaudi rusiška „popsa“, o poilsiautojai šoka bei linksminasi pagal geriausias rusiškas tradicijas.

Šalia gretimų stalų sėdi ir vietos gyventojai, ir ukrainiečių kariai, o nutilus rusiškam „šansonui“, suskamba ukrainietiška „Červona ruta“, pritariant gitarai. Pačios gyvenimo nuomotuose būstuose sąlygos, o ir tokios lauko kavinės, kaip, pavyzdžiui, vietinė „Aleksandrija“ – lyg iš giliausios Rusijos provincijos užkampio.

Tuo tarpu patys 95-osios brigados kariai užėmę vieną iš sanatorijų. Joje, aišku, irgi viskas aplūžę, apšepę ir atkeliavę iš praėjusio tūkstantmečio, tačiau patys kariai sako čia gyvenantys, lyg karaliai.

Vietos gyventojams mėginama platinti ukrainietiškai ir rusiškai surašytos patriotinės poezijos lankstinukus, visaip riboti „liaudies respublikų“ ir Rusijos televizijos kanalus.

Tačiau dažnas karys pripažįsta, kad išties nežinia, koks iš tiesų vietinių žmonių lojalumo Ukrainos valstybei laipsnis, o dauguma vietos visuomenės tiesiog pasyviai laukia, kuri pusė bus stipresnė.

Mat, pasak ukrainiečių, esminis Donbaso gyventojų mentaliteto bruožas – noras turėti gerą savą šeimininką, kuris visais rūpintųsi ir jiems vadovautų, o dauguma tų žmonių apskritai ką nors daro ar veikia tik tuomet, kai įsako ir liepia kas nors viršesnis.

Taigi, ne tik daugelis Ukrainos analitikų, bet ir paprasti kariai tvirtina, jog būtent autoritarinis, tik jėgą ir stipresniojo teisę pripažįstantis Donbaso mentalitetas ir yra pagrindinė kliūtis jo reintegracijai į Ukrainą.

Vagia net uniformas?

Keliaujant iš Slovjansko į rytus, link fronto, dar labiau į akis krenta didžiosios Ukrainos kariuomenės bėdos. Be apačių kaltinimų savo vadovybei išdavystėmis, tai – korupcija, girtuoklystė, iš sovietmečio likę feodaliniai karininkų bei kareivių santykiai ir atitinkamos gyvenimo sąlygos.

Jos iš karto krenta į akis, kuriame kariuomenės dalinyje beapsilankytum. Korupcija kariuomenėje – pagrindinė tema, apie kurią kone iš karto pradeda kalbėti visi – nuo karininko iki eilinio.

Pavyzdžiui, skirtingų dalinių kariai iš karto skundėsi nauja kariuomenės vasarine ir žiemine uniforma, kuri buvo perkama, žinoma, centralizuotai ir aukščiausiu lygiu.

Nei eiliniai, nei karininkai jos tiesiog nenešioja – ir toliau dėvi tą aprangą, kuri gauta iš užsienio paramos, suteikta vietos savanorių rankomis ar paveldėta iš senų laikų, o naująją uniformą laiko pasidėję tarp savo daiktų.

Kariai teigia, jog jos dėvėti – paprasčiausiai neįmanoma ir rodo, kiek jos audinyje daug sintetikos ir koks jis kietas.

„Pažiūrėkit, atrodo lyg ir gerai, ar ne? Tačiau kai ją apsivelki, jautėsi, tarsi į šarvus būtum įlindęs. Bet pagrindinė problema ne ta, kad judėti sunku, bet ta, jog kūnas visiškai nekvėpuoja ir tuojau pradedi tiesiog dusti“, – sako kariškiai.

Pasak jų, tai itin svarbus dalykas Rytų Ukrainos stepėse, kur vasarą dažnai tvyro virš 30 laipsnių kaitra. Karių teigimu, neįmanoma dėvėti ir neseniai išduotos žieminės uniformos.

Vienintelė kariškių versija, kodėl kariuomenė gavo visiškai netinkamas naudoti uniformas – „kažkas viršuje“ pavogė didelę sumą tam skirtų pinigų ar tiesiog gavo „otkatą“ iš pardavėjų.

Kitas akis badantis atvejis, apie kurį man pasakojo kai kurių dalinių kariai – racijų pirkimas. Kai kurios kariuomenės perkamos racijų detalės – pavyzdžiui, antenos – pasak kariškių, net dešimteriopai brangesnės, nei rinkoje.

Reiškia, pardavėjas pasidalija pelną pasidalija pelną su kažkuo iš pirkimo organizatorių bei globėjų.

Itin paplitusi ir viešai žinoma kariuomenės korupcijos forma – kontrabandos į „liaudies respublikas“ globa.

Įvairių prekių – pirmiausia, maisto produktų – nelegalus gabenimas į okupuotas Donecko ir Luhansko sričių teritorijas – kone pagrindinis biznis „liaudies respublikose“. Dėl didelių kainų skirtumų „liaudies respublikose“ ir likusioje Ukrainos dalyje tai labai pelningas verslas.

Prekes gabenančios vilkikų kolonos – įprastas vaizdas keliuose, vedančiuose į Ukrainos rytus. Tačiau tam, kad jos kirstų paskutiniąsias Ukrainos užkardas prieš fronto linijas, kontrabandininkai turi susimokėti duoklę tų Ukrainos dalinių, kurie kontroliuoja tas užkardas, vadams.

Tuo tarpu pačius kontrabandininkus kontroliuoja tiek Ukrainos, tiek „liaudies respublikų“ aukšti veikėjai.

Kova – ir degtinės fronte

Girtuoklystė – taip plačiai išsikerojusi yda, kad yra išguldžiusi ištisus kariuomenės dalinius. Jie net praminti „avatarų“ daliniais.

Kodėl „avatarai“? Šis žodis – iš populiaraus fantastinio filmo „Avataras“, kurio pagrindiniai herojai – tolimos planetos gyventojai, o jų kūno spalva – mėlyna. Tuo tarpu „mėlynas“ žargoniškai reiškia girtą žmogų, girtuoklį.

Net ir dienos metu įkaušę kariai buvo ne retas vaizdas ir aplankytuose daliniuose. Degtinė – čia pat, visiems po ranka. Tačiau yra ir kitas, ne mažiau įprastas gėrimas – skiestas spiritas. Mat, gerti degtinę – ypač kur nors gilioje Donbaso provincijoje – tiesiog pavojinga, galima net ir mirtinai apsinuodyti.

Aukščiausi Ukrainios kariniai ir politiniai pareigūnai tikina, kad su girtuoklyste nuožmiai kariaujama, karininkai daliniuose teigia, jog kai kur „avatarams“ įrengtos specialios duobės. Ten girtuokliai tiesiog įmetami, ir laikomi, kol išsiblaivo ir dar ilgiau.

Kita vertus, akivaizdu, kad girtuoklystę iš dalies lemia ir mobilizuotųjų, niekuomet nieko bendra su karu neturėjusių ir į karo zoną pakliuvusių žmonių psichologija – baimė, matyta mirtis, nuovargis ir tiesiog nesupratimas, kas vyksta.

Ukrainos kariuomenėje, kaip ir sovietinėje, tebėra likusi „zampolito“ pareigybė – vado pavaduotojas „politiniam švietimui“. Jo funkcija – rūpintis, kad kariai suprastų, už ką kariauja, orientuotųsi situacijoje ir apskritai daugmaž normaliai jaustųsi.

Tačiau reikalai su tuo „politiniu švietimu“ smarkiai šlubuoja ir dažnas „zampolitas“ – tik privilegijuotojo karininkijos sluoksnio narys.

Teko matyti vadinamąsias rytines rikiuotes, kurių metu per kelias minutes kariams išrėžiamos kelios deklaracijos, o kasdienybėje dažnas eilinis yra tiesiog karininkų tarnas. Pastarieji su juo kartais elgiasi demonstratyviai žeminamai – ypač, kai būna neblaivūs. Necenzūriniai žodžiai ir niekinimas prie kitų žmonių – švelniausia, ką eiliniams tenka patirti.

Kariams skiriamų pinigų ir net maisto vagystės – taip pat žinoma Ukrainos kariuomenės bėda.

Buityje – skurdas ir betvarkė

Tai, kad Ukraina – skurdi ir žemyn ekonomiškai beriedanti šalis, matyti ir iš jos kariuomenės buties sąlygų. Kariai, žinoma, teigia, kad dabar padėtis nepalyginamai geresnė, nei karo pradžioje, kai jie esą „nieko neturėjo“.

Tačiau tiek reguliariosios kariuomenės, tiek savanorių batalionų atstovai sako, kad jiems labiausiai padeda ne valstybė, o piliečiai ir tikra „paraleline valstybe“ Ukrainoje virtęs savanorių judėjimas.

Bet dabar esą ir jis silpsta – pirmiausia, dėl to, kad smarkiai pablogėjo piliečių materialinė padėtis. Ypač – šoktelėjus komunalinių paslaugų kainoms.

Kita vertus, nuovargis esą kankina ne tik karius, bet ir jiems talkinančius savanorius.

Tiesa, man to nepavyko pamatyti. Savanorių tinklas – itin išvystytas, atskiros grupės ar fondai „dirba“ su atskiromis reguliariosios kariuomenės brigadomis ar savanorių batalionais. Transportas ir logistika taip pat veikia, kaip laikrodis – pakeliui iš Kijevo į Donbasą net galima stabtelėti specialiuose savanorių „nakvynės namuose“.

Pavyzdžiui, lrytas.lt korespondentui teko nakvoti tokiame prieglobstyje, kuris buvo įrengtas buvusioje gamykloje esančioje Charkovo priemiestyje. Dabar tos gamyklos pastatai naudojami biurų ir sandėlių nuomai, tačiau jų nuomotojas vienas patalpas yra įrengęs, kaip viešbučio numerį – lovos, dušas ir net ant salo padėti įvairūs užkandžiai su arbata, kava ir elektriniu virduliu.

Pagrindinė savanorių transporto priemonė – dėvėti mikroautobusai, kuriuos jie dažniausiai stengiasi nusipirkti Lietuvoje, Lenkijoje ar Vakarų Europoje, nes Ukrainoje jų kainos ir įvairios registracijos procedūros – žymiai brangesnės.

Dideliu greičiu lakstydami, kaip sakoma, „užmuštais“ Donbaso keliais, ilgai neatlaiko net ir Volkswagen'ai, tačiau savanorių vairuotojai ir meistrai, nuolatos reanimuodami išsekusias mašinas, daro stebuklus.

Tuo tarpu daugumos pačių karių buitis – vargana, ypač tų, kurie dislokuoti ne tokiuose miestuose, kaip Slovjanskas ar Artemivksas, o kur nors laukuose ar apleistose fermose.

Tokiose apgriuvusiose sovietinių laiko kolchozo fermose šalia Nikiforovkos kaimelio įsikūręs ir vienas iš lryto.lt lankytų 30-osios brigados dalinių.

Pati dalinio vadavietė ir karininkija įsikūrę kariškose palapinėse, kurios pastatytos tuščiuose fermų pastatuose, kuriuose buvo karvių ar kiaulių gardai. Tų pastatų stogai ir sienos – papildoma apsauga nuo vėjo ir šalčio.

Tačiau dauguma kitų karių gyvena savo palapinėse atviruose laukuose, šalia savų haubicų ir šarvuočių.

Buities sąlygos, aišku – taip pat atitinkamos, primenančios turistinio žygio sąlygas. Bene varganiausiai atrodo lauko tualetai. Kai kurie – tiesiog atviros, tik iš trijų pusių uždengtos duobės, į kurias kareiviai atlieka visus reikalus. Tad į „minų lauką“ panašios ne tik šių tualetų prieigos, bet ir kone visos apylinkės.

Taip kareiviai stovyklauja mėnesių mėnesius. Nieko keistas, kad pas juos atsiranda ir tikro natūrinio ūkininkavimo apraiškų.

Pavyzdžiui, kitame 30-osios brigados dalinyje netoli Kramatorsko, kareiviai augina prijaukintus šernus – tiksliau, šernes. Vienintelis patinas šernas klaidžioja laisvėje ir tik rujos metu atskuba prie patelių gardo bei puldinėja kareivius, kurie kartais nuo jo slepiasi medžiuose.

Ginklus tiekia SSRS

O kokie yra pagrindiniai pačių karių darbo įrankiai – ginklai? 30-osios brigados artileristai ir sunkiosios technikos specialistai, rodydami tai,  konstatavo tai, kas ir taip matyti visoje karo zonoje – tai sovietinių laikų paveldas.

Tačiau net ir nežinia kelintą amžiaus dešimtmetį skaičiuojanti mirties mašinerija, karių teigimu, iš esmės veikia gerai ir efektyviai – pavyzdžiui, artileristai lenkdami pirštus, skaičiavo, kiek hektarų gali „išmalti ir nė sudegusio šūdo nepalikti“ vien su „keliais vamzdžiais“.

Važiuojant su sovietiniu šarvuočiu – pėstininkų kovos mašina – stebina, koks tai galingas, greitas ir kartu mobilus mechanizmas – kone vertikaliai smigdamas į duobes ar griovius, per juos ir iš jų jis išsliuogia taip sklandžiai ir mitriai, tarsi tai būtų tik nedidelis nelygumas.

„Tarnauja dar gerai“, – meiliai tapšnodami per mašinų šarvus, sakė 30-osios brigados kariškiai.

Lygiai tokiais pačiais ginklais, karių teigimu, kariauja ir ana pusė, kuri juos paveldėjo tiek iš Ukrainos armijos, tiek gauna iš Rusijos. Tik, žinoma, Rusijos dėka separatistai kai kada turi ne tik turi daugiau amunicijos ir artilerijos – pagrindinio ginklo šiame kare – nei Ukrainos armija, bet ir reguliariosios Rusijos kariuomenės artilerijos paramą svarbiais momentais.

Reaktyvines salvinės ugnies sistemas aptarnaujantys ukrainiečiai teigė, jog „liaudies respublikos“ iš rusų kartais gauna ir žymiai geresnės bei modernesnės, nei sovietinė ar net šiuolaikinės rusiškos ginkluotės – kai kurios jų sistemos siekia nebe 20, o 40 kilometrų.

Dar kariškiai dalijosi pastebėjimais, kad rusai į šį karą metė net ir psichologinio ar net nervų sistemą paralyžiuojančio poveikio ginklus, esą skleidžiančius paprastai ausiai negirdimas, tačiau kone mirtinas vibracijas.

Tačiau tokios kalbos, panašu, jau iš karo zonoje superpopuliarių sąmokslo ir netgi įvairių paranormalių teorijų operos.

Čia iš kai kurių ukrainiečių karinininkų teko netgi girdėti kalbas, kad „separų“ pusėje kariauja rusiškos propagandos išgarsintos „baltosios pėdkelnės“ – snaiperės iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių.

Kokiu tikslu anksčiau esą šaudžiusios rusų kareivius Čečėnijoje jos dabar turėjo persikelti žudyti su rusais kariaujančių ukrainiečių karių, taip ir liko neaišku.

Tautybė – „ukrokacapas“

Tačiau tie patys sovietinių laikų ginklai – ne vienintelis dalykas, kuris jungia abi nesutaikomas puses.

Klausimas – rusas ar ukrainietis čia nėra esminis, nes šios sąvokos apibrėžia ne etninę priklausomybę ar kilmę, o mąstymo būdą ir žmogaus politinę tapatybę bei pasaulėžiūrą.

Be to, Ukrainos ir pasaulio žiniasklaidoje seniai mirga istorijos apie tai, kaip karas išskyrė ir supriešino artimiausius žmones, tų pačių šeimų narius ir abiejuose fronto pusėse stoja brolis prieš brolį ne perkeltine, o tiesiogine prasme.

„Aš pats, pagal tautybę – grynas ir pats tikriausiai rusas, atvykau čia su šeima iš Tulos srities dar sąjungos metais. Mano tikras brolis liko Rusijoje ir dabar yra Rusijos armijos pulkininkas. Gali būti, kad vienas į kitą „Gradais“ varėme, kas žino“, – sakė Ukrainos kariuomenės 30-osios brigados papupulkininkis Aleksandras Melnikovas, pravarde Maestro.

Šią pravardę jau šeštą dešimtį skaičiuojantis kariškis gavo už tai, kad puikiai groja gitara ir dainuoja – pirmiausia, keliasdešimties metų senumo rusiško „sunkiojo metalo“ grupių – tokių, kaip „Arija“ – bei sovietinių desantininkų, kariavusių Afganistane dainas.

Papulkininkis net yra sukūręs savo grupę, su kuria koncertuoja kariuomenės daliniuose.

Maestro požiūriu, jis kariauja ne tiek su rusais, savo tautiečiais, kiek su Kremliaus diktatūros pavaldiniais ir armija, kuri kėsina į Ukrainą ir ukrainiečius pirmiausia dėl to, kad šie panoro laisvės ir demokratijos.

Todėl jis gina Ukrainą ir kaip valstybę, kurioje gyvena ir kurios piliečiu jaučiasi, ir kaip laisvės siekiančią ir diktatūros antpuoliui besipriešinančią šalį.

Tokia savo mąstysena senyvas kariškis iš Rusijos niekuo nesiskiria nuo to Rusijos didmiesčių jaunimo, kuris prisijungė prie Maidano protestuotojų.

Tiek Maestro, tiek didžioji dauguma kitų Ukrainos karių, gimusių ir augusių čia – akivaizdus pavyzdys to, koks absurdiškas yra rusiškos propagandos stereotipas, jog Ukrainos pusėje kariauja vien radikalūs ukrainiečiai nacionalistai, kurių svarbiausias tikslas – sunaikinti bet kokį rusiškumą ir rusų kalbą, kaip pagrindinį Donbaso gyventojų tapatybės elementą.

Rusų kalba daugeliui ukrainiečių karių yra pagrindinė ir pirmoji kalba, o ukrainietiškai jie šneka su tokiu akcentu, kad tas jų tautietis, kuriam ukrainiečių kalba yra pagrindinė, iškart tą akcentą atpažįsta.

Apskritai, karo zonoje Donbase susidaro įspūdis, kad rusų kalba – pagrindinės Ukrainos kariuomenės kalba, vartojama tiek kasdienybėje, tiek karinių operacijų metu.

Tai, pačių Ukrainos kariškių teigimu, sukelia didžiausią šoką paties Donbaso vietiniams, kurie pasitikdami Ukrainos kariuomenę mėgindavo kliūvančiais liežuviais šnekėti laužyta ukrainiečių kalba – mat, rusų propaganda jiems įkalė į galvas, kad tiems vieniniams gyventojams, kurie prabyla rusiškai, „baudėjai“ pjausto liežuvius.

Patys ukrainiečių kariai, kaip ir Maestro, sako, kad prieš juos kariaujančius rusus ir Donbaso vietinius žmones jie vadina „vatnikais“, „separais“ ir „kacapais“, norėdami nusakyti jų mąstyseną, o ne tautybę.

Tačiau bene geriausiai tai, kokia sąlygiška ir nesvarbi yra ruso ir ukrainiečio skirtis šiame kare būtent nacionaline ir etnine prasme, nusakė pats Maestro.

„Perduokite Lietuvoje visiems karštus linkėjimus nuo normalių pacanų, ukrokacapų!“ – kvatodamasis atsisveikino karininkas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.