Rusija nieku gyvu nepaliks užgrobtų Donbaso teritorijų ir toliau nevykdys Minsko paliaubų reikalavimų atiduoti Kijevui rytinės sienos kontrolę ir surengti rinkimus pagal Ukrainos įstatymus. Bet naujam dideliam puolimui Maskva greičiausiai nesiryš – tiesiog palaikys rusenantį karą.
Nors Minsko susitarimai, kurių savo ruožtu neskuba vykdyti ir Ukraina, jau seniai atrodo žlugę, kitos išeities kol kas nėra.
Svarbiausia – pripažinti faktą, kad tokia padėtis stojo ilgam.
Taip „Lietuvos rytui“ teigė tiek Lietuvos ir Ukrainos politikai bei diplomatai, tiek ukrainiečiai kariai, šiuo metu esantys fronte.
„Pratęstos“, nes nevykdomos
Jau seniai akivaizdu, kad nei Ukraina, net spaudžiama Vakarų, nei Rusija su separatistais išties neketina rimtai vykdyti Minsko susitarimų ir tiktai ieško progų bei argumentų kitą pusę apkaltinti proceso žlugdymu.
Šių metų pradžia buvo terminas, kai pagrindiniai susitarimų punktai privalėjo būti įgyvendinti ar bent pradėti įgyvendinti.
Bet sausio 1-ąją visi galėjo tik konstatuoti padėtį, kuri jau buvo aiški. Apsikeitimas visais belaisviais neįvyko, be to, ir per jau įvykusius apsikeitimus abi pusės kaltino viena kitą sukčiavimu.
Sunkioji ginkluotė jeigu ir atitraukta, tai pakankamai arti – kad galėtų būti tuojau pat grąžinta į vietą.
Ukrainos konstitucijos pataisos, numatančios rinkimus „liaudies respublikose“, – miglose, kuriose greičiausiai taip ir liks. Sienos kontrolė neperduota.
Tai konstatavo ir svarbiausia derybinė grupė – Ukrainos, Rusijos, Vokietijos bei Prancūzijos prezidentai, kurie paskutinėmis praėjusių metų dienomis telefonu sutarė „pratęsti“ Minsko susitarimų galiojimą.
Tačiau svarbiausia – ugnis vėl liepsnoja. Fronte vėl šaudoma.
Tiesa, buvo šaudoma nuo pat „paliaubų“ pradžios – nuo tada žuvo keli tūkstančiai žmonių.
Mūšiai buvo nutilę tik šį rudenį, kai Rusija pradėjo naują savo karinį projektą Sirijoje.
Bet ugnis separatistų iniciatyva vėl atgijo prasidėjus žiemai – greičiausiai todėl, kad tuo metu Ukraina derėjosi dėl bevizio režimo su ES ir dėliojo taškus prieš įsigaliojant laisvosios prekybos sutarčiai su Bendrija.
Nei vieno, nei kito Rusija nesustabdė. Bet Kijevas ir kariuomenės vadovybė kone kasdien praneša, kad separatistai apšaudo ukrainiečių pozicijas fronte – ne tiktai lengvaisiais ginklais, bet ir sunkiąja ginkluote, kurią draudžia Minsko susitarimai.
Kautynės – ir akis į akį
Apie apšaudymus ir susirėmimus noriai pasakoja ir patys ukrainiečių kariai – pirmiausia, žinoma, socialiniuose tinkluose.
Pavyzdžiui, apie tai kone kasdien savo paskyroje tinkle „Facebook“ skelbia Lietuvoje gerai pažįstamas Dmytro Bulatovas.
Jis – buvęs aktyvistas, „Automaidano“ lyderis, kurį buvusi Ukrainos valdžia pagrobė, kankino ir sužalojo. Gydytis D.Bulatovas buvo atvežtas į Lietuvą.
Čia jis sulaukė daug politikų ir visuomenės dėmesio, o po maidaniečių pergalės net tapo Ukrainos sporto ministru.
Tačiau dabar buvęs ministras – 92-osios mechanizuotosios Ukrainos armijos brigados karys.
Jis su grupe kitų šios brigados karių ir savanorių bataliono „Aidar“ kovotojais saugo įtvirtintą kariuomenės punktą, „Fasadą“, vadinamojoje nulinėje zonoje – ant pačios fronto linijos.
„Fasadas“ yra Luhansko srities mieste Ščastioje, ant tilto per Doneco upę. D.Bulatovas nuolat praneša, kad separatistai jį su bendražygiais chaotiškai apšaudo iš automatų ar granatsvaidžių. Be to, ukrainiečius medžioja priešo snaiperiai, mėgina užpulti diversinės-žvalgybinės grupės.
Apie bandymą šturmuoti „Fasadą“ ir mūšį su per keliasdešimt metrų priartėjusiais separatistais D.Bulatovas, pavyzdžiui, pranešė praėjusių metų pabaigoje.
Buvęs ministras, kaip ir kiti kariai, spinduliuoja ryžtu ir tvirtina, kad ukrainiečiai nepavargo kautis, o jų kovinė dvasia esą tik sustiprėjo.
Taikos kol kas nelaukia
„Lietuvos rytui“ ryžtą bei stojišką ramybę demonstravo ir kitas Ukrainoje žinomas karys – 93-iosios mechanizuotosios brigados snaiperis Oliaksandras Mamalujus.
42 metų vyras prieš karą Charkove buvo įtakingas teisėjas, o karui prasidėjus buvo mobilizuotas net du kartus.
Antrą sykį – pernai pavasarį, prabėgus vos mėnesiui po pirmosios demobilizacijos.
Dabar seržanto laipsnį turintis A.Mamalujus – žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose žinomas karys, kartu su savo brigada patyręs ir šilta, ir šalta.
Bene daugiausia A.Mamalujus įspūdžių paragavo, žinoma, Donecko oro uoste – 93-ioji brigada buvo viena pagrindinių oro uosto gynėjų.
O štai šiomis dienomis Ukrainos kariuomenės vadovybė pranešė, kad separatistai itin aršiai minosvaidžiais apšaudė ukrainiečių pozicijas kaip tik toje vietovėje, kur buvo ir A.Mamalujus.
Tačiau snaiperis „Lietuvos rytui“ teigė, kad jo snaiperių kuopa judri ir kovines užduotis vykdo visoje fronto linijoje. Nuo paties šiauriausio taško iki piečiausio – Mariupolio apylinkių.
Pasak kario, separatistai ukrainiečius daugiausia apšaudo lengvaisiais šaunamaisiais ginklais ir granatsvaidžiais, o kartais – pėstininkų mašinų automatiniais pabūklais arba zenitiniais įrenginiais.
Anot A.Mamalujaus, dažniausi apšaudymai – centriniame fronto ruože, Donecko apylinkėse, o pietuose šūviai girdėti retai.
Jokių dėsningumų ar aiškesnių tendencijų karys sakė neįžvelgiantis.
„Tačiau padėtis, aišku, bet kada gali staigiai paaštrėti. Prognozuoti, kad įsivyraus tikros paliaubos, aš neturiu pagrindo.
Kodėl? Tiesiog todėl, kad nei mes nepasiekėme savo „antiteroristinės operacijos“ tikslų, nei separatistai savų. Mes norime pasiekti senąją rytinę sieną, jie nori užimti administracines Donecko ir Luhansko sričių ribas. Kol kas nei viena, nei kita neįvyko“, – kalbėjo A.Mamalujus.
Svarbiausia – kautis ir laukti
Paklaustas, ko, jo nuomone, siekia separatistus kontroliuojantis Kremlius, vyras teigė, kad Maskvos tikslas ir yra karas.
„Man atrodo, Kremliaus tikslas – išlaikyti Ukrainos rytuose įtampos židinį, atvirą žaizdą, kuri nuolat reikalautų mūsų jėgų ir dėmesio. Šitas dirbtinai sukeltas karas atitraukia mus nuo kitos problemos – Krymo aneksijos.
Kol mūsų teritorijoje vyksta ginkluotas konfliktas, negalėsime įstoti į NATO. Taigi Kremlius ir toliau rems separatistus technika, ginkluote, specialistais.
O strategiškai separatistai priklauso nuo Kremliaus ir jo sprendimų. Nebus ginkluotės, artilerijos ir amunicijos tiekimo – reguliarioji Ukrainos kariuomenė neišvengiamai ir greitai juos sunaikins“, – įsitikinęs A.Mamalujus.
Jis teigė negalintis spėti, kas priverstų Rusiją pasitraukti bent iš Donbaso, bet žino, ką reikia daryti Ukrainos kariuomenei.
„Aš apie tai mąstau kaip kareivis. Reikia laikyti pozicijas ir skiriamąsias linijas. Neleisti separatistams pradėti puolimo. Naikinti jų gyvąją jėgą. O pergalė... Pergalė bus. Aš tikiu tuo“, – tvirtino karys.
Kad Ukrainos kariuomenei dabar svarbiausia laikyti pozicijas, „Lietuvos rytui“ teigė ir vienas Donecko oro uosto gynėjų „kiborgų“ – 95-osios oro desanto brigados 2-ojo bataliono vadas Pavelas Rozlačius.
Šis vos 28 metų brigados, dalyvavusios visuose svarbiausiuose karo mūšiuose, karininkas – pagarsėjusi asmenybė. Jis dar vadinamas Paša Meškinu, o jo batalionas – Meškinais.
95-osios brigados desantininkai, kurie dažniausiai buvo metami į karščiausias vietas, šiuo metu yra prie aneksuoto Krymo pasienio. Galbūt vienas pajėgiausių Ukrainos karinių vienetų čia mestas bijantis Rusijos puolimo iš pusiasalio?
Tačiau Paša Meškinas „Lietuvos rytui“ sakė, kad pas juos dabar ramu – skirtingai nei kitose fronto vietose.
Tik bataliono vadas tiesiai pareiškė, kad paliaubas pažeidžia ir Ukrainos pusė.
Svarbiausia vykdyti reformas
„Šiaip man atrodo, kad viskas po truputį vėl rimsta. Tačiau tikėtis, kad viskas tikrai baigsis, negalima.
Kol viena priešais kitą stovės šitos dvi pusės, nuolatos kažkas vyks“, – sakė P.Rozlačius, paklaustas, ar nesitiki naujo separatistų ir Rusijos puolimo.
Esą jokių greitų permainų neverta tikėtis. Kaip ir manyti, kad Ukraina gali laimėti karine jėga.
„Jėga mes nepaimsime, o jeigu imsime, tai su didžiuliais nuostoliais ir aukomis.
Ukraina turėtų stengtis tapti stipresnė ir patrauklesnė tų regionų gyventojams socialiniu ir ekonominiu požiūriu. O kariuomenei reikia stengtis stabilizuoti padėtį atkovotose teritorijose, jose kovoti su nusikalstamumu, kontrabanda, nelegaliu verslu“, – vardijo Paša Meškinas.
Tiesa, paklaustas, kokia padėtis šiame fronte, karys tik nusijuokė – šūdina.
Maskva keičia požiūrį
„Mano nuomone, karas Donbase, jau nekalbant apie Krymo aneksiją, – ilgalaikis reikalas.
Vieni ar kiti metai čia iš esmės nieko nereiškia. Šiais metais aš apskritai nesitikėčiau jokių esminių permainų. Rusija čia žaidžia ilgalaikį žaidimą.
Žinoma, Maskva ir toliau mėgins pasiekti, kad jai būtų atšauktos sankcijos, vaidinti, jog keičia savo elgesį ir politiką. Bet iš tiesų tęs tą patį žaidimą“, – „Lietuvos rytui“ sakė europarlamentaras Petras Auštrevičius, kuris yra dažnas svečias Ukrainoje.
Esą vienintelis Minsko paliaubų laimėjimas – tai, kad nevyksta didelio masto mūšių ir žūsta mažiau žmonių nei anksčiau.
„Daugelis apšaudymų vyksta paprasčiausiai dėl to, kad Rusija, nors ir reguliariai prašluoja geležine šluota separatistų gretas ir vadovybę, vis dėlto 100 procentų nekontroliuoja situacijos.
Požymiu, kad Maskva nėra patenkinta savo pasiekimais ir žiūri į situaciją dar rimčiau, laikyčiau tai, jog jos buvusį atstovą derybų grupėje pakeitė vienas prezidentui Vladimirui Putinui artimiausių žmonių – buvęs Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas“, – sakė P.Auštrevičius.
Tiesa, Lietuvos europarlamentaras nemano, kad Rusija iš tiesų įgyvendintų bent vieną Minsko susitarimų punktų – pavyzdžiui, leistų surengti tikrus rinkimus užimtose teritorijose ar atiduotų sienos kontrolę.
Be to, pasak P.Auštrevičiaus, ir Ukraina, nors kartais paspaudžiama Europos, nenusileis – nesutiks apsimesti, kad Rusija iš tiesų ką nors įgyvendina.
„Ukrainai svarbiausia pasiekti tikrų reformų, kovoti su korupcija, kad ji atrodytų patrauklesnė ne tik Europai, bet ir užimtų teritorijų gyventojams. Juolab kad šįmet Rusija ir toliau slys žemyn.
Tačiau Rusija bet kada gali paspausti mygtuką ir vėl pradėti karą. Pagunda pasinaudoti tuo vidaus rinkoje tik didės. Juk artėja Valstybės Dūmos „rinkimai“, – svarstė P.Auštrevičius.
Padėtis Rytų Ukrainoje keičiasi labai greitai
Dmytro Kuleba
Ukrainos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiesiems pavedimams
„Minsko susitarimai – nemirę. Priešingai, tai gyvas ir funkcionuojantis organizmas. Padėtis gali keistis ir keičiasi labai greitai. Kai tik nustoja šaudyti, mes galime sakyti, kad jie veikia. O ir pačios ugnies intensyvumas minimalus. Be to, šiomis dienomis vadinamosios Luhansko liaudies respublikos vedlys Igoris Plotnickis pareiškė, kad paleis visus ukrainiečius belaisvius. Viskas priklauso nuo Rusijos. Jei ji norės, viskas bus įgyvendinama, nenorės – ne. Svarbiausia sukurti tokias sąlygas ir tokį spaudimą, kad Rusijai nieko nedarant jos padėtis blogėtų. Aišku, tikrai neverta tikėtis greitų pokyčių, nors atsargus optimizmas išlieka. Galima viltis, kad Rusija leis surengti tikrus rinkimus, kurie ir yra padėties raktas. Ukraina bet kokiu atveju daro ir darys viską, kad taip būtų. Nesutinku su versijomis, kad ir Ukraina imituoja veiklą ar net specialiai stengiasi, jog viskas liktų, kaip buvę, nes jai neva net naudingiau, kad dalis Donbaso ir Krymas būtų amputuoti. Ukrainai kaip tik blogai, jei šios žaizdos nuolat kraujuoja, o atsisakyti savo teritorijų – vadinasi, atverti pražūtingą Pandoros skrynią.“
Esminiai punktai – neįgyvendinami?
Pirmosios Minsko paliaubos buvo sudarytos 2014 m. rugsėjį, tačiau greitai paskendo atsinaujinusio karo liepsnose. Antrosios sudarytos praėjusių metų vasarį, tačiau ir po to dar vyko nuožmios kautynės dėl Debalcevės miesto, kurias laimėjo Rusijos remiami separatistai.
Esminiai susitarimų punktai – visiškas ugnies nutraukimas, sunkiosios ginkluotės atitraukimas nuo fronto linijos, Ukrainos ir prorusiškų separatistų apsikeitimas visais belaisviais, Ukrainos konstitucijos pakeitimai, numatantys specialų užgrobtų teritorijų Donecko ir Luhansko srityse statusą, rinkimai tose teritorijose, visų Rusijos dalinių ir samdinių išvedimas iš Donbaso, Ukrainos sienos su Rusija atidavimas Kijevo kontrolėn.
Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad kai kurie punktai iš esmės nepriimtini tai vienai, tai kitai šaliai, nors aišku ir tai, jog šie susitarimai nenaudingesni pirmiausia Ukrainai. Pavyzdžiui, jai skausmingiausia, kad ji verčiama net savo konstitucijoje pripažinti specialų užgrobtų teritorijų statusą – taigi iš esmės pripažinti tiek separatistų „liaudies respublikas“, tiek tų separatistų vadovybę.
Kijevui skausminga ir tai, kad susitarimuose buvo numatytas įpareigojimas pradėti derybas su separatistais dėl pastariesiems ir Rusijai itin svarbaus ir reikalingo dalyko – visų socialinių išmokų mokėjimo „liaudies respublikoms“ iš Kijevo kišenės.
Į tų „respublikų“ faktinį pripažinimą orientuoti ir „vietos rinkimai“ užgrobtose teritorijose, kuriuos buvo numatyta surengti pirmiau nei atiduoti rytinės sienos kontrolę Ukrainai. Rusija siekia, kad rinkimai būtų surengti ne pagal galiojančius Ukrainos įstatymus, o pagal kokius nors „specialius“ tam skirtus teisės aktus.
Maskvai nepriimtina nuostata skelbia, kad iš Donbaso turi būti išvesti jos kariuomenės ir samdinių daliniai. Kita vertus, pati Maskva visą laiką neigė, kad ten yra bent vienas jos kariuomenės ar specialiųjų tarnybų atstovas. Be to, juos galima patraukti čia pat, už sienos, pačioje užgrobtoje Ukrainos teritorijoje palikus gerai apginkluotą ir parengtą separatistų armiją, o prireikus atskubėti jai į pagalbą.
Tad Maskvai nepriimtiniausias Minsko susitarimų punktas – reikalavimas perduoti sienos kontrolę Ukrainai.
