Pasak G.Soroso, Europos lyderiai turi suprasti, kad šios grėsmės gali sunaikinti ES, ir spręsti kilusias problemas, kad to nenutiktų.
„Problemos pripažinimas – tai kvietimas ką nors daryti, ją spręsti. Tai pagrindinė pamoka, kurią išmokau tuo savo gyvenimo laikotarpiu, kai formavausi kaip asmenybė, t.y. 1944 m. Kai naciai okupavo Vengriją, būčiau neišgyvenęs, jei mano tėvas nebūtų gavęs suklastotų tapatybės dokumentų savo šeimai (ir daugelių kitų žmonių). Jis išmokė mane, kad daug geriau susidurti su žiauria realybe, nei užsimerkti.“
Apie ES:
„Graikijos krizė pamokė Europos vadovus, kaip po vienos krizės kapanotis iš kitos... Šiuo metu ES susiduria ne su viena, bet su penkiomis ar net šešiomis vienu metu vykstančiomis krizėmis.
Europos Sąjungos esmė buvo savanoriška lygiaverčių partnerių asociacija, tačiau dėl euro krizės ji virto skolininkų ir kreditorių santykiais, kur skolininkai susiduria su sunkumais, nes negali įvykdyti savo įsipareigojimų, o kreditoriai nustato sąlygas, kurių skolininkai turi laikytis. Tokie santykiai nėra nei savanoriški, nei lygiaverčiai. Migracijos krizė atvėrė ir kitas žaizdas. Todėl Europos Sąjungos išlikimui kyla grėsmė.“
Apie migraciją:
„Nėra jokios Europos prieglobsčio politikos. Už tai atsakingi Europos vadovai. Dėl to šiais metais augantis pabėgėlių antplūdis iš išsprendžiamos problemos virto gilia politine krize. Kiekviena valstybė narė savanaudiškai susitelkė ties savo pačios interesais, dažnai veikdama kitų šalių interesų nenaudai.
Tai sukėlė paniką tarp prieglobsčio prašytojų, plačiosios visuomenės ir institucijų, kurios atsako už įstatymų įgyvendinimą ir tvarką. Prieglobsčio prašytojai yra pagrindinės aukos.“
„Aš esu už bendrą Europos prieglobsčio politiką, kuri įtvirtina Europos, o ne kiekvienos Europos šalies, sienų kontrolę ir leidžia prieglobsčio prašytojams pasiekti Europą saugiu ir gerai organizuotu būdu bei tokiu tempu, kokiu Europa sugeba juos priimti. Kad planas būtų išsamus, jis turi apimti ne tik Europos teritoriją. Potencialiems prieglobsčio prašytojams paprasčiau ir pigiau apsistoti ten, kur jie dabar yra, arba kur nors netoliese.“
„Europos Sąjunga šių išlaidų iš savo biudžeto padengti nesugebėtų. Tačiau, ji galėtų pritraukti lėšų, išleisdama ilgalaikes obligacijas, pasinaudodama savo nepanaudotomis AAA skolinimosi reitingų galimybėmis. Obligacijų administravimo našta galėtų būti vienodai paskirstyta toms valstybėms narėms, kurios priima pabėgėlius, ir toms, kurios atsisako tai daryti arba taiko atskirus apribojimus“.
Apie kanclerę Angelą Merkel:
„Vis dar kritiškai vertinu jos griežtą politiką. Tačiau po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užpuolė Ukrainą, Angela Merkel tapo Europos Sąjungos lydere, taigi, netiesiogine prasme, ir laisvojo pasaulio lydere...
Pasipriešinusi Rusijos agresijai, ji tapo lydere, kuri nepabūgo paprieštarauti vyraujančiai nuomonei.“
„Priimu tai labai asmeniškai. Dėl savo asmeninės patirties labai palaikau atviros visuomenės vertybes ir principus. Būdamas žydu, išgyvenau holokaustą ir nacių okupaciją. Esu įsitikinęs, kad tokias vertybes, kokių laikosi Angela Merkel, suformavo jos asmeninė patirtis.
Ji užaugo komunistų valdomoje Rytų Vokietijoje. Didelę įtaką jai darė jos tėvas pastorius. Dėl to palaikau ją, nors dėl daugelio svarbių klausimų su ja nesutinku. Merkel teisingai numatė, kad migracijos krizė gali sugriauti Europos Sąjungą.“
Apie kraštutinių dešiniųjų vyriausybes Vengrijoje ir Lenkijoje:
„(Kaczyńskis ir Orbánas ) siekia pasinaudoti etninio ir religinio nacionalizmo junginiu, kad galėtų kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. Tam tikra prasme, jie siekia įtvirtinti apsimestinę demokratiją, kuri būdinga laikotarpiui tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų admirolo Horčio Vengrijoje ir maršalo Piłsudskio Lenkijoje.
Įsitvirtinę valdžioje, jie kėsinsis užvaldyti kai kurias demokratiją užtikrinančias institucijas, kurios yra ir turėtų būti autonomiškos, pvz., centrinį banką ar konstitucinį teismą. Orbánas tai jau padarė, o Kaczyńskis tik pradeda. Juos bus sunku nuversti.“
Apie Didžiosios Britanijos išėjimą iš ES: „Esu įsitikinęs, kad Britanija turi likti sąjungoje ne tiek dėl ekonominių, kiek dėl politinių priežasčių. ES be JK būtų daug silpnesnė.“
„“Brexit“ (Britanijos pasitraukimo iš ES) kampanija akivaizdžiai tikslingai suklaidino visuomenę. Šiuo metu Britanija yra sudariusi visus įmanomus geriausius sandorius su Europa. Ji gali naudotis bendrąja rinka, kur keliauja beveik pusė JK eksporto; tuo pačiu, jos neslegia našta, kuri grėstų, jei ji priklausytų euro zonai.“
Apie Kiniją:
„Savo dabartinę politiką Kinijos prezidentas Xi Jinping galėtų tęsti dar kokius trejus metus ar panašiai, tačiau per tą laiką savo neigiamą įtaką Kinija paskleis likusioje pasaulio dalyje, taip dar labiau stiprindama jau vyraujančias defliacijos tendencijas. Kinija atsakinga už kaip niekad didelės pasaulio dalies ekonomiką, o problemos, su kuriomis jis susiduria, dar niekada nebuvo tokios sudėtingos.“
„Kinija turi neįtikėtinai didelį Kinijos žmonių pasitikėjimą..., tačiau šie ištekliai taip pat labai greitai senka, nes vadovai padarė daug klaidų.“
„Prezidento Xi politikoje yra vienas esminis trūkumas. Jeigu jam pasisektų įgyvendinti į rinką orientuotą sprendinį, taip būtų daug geriau tiek pasauliui, tiek pačiai Kinijai. Tačiau negalima išspręsti rinkos problemų be tam tikrų politinių pokyčių. Negali kovoti su korupcija be nepriklausomos žiniasklaidos. Būtent to Xi nenori. Šiuo klausimu jo požiūris artimesnis Putino pozicijai, o ne atviros visuomenės idealui.“
Apie Ukrainą:
„Tai, kad Ukraina sugebėjo išlikti dvejus metus, atsidūrusi akistatoje su tiek daug priešų, yra beveik neįtikima. Tačiau jai reikia daug didesnės išorinės paramos, nes jos galimybės jau senka. Laikydama Ukrainą už trumpo finansinio pasaitėlio, Europa kartoja savo klaidą, kurią padarė Graikijoje.
Dabar atėjo laikas kurti papildomos finansinės paramos planus. Jos Ukrainai reikia radikalioms reformoms vykdyti. Tai leistų šaliai ne tik išlikti, bet ir suklestėti bei pritraukti investicijų.
Grąžinus naujajai Ukrainai jos senąją tvarką būtų padaryta lemtinga klaida, nes naujoji Ukraina yra vienas didžiausių Europos kozirių, kuriuo ji gali pasinaudoti, tiek siekdama pasipriešinti Rusijos agresijai, tiek norėdama susigrąžinti solidarumo dvasią, kuri jai buvo būdinga, kai Europos Sąjunga dar tik kūrėsi.“
Apie Siriją:
„Putinas yra rimtas taktikas. Į Sirijos konfliktą jis įsitraukė, nes įžvelgė galimybę pagerinti Rusijos reputaciją pasaulio arenoje. Jis buvo pasirengęs tęsti savo veiksmus, kol nesusidūrė su rimtu pasipriešinimu.
Prezidentas Obama jau anksčiau turėjo imtis griežtesnės taktikos. Jeigu Obama būtų paskelbęs Sirijos oro erdvę uždrausta skrydžiams zona, kai Rusija pradėjo tiekti karinę įrangą dideliu mastu, Rusija būtų turėjusi laikytis tokios nuostatos.“
