Nes kaip gi kitaip vadinti visą tai, ką daro su europietiška tolerancija minios jaunų vyrų iš (nebūtinai) karo siaučiamų kraštų? Ogi totaliu disonansu tarp to, kas iš tiesų turėtų būti tolerancija ir kas yra akivaizdi realybė.
Lauk, tolerancija, nes šitas žodis, mano galva, senokai tapo manipuliacijos ir smegenų pudrinimo daiktu. Ir daiktavardžiu. Todėl rašydamas „lauk“, noriu siūlyti subjektyvų pasirinkimą. Ir jį vadinu pagarba ir savigarba.
Kokie skirtumai atsidengia lyginant du terminus: pagarbą ir toleranciją? Pagarba įpareigoja, tolerancija leidžia pareigą ginčyti.
Pagarba skatina laikytis aktyvios pozicijos, tuo tarpu tolerancija – paprastai pasyvi, neretai ir nuolanki. Dar daugiau: pagarba saugo nuo norų peržengti ribas. Tolerancija ribų nemėgsta.
Man yra tekę gerą mėnesį gyventi su ir tarp karo ugnies iš namų išvarytų žmonių. Niekada nepamiršiu tų žmonių akių: užgesusių, be vilties, tarsi jų vyzdžiuose matytumei juodąją skylę. Jų veiksmai, judesiai, žodžiai buvo tarsi ne iš esamojo laiko. Jie visi skleidė pakertančią būseną: laiko nebėra, nors inercija verčia gyventi toliau.
Vyrai, moterys, vaikai. Šeimos, vieniši ir tapę vienišais. Kai kurie – tik ką vienas kitą suradę tam, kad lengviau būtų ištverti. Ryšuliai, ryšulėliai, vienas kitas nieknienis, spėtas nutverti išbėgant iš namų. Tfu, toks paprastas akmenėlis vienos mergaitės rankoje. Sakė: čia iš mano kiemo. Kur tas tavo kiemas, mergaite? Nėra jau to keimo, todėl tas akmėnėlis – toks nepaprastas.
Mane gyvenimas su pabėgėliais sukrėtė ir pakeitė. Pamenu ir tuos veidus, į kuriuos sugrįždavo esamasis laikas, kuriuos imdavo rausvinti ateities raudonis. Mat tie žmonės gaudavo žinią apie gautą tarnybą, gaudavo pranešimą iš užsienio valstybės, kad jiems leidimas atvykti yra duotas. Tie žmonės buvo išblaškyti po Jugoslavijos skilimo įvykusių žudynių. Tie žmonės turėjo savo požiūrį ir nuomonę apie serbus, kroatus, bosnius ir t.t. Kaip manote, ar jų požiūrį reikėjo gerbti, ar toleruoti?
Šiandien su pabėgėliais, ačiū Dievui, gyvai nesusiduriu. Bet man sako, kad jų yra daug, gerokai daugiau, nei anais, mano sudėtingo ir emociškai stipraus patyrimo Serbijoje laikais.
Jų yra visur, visa Europa baigiama pripildyti pulkų jaunų, lieknų, agresyvių, įžulių vyrų. Vyrų, kurie nepaiso jokios ribos, kuriems karo išdraskytų žmonių istorija, sukrečianti ir emociškai iškertanti istorija yra labai patogi širma tolerantiškos Europos visuomenei atakuoti.
Šiandien žiniasklaidos kanaluose vyrauja būtent tokie veidai. Pabėgėlių aš tarp jų, atleiskite, nematau. Na, tiesą sakant – žinau kur žiūrėti, todėl pamatau ir tas šeimas, vaikus, kurie iš tiesų yra išplėšti ir ne savo noru palikę namus.
Taip pat matau, kaip pulkai vyrų, ginkluoti lazdomis, akmenimis ir vis kiečiau sugniaužiamais kumščiais bei įpykusiais veidais šaukia: duok mums duonos, pinigų duok. Duok tolerancijos!
O jei mes jiems pasiūlytumėme pagarbos? Grynos, be maivymosi. Tos, kuri realiai ir turėjo būti cementu bei klijais Europai po Šaltojo karo pabaigos? Tos, kurią dar atsimena kiekvienas savigarbą išlaikęs žmogus. Kuriam nėra pasirinkimo „arba pagarba, arba tolerancija“, bet tik – pagarba, o tik tada tolerancija.
Įdomu, kaip pasikeistų mūsų požiūris į tuos Vakarų Europos miestus paralyžiuojančius vyrus, siautėjančius vokietijose, švedijose, suomijose? Tačiau gerokai rimtesnis klausimas: kaip pasikeistų mūsų požiūris į save?
Aš renkuosi pagarbą ir savigarbą. O tu, tolerancija, lauk arba lauk.
