Visuomenės nuomonės apklausų rezultatai svyruoja kaip žymioji Leono Foucault švytuoklė.
Klausimas toks: „Jei rytoj vyktų referendumas dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje, kaip balsuotumėte?“
41 proc. – už pasilikimą ES, 41 proc. – prieš. Likę 18 proc. dar neapsisprendę. Taip šią savaitę britų nuotaikas pamatavo patikima laikoma bendrovė ICM.
Tiesa, kita ne mažiau gerbiama apklausų rengėja „ComRes“ pateikė visai kitokius duomenis – kad 54 proc. britų norėtų likti Bendrijoje, o iš jos išstotų tik 36 proc. Kas dešimtas rinkėjas dar abejoja.
Kodėl atsakymų skalė svyruoja labiau nei šešias alaus pintas išmaukęs girtuoklėlis? Juk vos per kelias dienas rinkėjų nuomonė negalėjo pakisti daugiau nei 20 procentinių punktų?
Pečiais gūžčioja ir atsakymo neranda nei sociologai, nei politikai, nei žiniasklaida.
Bet dėl vieno abejonių nekyla. Artėjančio referendumo dėl „Brexit“ – būtent tokiu taikliu sutrumpinimu vadinamas galimas šalies išstojimas iš ES – tema tikrai dominuos Jungtinės Karalystės politinėje padangėje iki pat šios vasaros. Gal ir dar ilgiau.
Mat jau vieša paslaptis, kad šis lemtingas balsavimas turėtų įvykti pirmojoje vasaros pusėje. Minima ir tiksli diena – birželio 23-ioji.
Lemiama politinė kova
Šalies premjerui ir valdančiosios Konservatorių partijos lyderiui Davidui Cameronui šis referendumas reiškia viską.
Tai jo politinės karjeros apogėjus. Netgi jo Vaterlo mūšis.
Nors D.Cameronui spalio mėnesį sukaks vos 50 metų, jis jau yra atvirai paskelbęs, kad nežada būti savo partijos lyderiu per kitus visuotinius rinkimus 2020-aisiais.
De facto iš valdžios jis pasitrauks jau 2019 metų rudenį. Tad laikas pagalvoti apie savo pėdsaką Jungtinės Karalystės analuose.
Iki šiol „tiesiog Dave’as“ („just Dave“) yra laimėjęs tris garsias politines pergales.
Dukart, 2010 ir 2015 m., jis sugebėjo įtikinti rinkėjus sugrąžinti mėlynuosius torius prie valdžios vairo.
Trečioji svarbi D. Camerono pergalė – 2014-ųjų rudenį įvykęs referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės.
Premjeras ragino škotus pasakyti „ne“ ir išlaikyti tris šimtmečius gyvuojančią vieningą Jungtinę Karalystę. 55,3 proc. rinkėjų tada pritarė torių lyderiui.
Naujasis plebiscitas dėl „Brexit“ – ketvirtoji ir lemiama D. Camerono politinė batalija.
„Būti ar nebūti kartu? Štai koks klausimas“, – kiek perfrazuodamas genialią nemirtingo dramaturgo Williamo Shakespeare’o frazę šią savaitę savo „Twitter“ paskyroje parašė Donaldas Tuskas.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, grįžęs į Briuselį iš intensyvių derybų Dauningo gatvėje, leido suprasti, kad pagrindinis politinio Hamleto vaidmuo artėjančioje dramoje atiteks būtent D.Cameronui.
Antradienį Briuselyje ir Londone buvo paviešintas konkretus paketas reformų, kurias Jungtinė Karalystė norėtų įpiršti ES iki „Brexit“ referendumo.
Anot D. Camerono, jeigu kitų 27 ES narių lyderiai pritars jo ir D.Tusko sutartoms keturioms pagrindinėms reformoms, jis stos į kovą gindamas Jungtinės Karalystės narystę atsinaujinusioje Bendrijoje.
Kratosi supervalstybės
Keturios reformos, dėl kurių D.Cameronas per pastarąjį pusmetį kaip vijurkas apkeliavo bemaž visas Europos sostines, yra gana logiškos – bent jau žvelgiant iš Londono pozicijų.
Pirmoji – Jungtinės Karalystės suverenitetas.
Vadinamoji „vis glaudesnė Sąjunga“ į britų žemes nesigvieš. Be to, į jokią Šengeno zoną britų irgi nenuvarysi.
„Europa mums – tai bendradarbiavimas ir klestėjimas. Bet mes, britai, nenorime pradingti kažkokioje Europos supervalstybėje. Galbūt kitiems tai tinka, bet ne mums. Manau, iki šiol mes to nebuvome aiškiai pasakę. Tai darome dabar“, – pristatydamas būsimų reformų gaires sakė D.Cameronas.
Londonas siekia, kad būtų įdiegta raudonosios kortelės sistema, ginanti bet kurios ES narės suverenitetą.
Jei valstybės, kuriose kartu sudėjus gyvena 55 proc. ES piliečių, to norės, jos galės blokuoti naujas Briuselyje arba Strasbūre leidžiamas direktyvas ar įstatymus.
Kaip papildomą saugiklį trečiadienį D.Cameronas Vestminsteryje pasiūlė priimti du naujus įstatymus, kurie garantuotų teisinę Londono viršenybę prieš Briuselį.
Ir Jungtinės Karalystės įstatymų leidėjai, ir šalies Konstitucinis teismas įgis teisę vetuoti naujus ES įstatymus. Žemyninėje Europoje tokia praktika nėra nauja – ji galioja didžiausioje ES narėje Vokietijoje.
Antroji reforma – ekonominio ES konkurencingumo didinimas, o trečiasis Londono reikalavimas – garantuoti Jungtinei Karalystei, kad ji niekada nebus spaudžiama atsisakyti savo nacionalinės valiutos svaro.
„Mes privalome žinoti ne tik tai, kad visiems laikams išlaikysime savo valiutą, bet ir tai, kad ES sąžiningai elgiasi su mūsų valiuta.
Per kelerius pastaruosius metus iškilo grėsmė, kad ES virsta savotišku euro klubu. Turime ištaisyti šią klaidą“, – aiškino D.Cameronas.
Žada atimti pinigus už nieką
Bet prieštaringiausia reforma, kurią nori įdiegti Londonas, yra ketvirtoji. Joje kalbama apie laisvą europiečių judėjimą ir socialines išmokas.
Laisvo europiečių keliavimo ir darbo Jungtinėje Karalystėje neribos niekas. Bet kitų ES šalių piliečiams bus sunkiau melžti britų mokesčių mokėtojų lėšas – ne tik bedarbiams, bet ir darbuotojams.
D.Tusko ir D.Camerono suderintame plane numatyti avariniai stabdžiai dosnioms socialinėms išmokoms.
Į Jungtinę Karalystę atvykę ES šalių darbuotojai pirmus ketverius metus negaus jokių pašalpų, o vaiko išmokas gaus tik tokias, kokios galioja pačių atvykėlių gimtinėje.
„Imigracija padėjo šaliai suklestėti. Laukiame darbščių žmonių. Bet mūsų pašalpų sistema virto magnetu. Atvykę žmonės negalės nuo pirmos dienos gauti dirbantiems asmenims skirtų socialinių išmokų. Tai ydinga kultūra“, – tvirtino D.Cameronas.
ES lyderiai sutinka, kad jau dabar Jungtinės Karalystės socialinės apsaugos sistema yra ypač apkrauta.
Todėl jei britai vasarą balsuos už likimą ES klube, migrantai iš žemyninės Europos jau nebegaus išmokų, kuriomis galės džiaugtis tą patį darbą atliekantys jų kolegos britai. Negana to, jei atvykėlis per pirmus šešis mėnesius nesusiras darbo, jam teks grįžti į tėvynę.
D.Cameronas nė neslepia, kad reformuoti ydingą „pinigų už nieką“ socialinės paramos sistemą jis užsimojo dar prieš ateidamas į valdžią 2010-aisiais. O šios reformos nėra nukreiptos vien prieš užsieniečius.
Mat jau 5 metus britai bedarbiai, neįgalieji ar vienišos motinos yra raginami sugrįžti į darbo rinką. Nustatytos socialinių išmokų ribos: nė vienas nedirbantis asmuo ar šeima per metus negali gauti pašalpų sumos, viršijančios vidutinę šalies algą.
Ieškantieji darbo yra skatinami, o tiems, kurie pritingi, išmokos apkarpomos. Tokiu meduolio ir rimbo principu mėginama nutraukti per dešimtmečius nusistovėjusį status quo – siekį gyventi išskirtinai iš valstybės dalijamų pašalpų.
Tokia D.Camerono ir jo ekonomikos guru, iždo sekretoriaus George’o Osborne’o kova prieš „pinigus už nieką“ davė vaisių.
Nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje dabar yra žemiausias nuo 2005-ųjų ir vos viršija 5 proc. ribą. Be to, dirbančių asmenų dalis tarp visų darbingo amžiaus žmonių – 74 proc. – yra didžiausia nuo pat 1971-ųjų.
Laukiame darbščių žmonių. Bet mūsų pašalpų sistema virto magnetu. D.Cameronas
Dirba daugiau nei britai
Tačiau ar D.Camerono kruvinu prakaitu iškovota teisė atkirsti ES piliečius nuo socialinių pašalpų turės įtakos migracijai iš žemyninės Europos į Jungtinę Karalystę?
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvena kiek daugiau nei 2,7 mln. ES piliečių. Galima palyginti – kitose Bendrijos šalyse nuolat gyvena ir dirba apie 1,3 mln. britų.
Beveik 70 proc. ES migrantų – 1,8 mln. žmonių – šalyje dirba visą darbo dieną. Likę 900 tūkst. – studentai, moksleiviai, namų šeimininkės, pensininkai.
Nedarbo lygis tarp europiečių migrantų yra net žemesnis nei tarp vietos britų. Tačiau atvykėlių darbo užmokesčio dydis labai priklauso nuo to, iš kokios Europos dalies – vakarinės ar rytinės, atvažiavo migrantai.
Pavyzdžiui, ES senbuvių valstybių piliečiai vidutiniškai uždirba daugiau negu eilinis britas.
Tačiau rytų europiečių atlyginimai yra mažesni nei vidutinė brito alga ir nesiekia 26,5 tūkst. svarų (34,3 tūkst. eurų) per metus neatskaičiavus mokesčių. Be to, palyginti su migrantais vokiečiais, prancūzais ar olandais, lenkai, lietuviai ar bulgarai dažniau prašo socialinių pašalpų.
Tiesa, bendras išmokas gaunančių migrantų skaičius nėra didelis: 2014 metais buvo suskaičiuota, kad pašalpas gauna apie 130 tūkst. ES migrantų – mažiau nei kas dvidešimtas atvykėlis.
Vienoje Šiaurės Vakarų Londono statybų aikštelių pakalbinau tris darbininkus, klojančius pamatus naujam prekybos centrui.
„Atvykau į Londoną prieš šešerius metus. Darbą man jau buvo suradę draugai, todėl po trijų dienų jau prakaitavau statybose. Niekada nesu sėdėjęs be darbo ilgiau nei savaitę.
Moku visus mokesčius, bet nė karto neėmiau jokios pašalpos. Esu girdėjęs apie lietuvius, melžiančius pašalpas, bet pats tokių nesu sutikęs“, – tikino 30-metis kaunietis Mindaugas.
„Esu vedęs, su žmona auginame du vaikus. Už juos per mėnesį gauname apie 140 svarų (181 euro) vadinamąją vaiko pašalpą. Per metus susidaro apie 1,7 tūkst. svarų (2,2 tūkst. eurų).
Bet abu su žmona dirbame. Aš – visą darbo dieną, ji – pusę. Vien mokesčių kasmet sumokame daugiau nei 6 tūkst. svarų (7,7 tūkst. eurų)“, – pridūrė 34-erių Stanislawas iš Vakarų Lenkijos.
Kitas lenkas, 28-erių varšuvietis Pawelas, mano, jog Jungtinėje Karalystėje dabar yra kilusi „tikra isterija“ prieš migrantus iš Rytų Europos.
„Aišku, yra ir visokio šlamšto: nusikaltėlių, sukčių, tiesiog tinginių. Tik jų tikrai labai mažai. Didžioji dalis darbdavių į mus, lenkus arba lietuvius, žiūri labai teigiamai. Žino, kad norime dirbti, susitaupyti, parsiųsti pinigų į namus tėvams.
Dėl referendumo? Aš esu tikras, kad eiliniai anglai balsuos „už“, – dėstė Pawelas.
Toriai pykstasi dėl Europos
D.Camerono pasiūlytas ES reformų paketas Bendruomenių rūmuose sulaukė opozicinių partijų – leiboristų, liberalų demokratų, net škotų nacionalistų – palaikymo.
Bet paties premjero Konservatorių partijoje reformų planas virto užnuodytu nesantaikos obuoliu – mat toriai jau nuo seno yra skilę į dvi nesutaikomas stovyklas: euroskeptikus ir eurofilus.
Euroskeptikai, bet kokia kaina siekiantys Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES, tvirtina, kad turi net 200 torių parlamentarų paramą.
„Laivo, pavadinto „Europos Sąjunga“, kapitonė vokietė užplukdė jį ant migracijos ledkalnio.
Užuot perstatinėjus kėdes ant denio ir klausiusis grojančio orkestro, ar ne geriau būtų parodyti britams, kur yra gelbėjimosi valtis?“ – klausė vienas euroskeptikų Andrew Bridgenas.
Bet premjerui didesnį galvos skausmą kelia eiliniai jo partijos nariai. Sausį apklausa parodė, kad daugiau negu du trečdaliai konservatorių aktyvistų norėtų atsukti nugarą Europai. Tik 25 proc. eilinių torių mato Jungtinę Karalystę kaip ES dalį.
Toks itin nepalankus jėgų išsidėstymas gali reikšti, kad centristas D.Cameronas gali laimėti istorinį referendumo mūšį, bet visiems laikams prarasti savo paties armiją.
Nors išsiblaškę ir tarpusavio ginčuose paskendę toriai euroskeptikai dar nesugeba atrasti bendros pozicijos Bendruomenių rūmuose, juos burti ėmė dešinioji Londono žiniasklaida.
ES kritikuojantys dienraščiai „Metro“, „The Sun“, „Daily Mail“ ir „Daily Express“ šią savaitę atvirai tyčiojosi iš D.Camerono pateikto reformų plano.
„Ką mėginate apmauti, misteri Cameronai?“, „Kas per farsas?“, „Ar juokaujate?“, „Kas kalbės Anglijos vardu?“. Tokios riebios antraštės mirgėjo pirmuosiuose leidinių puslapiuose.
Ir tai tik pirmosios referendumo kampanijos salvės. Iki birželio D.Cameronui tokių kanonadų teks atremti ne vieną ir ne dvi.
Kada galėtų įvykti „Brexit“ referendumas?
* 2016 m. vasario 18–19 d. vyksiančiame svarbiame ES viršūnių susitikime Briuselyje D.Cameronas mėgins sukirsti rankomis dėl Bendrijos reformų paketo. Jei jam pavyks, referendumas bus rengiamas birželį.
* 2016 m. kovo 17–18 d. rengiamas dar vienas Bendrijos viršūnių susitikimas, kuris būtų dar viena galimybė Londonui pasiekti kompromisą, jei susitarimo nepavyktų pasiekti vasarį. Tuomet „Brexit“ referendumas vyktų rugsėjį arba spalį.
* 2016 m. gegužės 5 d. rengiami rinkimai Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje.
* 2016 m. birželio 16 d. Europos futbolo čempionate tarpusavio mačą sužais Anglijos ir Velso rinktinė. Manoma, kad euforija dėl europinio futbolo gali padėti laimėti tolesnės narystės ES šalininkams.
* 2016 m. birželio 23 d. įvyks dar vienas ES viršūnių susitikimas. Jei per pirmuosius du D.Cameronui nebus pavykę susitarti su partneriais, tai bus bene paskutinis jo šansas. Pasiekus kompromisą, „Brexit“ referendumas galėtų įvykti spalį arba lapkritį.
* 2017 m. rugsėjis yra vėliausia data, kai pagal pernai Vestminsteryje priimtą įstatymą turi būti balsuojama dėl Jungtinės Karalystės narystės ES.
