Tačiau atgrasymo galimybė veikia tik tada, kai ji reali. Kaip per Karibų krizę. Kai buvo J.Kennedy, o ne B.Obama su A.Merkel. Kai tuometiniai banditai pamatė, jog ginklai užtaisyti, nutaikyti, pirštai ant mygtukų, akyse ryžtas ir blefo nėra.
Dabartinių akyse spinduliuoja ryžtas nieko nedaryti ir blefas, kad kažkas reikšmingo daroma. Nors realių pajėgumų atremti įprastinei agresijai nėra, o užpuoliko sunaikinimo galimybė nesvarstoma. Paprasta logika sako – užpulk silpnąjį, pastatyk stiprųjį prieš įvykusį faktą ir galėsi su juo tartis ir susitarti. Nes jis nieko tau nepadarys. Nes taip jau yra buvę.
Deja, tie silpnieji esame mes. Ore – karo nuojauta. Kas mėnuo vis labiau, nes viskas tik gilėja ir, atrodo, negrįžtamai. Bokso ringe galima vien gintis ir reaguoti į tai, ką daro kitas. Bet šitaip nebuvo laimėtas nei vienas raundas ir nei vienas karas. Tai amebų ir kitų duobagyvių taktika. Visiškai priklausai nuo būsimų varžovo veiksmų, kurių nežinai.
O galima pačiam kurti ir valdyti įvykius. Tada kiti reaguoja į tavo veiksmus. Priešininko atsaką nesunku prognozuoti ir numatyti variantus, griaunančius jo gynybą. Tai politika, visada suteikianti pranašumų.
Turintis iniciatyvą, koks jis velnias bebūtų, valdo situaciją. Nes turi daugybę variantų, o priešininkas – tik vieną. Tą, kurį suplanuosi, iš anksto viską parengsi ir užklupsi kitą nepasiruošusį. Šachmatuose laimėti nebūtina turėti daugiau figūrų lentoje. Nugali tas, kuris turi geresnę padėtį pažeidžiamoje vietoje, veikia staiga ir netikėtai.
Deja, šiuo metu Rusija kuria ir valdo situaciją. Mes tik reaguojame. Atsiliekame kokiais penkeriais metais. Nes tiek maždaug prireiks pašalinti grėsmėms, kurios yra dabar. O per tą laiką Kremlius nueis dar toliau. Tą rodo visa pastarųjų metų patirtis.
Ir Amerika, ir pasaulis pavargo nuo anemiško ir politiškai neįgalaus obamizmo. Panašiai buvome pavargę ir nuo alkoholizmą išsigydžiusio, dvi knygas (Bibliją ir spalvinimo) tevarčiusio užsispyrėlio bušizmo. Kuris siuntė kariuomenes visur, kur tik nereikėjo.
Nukariavo Iraką ir pakorė prezidentą už masinio naikinimo ginklo grėsmę pasauliui, nors okupavus ir iššniukštinėjus visą šalį to ginklo niekas taip ir nerado. Rusai tikrai būtų radę – tie randa viską, ką reikia. Nesugebėjimas veikti iki galo – vienas iš Vakarų demokratijų silpnumo slėpinių.
O po to, mums džiaugsmingai spygaujant, prasidėjo senojo, blogojo stabilumo žlugimas. Arabų pavasariai, Sirija, Ukraina. Išmaniai paskatinti iš šalies, laisvės siekiai ir milijonų viltys išėjo į gatves, nušlavė viską ir nieko nesukūrė. Toliau gilėja civilizacijų karas. Vienai nuo gerumo apkvaitusiai tetulei ūktelėjus, Europą užplūdo milijoninės musulmonų ordos. Veriasi chaosas, kurio net Vanga nepasakė kaip suvaldyti.
Amerikos, kaip pasaulinio policininko kritikams, gyvenantiems idealių susimąstymų aptvarėlyje už realybės ribų, derėtų pasukti galvas – ar geriau yra kada policijos nėra? Ar toks pasaulis tvarus, įmanomas ir turi ateitį, net jei labai patiktų kabinetų tylose prisisiurbčiojus tarpplanetinio teisingumo ir kitų svaigių abstrakcijų kokteilio?
Galinga ir veiklia Amerika suinteresuoti visi, net patys didžiausi nekentikai. Nes be to daugiapolis pasaulis jau ritasi į įtakų persidalijimą, žemėlapių perbraižymus, visuotinę sumaištį ir griūtį. To gali nematyti tik aklas. Kaip ir to, kad būtent Amerikos ranka svariai prisidėjo išleidžiant džinus iš butelio. Ką padarysi, šventųjų šioje Žemėje nėra ir niekada nebuvo.
Ne kelnių nusimovimas, pamokslai apie taiką ir baimė, o gebėjimas ir ryžtas veikti atbaido kariautojus. V.Putinas stiprus ne todėl, kad stiprus, o kad kažką daro butaforiniame bailių ir sočių menkystų baliuje, kurie per naktis nemiega ieškodami būdų, kaip ir toliau nieko neveikti.
Prižadinančio judesio reikia ir Amerikai, ir visam Vakarų pasauliui. Eiliniai labai smarkiai išsilavinę puskvailiai su savo pusinėmis priemonėmis, prisitaikėliškumu ir pliuralistine gražbylyste nieko nebepakeis. Kiekvienas laikmetis iškelia žmones, kurių jam reikia. D.Trump'as gali patikti, gali nepatikti. Bet politika ne meilė, gulėti su juo nereikės. Politikos prekybcentryje renkamasi ne iš angelų, o iš to, kas tuo metu yra lentynoje.
Amerika per didelė ir per daug paaukojusi savo stiprybei ir laisvei, kad kas ją atvestų į diktatūras. Tas gigantas turi didžiulę masę, inerciją ir begalę vidinių prieštaravimų, todėl suminkštins kokias tik nori kraštutines pažiūras. Tik ryžtingas kraštutinumas dabar gali sukelti kokį nors teigiamą judesį. Pakeisti nieko nedarančius darančiais ir užbaigti pliurpalų epochą. Tokia dabar yra didelės dalies dar neišprotėjusios Amerikos ilgesio D.Trump'ui priežastis.
Ir nereikia drebėti, kad D.Trumpas ir V.Putinas dėl ko nors mums blogo susitars. Kad Amerika užsirakins vartelius ir eis dešrelių kepti. Amerika ne Lietuva – savo interesų niekada neatsisakė ir neatsisakys. Korporacinė Amerika nei pėdos savo įtakos pasaulyje niekam neatiduos ir to neleis jokiam prezidentui.
Taip, D.Trumpas parėkauja ant aptingusių, išlepusių, nutukusių ir savanaudžių sąjungininkų, kuriems turi viską saugumo srityje dykai duoti. Bet tai juk tik tiesos sakymas, jo visuomenės interesas ir noras pakeisti padėtį, kuri veda į niekur ir kurią seniai laikas keisti.
Gal pakaks sirgti svetimomis ligomis ir dalyvauti Amerikos prezidento rinkimų kampanijoje, kur mūsų niekas nekvietė? Ar ne protingiau susitaikyti su tikrove? Nes kartais su savo skalijimu prieš D.Trump'ą atrodom tragikomiškai. Kaip paikas šuniokas, puolantis kandžioti padangas namus saugančios tarnybos automobiliui.
Amerikiečiai turės prezidentą ir be mūsų neva protingų patarimų ir pasityčiojančių karikatūrų. Laikas suprasti ir gerbti draugiškų tautų pasirinkimus. Ir pradėti galvoti, kaip po rinkimų teks gyventi ir sugyventi su didžiausia pasaulio galybe.
