Pastaraisiais mėnesiais Gvantanamo kalėjime zuja advokatai, siekiantys kuo sparčiau išnarplioti ten likusių kalinių bylas.
O rugpjūčio viduryje iš įkalinimo įstaigos į Jungtinius Arabų Emyratus buvo išsiųsta 15 kalinių – tai didžiausias vienu kartu paleistų suimtųjų skaičius nuo tos dienos, kai B.Obama atėjo į valdžią.
Akivaizdu, kad prezidentas skuba. Jam liko mažiau nei šeši mėnesiai įvykdyti pažadą, kurį amerikiečiams davė prieš pirmąją kadenciją – uždaryti Amerikos gėda vadinamą įkalinimo įstaigą, rašo „Lietuvos rytas“.
Kalinių čia sumažėjo – liko 61 iš 242, kurie čia gyveno į valdžią atėjus B.Obamai, tačiau įstaiga vis dar veikia.
Tokį palikimą perduoti politiniam įpėdiniui – rizikinga. Demokratų kandidatė Hillary Clinton galbūt tęstų pirmtako pradėtą darbą, bet jos konkurentas respublikonas Donaldas Trumpas pažadėjo, kad Gvantanamas ne tik toliau veiktų, bet ir būtų vėl „prikimštas blogų vyrukų“.
B.Obamos administracija dar gali suspėti uždaryti Gvantanamą. Vis dėlto ši situacija garbės demokratui JAV lyderiui nedaro. Rinkimų pažado jis neištesėjo: žadėjo tai padaryti per metus, o užtruko dvi kadencijas.
Be to, kalbama, kad paskubomis vykdomas Gvantanamo likvidavimas gali amerikiečius įstumti tiesiai į naujų terorizmo grėsmių nasrus.
Vertybės ir pažadai
Kai 2007-aisiais B.Obama pradėjo savo pirmąją kampaniją prieš prezidento rinkimus, pažadas užverti Pietryčių Kuboje esantį ir kankinimais pagarsėjusį karinį Gvantanamo kalėjimą skambėjo ne tik iš jo, bet ir iš demokratės H.Clinton bei konkurento respublikono Johno McCaino lūpų.
Tačiau B.Obama apie tai kalbėdavo su didžiausiu užsidegimu, išskirtine aistra ir, regis, sugebėjo amerikiečius įtikinti.
„Tamsiuose Abu Graibo koridoriuose ir Gvantanamo kamerose mes pamynėme pačias brangiausias savo vertybes“, – tuo metu kalbėjo lyderio posto siekęs politikas.
Galvoje jis turėjo Gvantanamo kalėjime vykdytus kankinimus, kalinių mušimą, bauginimą, jų maitinimą per prievartą, per tardymus taikytą „waterboarding“ metodą, kai per audinį pilant vandenį kaliniams ant veido buvo sukeliamas skendimo pojūtis.
Ši vieta buvo įkurta 2002 metais, po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių, kai JAV pradėjo karą prieš terorą.
Čia buvo tupdomi tie asmenys, kurie įtarti terorizmu. Teigiama, kad kalėjime buvo atsidūrę iš viso 779 kaliniai.
Tiesa, nežmonišką elgesį kalėjime kurį laiką amerikiečiai neigė. 2005 metais viceprezidentas Dickas Cheney kalbėjo: „Jie visi gyvena tropikuose. Yra gerai maitinami. Gauna viską, ko gali užsimanyti. Pasaulyje nėra jokios kitos tautos, kuri taip kaip mes elgtųsi su žmonėmis, norėjusiais išžudyti amerikiečius.“
Dabar čia kalinių likę tik 61, tačiau kalėjimas valstybei vis dar kainuoja nemenkus pinigus – pernai iš biudžeto jis išsiurbė 445 mln. dolerių (396 mln. eurų) – ir vis dar yra atvira žaizda, ant kurios tarptautinė bendruomenė užberia druskos, jei tik prireikia atsikirsti amerikiečiams.
Užpuolė kiti darbai
2009-ųjų sausio 22-ąją, jau antrąją prezidentavimo dieną, B.Obama išleido nurodymą savo administracijai, kad Gvantanamas turi užverti duris per metus. Tačiau akivaizdu, kad nieko panašaus neįvyko.
Kai pernai pavasarį per vieną apsilankymą Ohajo valstijoje septintokas jo paklausė, kokį patarimą jis duotų sau, jei galėtų grįžti į savo pirmosios kadencijos pradžią, B.Obama atsakė: „Būčiau uždaręs Gvantanamą jau pirmąją savo darbo dieną, tačiau vėliau politika pastojo tam kelią. Mažiausias pasipriešinimo būdas buvo tiesiog palikti kalėjimą atvirą.“
Viešose kalbose dėl nesugebėjimo uždaryti liūdnai pagarsėjusio kalėjimo B.Obama nuosekliai kaltino Kongresą.
Tačiau kliūtis tam stačiusių politinių manevrų buvo beveik visuose politinės administracijos sluoksniuose, o ir pats prezidentas buvo susirūpinęs visai kitais klausimais, kuriuos laikė stambesniais savo politinėje karjeroje.
Kaip kad jo sveikatos sistemos reforma ar naujos reguliavimo taisyklės Volstritui.
Tuo atėjęs į valdžią B.Obama pradėjo rūpintis labiausiai, o į kalėjimo uždarymo procesą žiūrėjo pernelyg biurokratiškai: liepė sudaryti darbo grupes, ieškoti sprendimų, rengti ataskaitas.
B.Obama neuždarė Gvantanamo, kai tam turėjo geriausią progą, – ji buvo vos jam atėjus į valdžią: dar nebuvo iššvaistęs deryboms reikalingo politinio kapitalo, o Kongresą kontroliavo jo kolegos demokratai.
Jau 2010 metais į valdžią grįžo respublikonai.
Nuolatinė prezidento, Kongreso, užsienio reikalų pareigūnų ir Pentagono interesų kova sukliudė uždaryti kalėjimą.
Vienas sudėtingiausių dalykų nuo Gvantanamo kalėjimo įkūrimo, kaip teigė vienas pagrindinių Gvantanamo pareigūnų Michaelas Lehnertas, buvo „avių ir ožkų atskyrimas“.
Dalis čia patekusių žmonių buvo susiję su rimtais teroristiniais nusikaltimais, tačiau dauguma buvo žemo rango kariškiai arba žmonės, pakliuvę čia per klaidą, įduoti premijų medžiotojų.
Pareigūnas prisipažįsta, kad tai sunkino išsiuntimą: „Jie visi sakydavo, kad yra nekalti ir tiktai mokėsi madrasoje (musulmonų mokykloje – Red.).
Bet, žvelgiant retrospektyviai, mes turėjome stengtis labiau, iškeldinti tuos, kurie turėjo būti iškeldinti. Gvantanamas galėjo būti uždarytas greičiau.“
Kivirčai su Kongresu
Bet procesai užsitęsė: B.Obama buvo pavedęs administracijai išstudijuoti kalinių sulaikymo ir išsiuntimo politiką, neskubėjo ir neįvertino, kad abi partijos nekalba vienu balsu dėl Gvantanamo eros pabaigos.
Aštuonerius metus B.Obama ir Kongresas pešdavosi dėl kalinių perkėlimo į užsienio šalis ir į pačias JAV.
Kongresas itin priešinosi ketinimams išvežti kalinius iš Kubos į JAV ir teisti juos Federaliniame teisme, nors tai būtų daug greičiau išsprendę problemą nei derybos dėl jų perkėlimo į kitas užsienio valstybes.
Politologai dažnai juokaudavo, kad pastangos uždaryti Gvantanamą ilgainiui ėmė priminti sulėtintą filmą, kurio juosta galiausiai apskritai įstrigo.
Visą tą laiką B.Obama tarsi stengėsi parodyti, kad aklavietėje atsidūręs procesas – vien užsispyrusio Kongreso kaltė.
„Pasauliui mes tapome pavyzdžiu, kuris įrodo, kad įstatymai gali būti apeinami, – JAV prezidentas kalbėjo po to, kai pasaulyje 2011-aisiais nuskambėjo žinia, jog streikuojantys Gvantanamo kaliniai buvo per prievartą maitinami. – Nėra pateisinimo Kongreso politikai, kuri trukdo uždaryti įstaigą, neturėjusią išvysti dienos šviesos.“
Tačiau tąsyk B.Obama buvo pašieptas net savo sąjungininkų – tų, kurie troško, kad Gvantanamas užvertų duris.
„Jis buvo vyriausiasis vadas, o kalbėjo taip, lyg protestuotų pats prieš save. Jis klausė: „Ar tai parodo, kas mes esame?“ O atsakymas turėjo būti: „Taip.“
Jei prezidentas per tiek laiko nesugebėjo uždaryti šio kalėjimo, tai yra būtent tai, kas mes esame“, – teigė vienas amerikietis, ne kartą protestavęs prieš šią įstaigą.
Dalį kalinių pasiliks
Vis dėlto net jeigu Gvantanamo kalėjimas dabar bus uždarytas, šių kalinių laikymo problema neišsispręs, tik bus perkelta kitur.
Iš dabar Gvantaname pasilikusio 61 kalinio 20-iai jau seniai buvo patvirtintas leidimas būti perduotiems kitoms valstybėms. Greičiausiai jie iškeliaus iki sausio 22-osios, kai B.Obama paliks Baltuosius rūmus.
Tačiau koks likimas laukia likusiųjų? Septyni iš jų siejami su teroro atakomis, įvykdytomis prieš JAV objektus.
Žinomiausias – Khalidas Sheikhas Mohammedas, kuris vadinamas rugsėjo 11-osios atakų architektu.
Kiti laikomi pernelyg pavojingais, kad būtų paleisti ir perduoti kitų valstybių jurisdikcijai.
Tačiau kaliniai negali būti teisiami kariniuose tribunoluose ar teismuose, nes įrodymai yra surinkti juos kankinant arba per slaptus informantus.
Tai reiškia, kad per 40 žmonių liks įkalinti JAV ir nebus išsiųsti. Jei Gvantanamo kalėjimas bus uždarytas, jie visi iš Kubos tiesiog bus perkelti į kurį nors sustiprinto režimo amerikiečių kalėjimą žemyne.
Paaštrins problemą?
Jau nerimaujama ir dėl tų, kurie buvo išsiųsti. Baiminamasi, kad grėsmė nebūtų pražiūrėta, o juos priimančios valstybės skirtų buvusiems Gvantanamo kaliniams reikiamą priežiūrą.
Šie klausimai nerimą kelia ypač todėl, kad kalinių iškeldinimas dabar vyksta labai skubiai. Tik per pastaruosius 11 mėnesių į 13 skirtingų valstybių buvo išsiųsti 55 žmonės.
Spartus kalinių perkėlimas skatina Kongrese sėdinčių respublikonų kritiką, tačiau jau nerimauja ir demokratai.
„Šiose lenktynėse dėl Gvantanamo kalėjimo uždarymo B.Obamos administracija stumia amerikiečius į pavojų, – tvirtino Užsienio reikalų rūmų komiteto pirmininkas respublikonas Edas Royce’as. – Ir vėl užkietėję teroristai siunčiami į kitas šalis, kur kels grėsmę. Bijau, kad su šio nutrūktgalviškumo pasekmėmis mums teks dorotis daug metų.“
Nuogąstavimus sustiprino ir pranešimai, kad dalis buvusių Gvantanamo kalinių greičiausiai vėl ėmėsi teroristinės veiklos, – skaičiuojama, jog tokių galėjo būti dešimtadalis.
Tačiau B.Obama nenori delsti ar perduoti Gvantanamo klausimo savo įpėdiniui.
Demokratų kandidatė H.Clinton apie kalėjimą kampanijos metu beveik neužsimena. Vasarį demokratė tikino remianti B.Obamos planą kuo greičiau užverti kalėjimo duris, tačiau vargu ar tai būtų jos prioritetas vos atėjus į valdžią.
„Per daug metų Gvantanamas įkvėpė daugiau teroristų, nei įkalino. Šio kalėjimo uždarymas būtų stiprybės ir susitaikymo ženklas“, – tikino demokratė.
Situacija apsiverstų prezidento rinkimus laimėjus jos konkurentui – Respublikonų partijos atstovui. Atrodo, kad D.Trumpas norėtų matyti Gvantanamą vėl klestintį.
Jis žada čia kalinti JAV sulaikytus grupuotės „Islamo valstybė“ rėmėjus. Tačiau ekspertai neabejoja, kad toks scenarijus lemtų daugybės JAV musulmonų teisių pažeidimus.
„Grąžinčiau kankinimo vandeniu metodą, grąžinčiau dar blogesnius dalykus nei šis, – šįmet šaukė respublikonas verslininkas. – Neaiškinkite man, kad tai neveikia, – kankinimai veikia. O net jeigu ir neveikia, jie to nusipelnė už tai, ką mums daro.“
Štai todėl B.Obama skuba – antraip gali istorijoje likti ne tik kaip prezidentas, kuris neištesėjo svarbaus pažado, bet ir kaip žmogus, neužkirtęs kelio tolesniems žmonių kankinimams.
„Aš negaliu jums užtikrinti visu šimtu procentų, kad mes uždarysime kalėjimą, bet galiu pasakyti tik tiek, jog išliesime paskutinį prakaito lašą bandydami tai padaryti“, – tikino prezidento patarėja nacionalinio saugumo klausimas Susan Rice.
Teroristų kankinimai įtariami ir Lietuvoje
2014 metų pabaigoje JAV Senatas paviešino ataskaitą apie CŽV vykdytus įtariamųjų terorizmu kankinimus slaptuose įkalinimo centruose po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių. Išslaptintoje versijoje konkrečios šalys neįvardijamos, bet palestiniečio kalinio Abu Zubaydah advokatė teigia, kad Lietuvoje veikė dokumente „violetiniu“ vadinamas centras.
JAV Senato ataskaitoje apie „violetinį“ centrą teigiama, kad CŽV užsitikrino politinės vadovybės palaikymą įkurti sulaikymo įstaigą. Dokumente nurodoma, jog CŽV siūlė pinigų, kad „parodytų dėkingumą“ už šios programos palaikymą. Konkrečių Lietuvos pareigūnų pavardės cenzūruotoje versijoje neminimos.
Dvi kadencijas – 1998–2003 ir 2004–2009 metais – Lietuvos prezidento pareigas ėjęs Valdas Adamkus ne kartą sakė esąs įsitikinęs, kad CŽV slapta netardė kalinių Lietuvoje.
Spėjamo CŽV kalėjimo byloje Europos žmogaus teisių teisme Lietuvos Vyriausybė pareiškė, kad prieš dešimtmetį amerikiečiai į Lietuvą gabeno ne kalinius, o ryšio įrangą netoli Vilniaus kuriant žvalgybos paramos centrą.
Birželį Strasbūre pradėta nagrinėti byla pagal šiuo metu Gvantanamo bazėje kalinamo Saudo Arabijoje gimusio palestiniečio A.Zubaydah skundą. Rugsėjo 11-osios išpuolių organizavimu įtariamo 45 metų vyro advokatai teigia, kad 2005–2006 metais jis buvo kalinamas CŽV įrengtame kalėjime Lietuvoje, o laikymo sąlygos prilygo kankinimui.
Lietuvos teisingumo viceministras Paulius Griciūnas kreipdamasis į teisėjų kolegiją sakė, kad „pareiškėjas Lietuvos teritorijoje kalinamas nebuvo“. Sprendimas šioje byloje paaiškės vėliau.
