Kiek daugiau nei pusvalandį viešuoju transportu nuo Brėmeno nutolusi Vorpsvėdė stovi ant 54 metrų aukščio kalvos – aukščiausio taško visoje apylinkėje, rašo „Lietuvos rytas“.
Nuo jos kuo aiškiausiai matyti miškai ir po pievas besiraizgantys kanalai, kurie ilgainiui pakeitė ten buvusią ir rankų darbu nusausintą pelkę. Be to, ši kalva yra vietinis pasididžiavimas: ne vien dėl aukščio, bet ir dėl to, kad ji itin dažnai vaizduojama peizažuose.
Į Brėmeną keliaujantys turistai iš visos Vokietijos ir užsienio dažniausiai vieną dieną skiria patyrinėti Vorpsvėdę – itin didelę kultūrinę trauką turinčią vietą.
Nors šiame kaime įvairiausios veiklos – festivalių, parodų, dviračių turų, plaukiojimo tradiciniais durpes plukdžiusiais laivais, labirintų iš šviestuvų ir puotų – galima rasti visus metus, gamta ir į ją įsiliejantys vietinių menininkų darbai įgauna ypatingą grožį rudenį ir žiemą.
Judrus Brėmeno Kalėdų turgus ir šventinis šurmulys artėjant prie Vorpsvėdės nurimsta. Čia justi bohemiška dvasia ir išskirtinė atmosfera, kuri visai kitokia nei kituose vokiškuose kaimeliuose.
Suviliojo įspūdinga gamta
Menininkų kolonija Vorpsvėdėje gyvuoja jau 127 metus – nuo 1884-ųjų. Tais metais iš šio kaimo kilusi Mimi Stolte lankėsi Diuseldorfe ir sutikusi neturtingą, viskuo nusivylusį menų studentą Fritzą Mackenseną jam pasiūlė vasarą apsistoti Vorpsvėdėje.
F.Mackensenui šis kaimas, jį supanti gamta ir neribota laisvė kurti ir semtis žinių be meno akademijų apribojimų taip patiko, kad nusprendė Vorpsvėdėje gyventi.
Jis kaimą išreklamavo draugams, ir jie nedelsdami irgi pradėjo plūsti į Vorpsvėdę.
Iš pradžių skurdūs menininkai Vorpsvėdę lankė tik per atostogas, keliese gyveno mažame kambaryje ir už nuomą mokėdavo savo paveikslais.
Kambarėlyje vietos nebūdavo net spintai, tad drabužius jie laikydavo maiše už lango, pakabintame ant medžio šakos.
O vietiniai prekeiviai ir kambarius nuomojantys kaimelio gyventojai iš nė skatiko neturinčių menininkų ilgainiui susirinko pakankamai meno kūrinių, kad įkurtų pirmąsias galerijas ir surengtų jose parodas.
Pirmus septynerius metus menininkai gyveno skurdžiai, bet kolonija tapo dar populiaresnė, kai menininkų darbai sulaukė dėmesio vienoje parodoje Miunchene.
Tada maža draugų grupė pavirto tikra menininkų kolonija.
Atsikėlė kurti laisvai
Šis jaukus Vokietijos kaimas turi sąsają ir su Lietuva. Mat Vorpsvėdės meras Stefanas Schwenke yra Europos menininkų kolonijų federacijos „EuroArt“, kuriai priklauso ir Nidoje įsikūrusi dailininkų kolonija, prezidentas.
XIX amžiaus pabaigoje Europos menininkai siekė atitolti nuo jų kūrybinę dvasią varžančių akademijų ir gyventi arčiau gamtos.
Vorpsvėdėje, kaip ir kitose XIX a. populiarėjančiose kolonijose, menininkai pradėjo tapyti peizažus ir mokytis tiesiai iš gamtos.
Šios menininkų gyvenvietės suteikė progą savo meninius gabumus realizuoti ir moterims, mat vokietėms tuo metu mokytis meno akademijose nebuvo leidžiama.
Todėl jos, įskaitant garsiąją Paulą Becker, kuri susituokė su vienu pirmųjų Vorpsvėdėje šaknis įleidusių menininkų Otto Modersohnu, į šį kaimą atvyko, kad apeitų akademinius draudimus ir mokytųsi tiesiai iš dailininkų.
Dabar Vorpsvėdėje gyvena apie 140 menininkų, vyriausiam jų – daugiau nei 80 metų.
Tiesa, toli gražu ne visi kaimo gyventojai turi meninių gebėjimų.
Septynių kaimelių bendruomenėje iš viso gyvena apie 10 tūkst. žmonių, kurie, nors ir nesigiria turintys kūrybinių gabumų, vis dėlto didžiuojasi jų gretose kūrusiais meno pasaulio milžinais.
Mat čia yra gyvenę ir dailininkai Hansas am Ende, Fritzas Overbeckas, Heinrichas Vogeleris, poetai ir rašytojai Thomas Mannas, Raineris Maria Rilke, Gerhartas Hauptmannas, skulptorė Clara Westhoff.
Menas kiekviename žingsnyje
Vaikščiojant po vingiuojančias Vorpsvėdės gatveles nuo meno pabėgti neįmanoma: ant kiekvieno kampo veikia po galeriją, muziejų ar parodą – jų apylinkėse yra per 50, visur kelyje lydi įspūdingos skulptūros, o menininkų prisilietimo neišvengė net pastatai ir visa infrastruktūra.
Mat Vorpsvėdės menininkai ne tiktai darbuodavosi su drobėmis, jie taip pat padėjo kurti, statyti ir keisti patį kaimą.
Pavyzdžiui, H.Vogeleris nutiesė vietinį geležinkelį, o rašytojas Edwinas Koenemannas pastatė apvalios – sūrio padėklo gaubtą primenančios – formos namą.
Beveik visur Vorpsvėdėje savo ranką prikišo ir Bernhardas Hoetgeris. Jis itin žinomas dėl to, kad kavos barono Ludwigo Roseliaus paskatintas sukūrė daugumą garsios Brėmeno centre esančios kubilių gatvės (Bottcherstrasse) pastatų ir auksinį bareljefą „Šviesos nešėjas“.
Tiesa, menininkų sumanymai retkarčiais iš Vorpsvėdės gyventojų sulaukdavo keistų žvilgsnių, ypač kai statybininkams būdavo nurodoma atsipalaiduoti, išlieti jausmus ir pastato plytas dėti taip, kaip išeina: nesvarbu, jeigu kurios nors bus išlindusios, nes architektūros projektas būdavo tik miniatiūrinis pastato modelis, be jokių tikslesnių architektūros brėžinių.
Dėmesio sulaukė ir iš Pirmojo pasaulinio karo apkasų grįžusio, karo sukrėsto H.Vogelerio sprendimas kaime įkurti trumpai gyvavusią komunistų koloniją ir savo įspūdingame namo sode viską išrovus auginti daržoves.
Dėl to Vorpsvėdė palieka neišdildomą įspūdį, nes beveik kiekvienas namas ir kiemas yra išskirtinis, kur dera skirtingų pasaulio kultūrų architektūros stiliai, savaip paliesti įnoringos ir nepažabojamos laisvės troškusių menininkų kūrybos.
Net nutolus nuo gyvenvietės, einant miško takais galima netyčia aptikti euforija alsuojančių skulptūrų iš medienos ir plastiko arba siurealistinius peizažus primenančių plytinių tvorų.
