„Kai papasakoju žmonėms, kuo verčiuosi, jie tik išpučia akis. Bet kai jie išbando trasą, sako: „Tai bent!“ – pasakojo 80-metis „Buzz-a-rama“ savininkas Frankas Perri, vadinamas tiesiog Buzzu.
Jis buvo pirmasis verslininkas, praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje atidaręs modeliukų lenktynių centrą. Vėliau tokios vietos ėmė dygti viena po kitos – per pačią žaislinių automobilių lenktynių karštligę Niujorke jų veikė net 48.
Auksiniais laikais F.Perri įkurtoje vietoje vos tilpdavo paaugliai ir vaikai, trokštantys čia praleisti visą savo laisvą laiką.
Pirmąjį klientų nubyrėjimą šis verslas patyrė atsiradus vaizdo žaidimų automatams. Vėliau smūgiai verslui sekė vienas po kito – radijo bangomis valdomos mašinėlės, kompiuteriniai žaidimai, nešiojamosios žaidimų konsolės, žaidimai mobiliuosiuose telefonuose.
Šiandien F.Perri įkurtas „Buzz-a-rama“ yra vienintelis išlikęs žaislinių automobilių lenktynių centras Niujorke. Dabar jis veikia tik savaitgaliais arba tomis dienomis, kai užsakomi renginiai, – dažniausiai vaikų gimtadieniai.
„Iš tokio verslo neužsidirbsi. Jei man nepriklausytų pastatas, kuriame įsikūrusi „Buzz-a-rama“, pastaroji jau seniai būtų išnykusi. Dirbu, nes man tiesiog patinka ši veikla“, – pripažįsta F.Perri.
Trasoje vienu metu gali važiuoti ir varžytis dvylika automobiliukų – tiek yra elektrinių bėgelių.
Pulteliu valdomi modeliai gali pasiekti net iki 160 km/val. greitį, bet reikia labai pasistengti ir išmanyti valdymo gudrybes. Per smarkiai spustelėsi mygtuką modeliukui važiuojant posūkiu, ir jis išlėks iš trasos.
Bet jei pavyksta pasiekti didelį greitį, reginys įspūdingas – automobiliukai trasoje atrodo tarsi lekiantys ir švilpiantys spalvoti žiburėliai.
„Šiais laikais vaikai žaidžia tik kompiuteriu – nebelieka jokio bendravimo, jokio santykio su kitais.
O čia jie kalbasi su kitais modeliukų vairuotojais, varžosi tarpusavyje, sveikina vienas kitą pergalės proga“, – pasakoja F.Perri.
Kai kurie entuziastai atsineša savo mašinėles. Jas vis tobulina, kad būtų kuo greitesnės, – balansuoja ratus, išmeta nereikalingą balastą.
„Šie vaikai visą savaitę krapštosi prie savo mašinų, o tada ateina šeštadienį susirinkti apdovanojimų“, – pasakoja F.Perri žmona Dolores, taip pat dirbanti centre.
Į „Buzz-a-rama“ dabar renkasi ir suaugusieji, anksčiau čia leidę savo vaikystės dienas. Antai dabar į šeštąją dešimtį įkopęs Michaelas paauglystėje čia leisdavo kiekvieną popietę, o dabar atsiveda sūnėną ir dukterėčią: „Vien išgirdus mašinėlių zvimbimą sugrįžta tiek daug prisiminimų.“
