Sakoma, kad svarbiausias dokumentinio filmo kūrėjo pasiekimas – sugebėjimas patekti ten, kur kitiems durys užsiveria.
Šiuo požiūriu O.Stone’o projektą „Interviu su Putinu“ („The Putin Interviews“) galima pavadinti triumfu: režisierius vaikščiojo po prezidento rūmus, apžiūrėjo Kremliaus situacijų kambarį, V.Putino rezidenciją kaime, privačią lyderio koplyčią, jo žirgą, važiavo drauge automobiliu, skrido prezidentiniu lėktuvu.
Tačiau jei kino juosta yra politinė, atsiranda slidi riba tarp neutralumo ir propagandos. Nuolaidžiavimas, pataikavimas, komplimentai ir jokių, net menkiausių, iššūkių V.Putinui nebuvimas lemia, kad O.Stone’o filmas pretenduoja patekti į antrąją, propagandinio kino, kategoriją.
Tai galima suprasti ir iš rusų entuziazmo. Prezidentas ir jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas tikino, kad laukia premjeros Rusijoje, kuri bus kitą savaitę.
Kremliaus žiniasklaidos priemonės jau kurį laiką nuosekliai reklamuoja „Interviu su Putinu“, o valstybinis Pirmasis kanalas nusipirko išskirtines teises rodyti keturias dalis iškart po vakaro žinių – nė kiek neredaguotas.
„Meilikavimas be jokio skepticizmo“, – taip įtakingas dienraštis „The New York Times“ apibūdino O.Stone’o projektą. Šie interviu daug pasako ne tik apie V.Putiną, bet ir apie garsųjį režisierių.
Turi provokatoriaus reputaciją
O.Stone’o ir V.Putino susitikimai vyko 2015–2017 metais. Kaip pasakojo pats režisierius, Rusijos lyderis dėl savo įtemptos darbotvarkės ne visuomet galėdavo skirti jam daug laiko – kartais pasikalbėdavo tik valandą kitą.
Visuomet šiuose susitikimuose dalyvaudavo vertėjas ir V.Putino apsauginiai.
Filmų kūrėjas apskaičiavo, kad iš viso su lyderiu kalbėjosi apie 20 valandų. Iš visų jų pokalbių buvo sukurtas keturių dalių ir keturių valandų trukmės dokumentinis filmas, kuris šią savaitę buvo parodytas JAV televizijų ir sukėlė nemenką skandalą.
Tačiau per tris dešimtmečius trunkančią karjerą O.Stone’as jau ne kartą pasižymėjo kaip provokatorius.
Savo filmuose jis pristatė visai kitokią prezidento Johno F.Kennedy nužudymo versiją, kitokį požiūrį į Richardo Nixono kadenciją, bandė parodyti gražius smerkiamų užsienio lyderių, įskaitant Fidelį Castro ir Hugo Chavezą, veidus.
Jo noras paprieštarauti visuomenėje vyraujančiam naratyvui ir nuostatoms pelnė jam sąmokslo teorijų kūrėjo etiketę.
Dar vienas taškas į sąmokslininko sąskaitą – naujausia dokumentika apie prezidentą V.Putiną: jam režisierius leido kalbėti viską, ką tik jis užsigeidė, ir pateikė kaip žmogų, kurio užsispyrusi Amerika neva nepelnytai nesupranta.
Švelnūs lyderio tardymai
Keturių dalių dokumentiniame filme O.Stone’as su V.Putinu kalbasi įvairiausiomis temomis: nuo anūkų gimimo ar dziudo iki Kremliaus kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją ar LGBT teisių Rusijoje.
O.Stone’as užduoda V.Putinui klausimus švelniai ir atsargiai, o atsakymų klausosi lyg smalsus, susižavėjęs vaikas, kuris tiki tuo, ką suaugusieji jam sako, ir nedrįsta abejoti jų tiesa.
„Mano tikslas – paprašyti, kad jis paaiškintų, kaip mato pasaulį ir ką mąsto.
Klausydamiesi V.Putino mes galime su jo žodžiais nesutikti, tačiau labai svarbu, kad juos išgirstume“, – aiškino O.Stone’as.
Bet kai kurie klausimai skamba labiau kaip pagyros V.Putinui ir propagandos kurstymas, o ne bandymas atspindėti situaciją kitu kampu.
„Jums priskiriami nuopelnai už daugybę puikių dalykų, kuriuos padarėte pirmosios kadencijos metu, – esate tikras Rusijos sūnus“ arba „Ar jums patinka jūsų anūkai?“
Tiesa, paskutinėse serijose O.Stone’as tartum pereina į svarbesnes, ne tokias jaukias rusui temas: Rusijos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus, Ukrainos klausimą, Krymo aneksiją, Siriją, gandus, kad V.Putinas paslėpė šūsnis pinigų Kipro bankuose.
Režisierius klausia ir sulaukia tik įvairiausių kaltės neigimo formų – ironiškų šypsenų, pasišaipymų, skambių frazių, iškraipytos tiesos. Atsimušęs į V.Putino tylos sieną O.Stone’as nebando jos nugriauti.
Pavyzdžiui, kai O.Stone’as užsimena apie įtarimus, jog Kremlius galėjo daryti poveikį rinkimų kampanijai siekdamas, kad laimėtų Donaldas Trumpas, V.Putinas atsakė: „Kitaip nei daugybė mūsų partnerių, mes niekada nesikišame į svetimų šalių vidaus reikalus. Tai yra vienas principų, kurių laikomės savo darbuose.“
Aptarė ir NATO
O.Stone’as ir V.Putinas bendrauja įvairiose vietose: prezidento automobilyje, vaikštinėdami lauke, apžiūrinėdami V.Putino žirgą. Viename pokalbyje, kuris vyksta V.Putino lėktuve, prezidentas pažeria minčių apie NATO.
„Jau nebėra Rytų bloko, Sovietų Sąjungos. Tad kodėl NATO egzistuoja?“ – dėstė V.Putinas.
Lyderis taip pat pareiškė, kad šiomis dienomis NATO tėra JAV užsienio politikos instrumentas, – „sąjungininkų jis neturi, turi tik vasalus“.
„Kai šalis tampa NATO nare, sunku atsispirti spaudimui iš JAV, – aiškino jis. – Visai netikėtai bet kokia ginklų sistema gali būti atvežta į šalį. Ir ką mums daryti? Šiuo atveju mes turime imtis atsakomųjų priemonių.“
V.Putinas ramiai, nestabdomas O.Stone’o, dėsto, kad Rusijos raketų sistemos turi būti nukreiptos į tuos, kurie grasina Maskvai ir taip įtampa tik auga.
„Aš ne visuomet suprantu mūsų partnerių logiką, – gūžčiojo V.Putinas. – Atlanto stovyklai reikia amžino priešo, kad liktų vieninga.“
Juokai verčia susigūžti
Į kitus klausimus V.Putinas atsako nekorektiškais, rasistiniais, homofobiškais ar seksistiniais pokštais.
Pavyzdžiui, O.Stone’as teiraujasi, ar V.Putinui pasitaiko prastų dienų.
„Aš ne moteris, todėl blogų dienų man nebūna, – pareiškia Rusijos lyderis vedžiodamasis O.Stone’ą Kremliaus koridoriais ir vėliau ima aiškintis. – Aš nebandau ko nors įžeisti. Tiesiog tai – natūralus dalykas. Egzistuoja tam tikri natūralūs ciklai.“
O.Stone’as su V.Putinu taip pat kalbasi apie homoseksualus Rusijoje. Prezidentas tikina, kad jo šalis – puiki vieta vyrams, kurie myli vyrus. O tuomet surezga nevykusį pokštą, kai režisierius bando lengvai provokuoti jį klausdamas, ar homoseksualus povandeninio laivo įgulos narys galėtų maudytis kartu su kitais kolegomis bendrame duše.
„Aš nenorėčiau eiti su juo į dušą. Kam jį provokuoti?“ – šaiposi V.Putinas ir netrukus pasigiria puikiais dziudo sugebėjimais.
Tokia nuoroda į smurtą nuskamba iš lyderio, kurio šalis smerkiama dėl smurto prieš LGBT, lūpų. Paklaustas, kodėl leidžia V.Putinui taip kalbėti ir nekelia jam jokių iššūkių, O.Stone’as atkerta: „Tai – ne mano darbas.“
Jis aiškina norėjęs pateikti pasauliui V.Putino, kaip įdomaus ir kartu bauginančio lyderio, portretą. Ne pakeisti Rusijos lyderio nuomonę, bet ją parodyti.
O tai, be jokių abejonių, pačiam V.Putinui ir malonu, ir naudinga. Kartais netgi atrodo, kad ne O.Stone’as, bet pats Kremliaus vadas režisuoja filmą.
Iškalbinga situacija: O.Stone’as ruošiasi filmuoti sceną, kurioje V.Putinas turi įeiti į kambarį ir juodu turi pasisveikinti, lyg būtų nesikalbėję mėnesius.
Režisierius šaukia: „Veiksmas!“ Nieko neįvyksta.
Jis dar kartą pakartoja: „Veiksmas!“ Vis tiek nieko.
O tuomet režisierius paprašo, kad rusiškai šauktų vertėjas, bet ir į pastarojo ūbavimą niekas nereaguoja. Po kelių akimirkų išlenda V.Putinas – jis mirkteli kamerai ir nužygiuoja nešdamasis du puodelius kavos. Abejonių, kas kam vadovauja, nelieka.
Neslepia savo susižavėjimo
Lyderis ne tik bandė pasirodyti patrauklus pasauliui, norintis „bendradarbiauti su sąjungininkais“, pasiilgstantis anūkų ir turintis daugybę įvairių pomėgių. Jo asmenybė, regis, paliko puikų įspūdį ir pačiam O.Stone’ui.
Dienraštis „The New York Times“ teiravosi, ką po filmo kūrimo apie prezidentą mano režisierius.
„Kaip lyderis paliko didelį įspūdį. Atstovauja rusų interesams. Rusijos sūnus. O kokie mano asmeniniai jausmai? Žaviuosi jo disciplina. Sugebėjimu su pertraukomis tai dirbti jau 16 metų.
Žaviuosi jo ištverme, darbo metodais. Joks Amerikos prezidentas nedirba tiek, kiek jis. Tuo jis man primena Jimmy Carterį – atsidavimu darbui“, – vardijo geras V.Putino savybes režisierius.
O paklaustas, kas jį nustebino kalbantis su V.Putinu, O.Stone’as vienoje laidoje sukėlė auditorijos juoką pasakydamas: „Buvau nustebintas jo ramybės ir mandagumo – prezidentas niekada apie nieką nesakė nieko blogo, o juk jis susidūrė su daug kuo. Jis buvo įžeistas ir užgauliojamas žiniasklaidoje.“
