Toks ankstyvas ryto metas būtų įprastas rytinės televizijos laidos vedėjui ar kepėjui, tačiau 62-ejų Sh.James yra paprasta biuro darbuotoja.
Moteris dirba Sveikatos ir klientų aptarnavimo departamento skyriuje San Fransiske – mieste, kuriame būsto kainos net ir amerikietiškais standartais yra kosminės. Todėl Sh.James neseniai apsigyveno Stoktone – už 130 kilometrų nuo miesto įsikūrusioje gyvenvietėje, kur nekilnojamasis turtas yra pigesnis, bet į darbą San Fransiske reikia vykti dviem traukiniais ir autobusu.
Dieną pradeda neskubėdama
Pirmą kavos puodelį šiek tiek po trečios ryto išgerianti moteris tikina, kad galėtų keltis ir vėliau, bet nenori lėkti galvotrūkčiais.
„Po dviejų penkiolika yra taip anksti, kad daug žmonių dar net nebūna nuėję miegoti. Tačiau man nepatinka skubėti – aš išsiverdu kavos, namuose nedegu šviesų.
Noriu, kad viskas būtų ramu“, – pasakoja Sh.James.
3 val. 45 min. suskamba antrasis jos žadintuvo signalas, pranešantis, kad laikas ruoštis išeiti pro duris. Tuomet jos ramų ryto ritualą pakeičia skubėjimas.
Tada laukia septynios minutės kelio automobiliu iki Stoktono stoties, kur 4 val. 20 min. Sh.James įsėda į Altamonto ekspresą.
„Kiekvieną rytą laukiu traukinio toje pačioje vietoje ant platformos, o tada ieškau tos pačios sėdynės, kuri man labiausiai patinka“, – teigė moteris.
Dauguma žmonių dieną traukinyje pradeda miegodami. Keleiviai išsitraukia pagalves, apklotus, ausų kamštukus ir akių dangalus. Kiti tyloje skaito arba naršo išmaniuosiuose telefonuose.
Šio ypač ankstyvo reiso keliautojų skaičius per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo iki 2,5 tūkst. per dieną. Tiesa, į San Fransisko įlankos miestus daugiau žmonių vis dar vyksta automobiliu – traukinį pervažoje praleidžia susidariusi didžiulė mašinų eilė.
Ramybė išgaruoja, kai apsimiegoję traukinio keleiviai Plezantone perlipa į autobusą. Čia viena moteris nekantriai ragina vairuotoją paskubėti, kad ji spėtų į kitą traukinį, o Sh.James tik nusišypso: „Neįtikėtina, kaip ši ilga kelionė suaugusiuosius padaro vaikais.“
Išvijo didžiulės kainos
Tiesa, ši kelionė iki darbo moteriai ne visada būdavo tokia ilga. Anksčiau Sh.James gyveno Alamedoje – maždaug už 24 kilometrų nuo savo darbo San Fransiske.
Bet prieš trejus metus naujas savininkas išvijo visus namo gyventojus ir ji persikėlė į Stoktoną. Čia už trijų miegamųjų namą ji moka 1 tūkst. JAV dolerių (834 eurų) nuomą, o Alamidoje už vieno kambario butą kas mėnesį reikėdavo pakloti 1,6 tūkst. JAV dolerių (1335 eurus).
Bet moteris moka kitą kainą – tiesiog siaubingo susisiekimo su San Fransisku. Tiesa, kartais moteris gali dirbti iš namų.
Ilgos kelionės į darbą – šalutinis technologijų kompanijų proveržio poveikis San Fransisko įlankos regione.
Prakutę startuolių įkūrėjai, verslininkai ir įmonių darbuotojai už nuomą gali mokėti daug, todėl kainos auga it ant mielių.
Mažiau uždirbantys žmonės stumiami į žemyno gilumą.
Sh.James atsibunda mieste, kur vidutinė namo kaina nesiekia 300 tūkst. JAV dolerių (250 tūkst. eurų), o iš paskutinio traukinio išlipa San Fransiske, kur sumos už būstą viršija 1 mln. JAV dolerių (834 tūkst. eurų).
Bet ir Stoktonas nėra apsaugotas – čia keliasi vis nauji žmonės, tad per metus būstų kainos paaugo 12 proc.
„Ouklandas prieš trejus metus taip pat buvo palyginti nebrangus miestas, namai ten vidutiniškai kainuodavo po 500 tūkst. JAV dolerių (417 tūkst. eurų), – aiškina internetinės nekilnojamojo turto skelbimų bazės „Zillow“ ekonomistė Svenja Gudell. – O dabar vidurkis pasiekė 700 tūkst. JAV dolerių (584 tūkst. eurų) ir galiu užtikrinti, kad atlyginimai tikrai tiek nepaaugo.“
Dėl to kenčia bendrovės, nerandančios darbuotojų, – paprasčiausiai nebėra žmonių, kurie gyventų pakankamai arti darbovietės.
Ilgų kelionių epidemija
Sh.James autobusu per 10 minučių pasiekia trečiąjį savo kelionės etapą – Įlankos greitojo susisiekimo sistemos (BART) traukinį.
Dauguma keleivių link vagonų pasileidžia tekini, bet amerikietė su jais nesistumdo. Kaip ir ryte, moteris mėgsta neskubėti ir visada eina lėtai.
O keliautojų tikrai nėra mažai. Iš San Vokino apygardos, kurioje yra ir Stoktonas, į San Fransisko įlankos pakrantes dirbti kasdien vyksta apie 50 tūkst. žmonių.
Pasak Ramiojo vandenyno universiteto Verslo ir politikos tyrimų centro vadovo Jeffrey Michaelo, šiuose miestuose telkiasi bene daugiausia „ekstremalių keliautojų į darbą“ šalyje.
Tokiais žmonėmis tyrėjai vadina amerikiečius, kuriems iki darbovietės kasdien tenka vykti daugiau nei 90 minučių.
Žinoma, dideli atstumai nėra Šiaurės Kalifornijos išskirtinė savybė. Iš viso apie 3 proc. JAV gyventojų į darbą keliauja daugiau nei pusantros valandos.
Tačiau San Fransisko apylinkėse šis skaičius pasiekia 5 proc., o Stoktone net 8 proc. žmonių priskiriami prie tokių.
JAV gyventojų surašymo biuro, atsakingo ir už ekonominių duomenų rinkimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma šių „ekstremalių keliautojų“ yra vyresni žmonės, taip pat vyrai, gaunantys didesnes pajamas.
Tačiau tyrėjai negali pasakyti, kas labiausiai paskatina rinktis tokį gyvenimo būdą: ar savarankiškas pasirinkimas susirasti gerą darbo vietą, ar būtinybė sutaupyti gyvenant toliau nuo miesto centro.
Laukia kelias atgal
Traukiniu į miesto centrą jau prašvitus riedanti Sh.James pripažįsta, kad galėtų keltis 3 val. 50 min. ir strimgalviais lėkti pro duris. Bet jai labiau patinka lėti ir ramūs rytai, prie kurių ji priprato gyvendama Alamidoje.
Tiesa, iš pažiūros ritualų laikytis mėgstanti moteris taip pat kartais improvizuoja. Pavyzdžiui, ji kartais išlipa iš BART traukinio viena stotele anksčiau, kad galėtų kelis kvartalus pereidama pamankštinti kojas.
Tačiau dažniau prieš pat 7 val. ryto ji išlipa Sivik Senterio („Civic Center“) stotyje. O kartais moteris nusprendžia leisti sau nelipti laiptais iš stoties, o važiuoti eskalatoriumi. „Kartais galima suteikti sau mažyčių nuolaidų“, – šypteli kalifornietė.
Sh.James liko paskutinė ilgos kelionės atkarpa – trijų minučių ėjimas iki Federalinių tarnybų pastato, kur įsikūręs jos biuras.
Jos laukia darbo diena, kuri pasibaigs dar viena 3 valandų kelione viešuoju transportu – namus moteris pasieks tik po 12 valandų. („The New York Times“, LR)
Ilgos kelionės mažina laimės jausmą
Kaip skelbia JAV gyventojų surašymo biuro duomenys, vidutiniškai amerikiečiai į darbą keliauja 52 minutes. Tačiau tai – ne tik amerikiečių rūpestis. Daugelyje didžiųjų miestų darbuotojai jau seniai negali įpirkti butų arčiau centro ir keliauja iki darbo itin ilgai. Antai 9 proc. apklaustų britų teigė į darbą važiuojantys ilgiau nei 90 minučių, o vidutiniškai kelionė į vieną pusę Jungtinėje Karalystėje trunka 54 minutes.
Be to, laikas, per kurį žmonės visame pasaulyje atvyksta į darbą, vis ilgėja. Už tai žmonės kartais moka ne tik veltui kasdien praleidžiamu laiku, bet ir sveikata. 60 tūkst. amerikiečių apklausa parodė, kad kiekviena minutė, kuria pailgėja kasdienė kelionė, sumažina jų pasitenkinimą gyvenimu, laimės jausmą ir įsitikinimą, kad jų darbas yra prasmingas. Pasak Jungtinės Karalystės statistikos biuro, ilgesnės nei valandos kelionės daro didžiausią žalą žmonių gerovei, o kaip pačią nemaloniausią transporto priemonę ilgai kelionei britai įvardija autobusą.
Daugelis ilgiausiai keliaujančių žmonių tai daro tam, kad suderintų gerą darbą miesto centre ir gyvenimą ramiame gamtos užkampyje, ypač tokiame, kur galėtų augti jų vaikai. Tiesa, gerovę savo atžaloms užtikrinę darbštuoliai turi susitaikyti su tuo, kad juos matyti teks mažiau. „Mano žmona visada palaukia, kol aš grįšiu, tačiau sūnus eina miegoti 21 val. – pasakojo 2,5 valandos į darbą Manhatane kasdien važiuojantis Scottas Ubertas. – Bet jam labai patinka namų kiemas ir mūsų rajonas, todėl čia gyventi verta.“
