45-erių menininkas Sunmu, užaugęs Šiaurės Korėjoje, bet 19 metų pabėgęs į Seulą.
„Siaubingai ilgiuosi savo šeimos, gyvenančios Šiaurės Korėjoje. Nežinau, kaip jiems sekasi, nes palaikyti ryšį su manimi jiems būtų pernelyg pavojinga.
Kas vyksta mano tėvynėje, sužinau iš tarpininkų, disidentų.
Svarbiausias Šiaurės Korėjos gyventojų šūkis – „Tik lyderiui“. Demonstruoti visišką ištikimybę partijai yra gyvybiškai svarbu – nesvarbu, ar ji tau patinka, ar ne.
Šiaurės Korėjos žmonės mato ir girdi, bet bendrauti vengia, nes nuolat raginami vienas kitą sekti. Niekas niekada nežino, kas jį seka, tad reikia galvoti, ką sakai.
Vaikystėje aš aklai tikėjau sistema. Gyvenome name, kurį mano tėvams suteikė režimas. Mano tėvo pajamų pakako kasdieniams poreikiams. Bet brangiausias turtas buvo mano tėvo partijos nario kortelė.
Nuo pirmosios dienos mokykloje mokėmės to, kas buvo susiję su revoliucija, ir nejučiomis patys tapome viso to dalimi. Tapęs vyresnis griežtą hierarchiją ir neteisingą klasinę sistemą suvokiau kaip neištveriamą ir slegiančią.“
Vienos Europos šalies diplomatas, daugelį metų gyvenęs Pchenjane.
„Daugiau nei prieš dešimt metų pirmą kartą apsilankiau Šiaurės Korėjoje.
Susižavėjau šalies grožiu, žmonių stiprybe – jie iš blogiausio stengiasi paimti tai, kas geriausia.
Kim Il-sungas, pavyzdžiui, priėmė potvarkį: kiekvienas Šiaurės Korėjos gyventojas privalo mokytis groti muzikos instrumentu ar bent jau sugebėti dainuoti. Jei dabar dėl kokios nors priežasties kyla įtampa – dažnai uždainuojama. Tai sušvelnina situaciją.
Užsienio ambasadoriaus funkciją galima įsivaizduoti tokią, kokia ji buvo Kinijos imperatoriaus rūmuose prieš 200 metų. Puošniai apsirengę pasiuntiniai laukia, kol juos pakvies, kad nuolankiai nusilenktų.
Viskas pernelyg formalu. Niekas nieko nepakviečia tiesiog pietų. Yra pasaulį mačiusių žmonių, su kuriais galima leistis į įdomias diskusijas, žinoma, dalyvaujant stebėtojams.
Sutikau labai protingų žmonių, bet jei mano žodžiuose praslysdavo lengva ironija apie didįjį vadą, jie suakmenėdavo ir pasakydavo: „Juk iš tiesų taip nemanote.“
Bent vienas šeimos narys yra informatorius. Visi stebimi. Žmonės žino: jei kuris nors šeimos narys atsidurs darbo stovykloje, ten galbūt atsidurs ir jo šeima.“
48-erių Šiaurės Korėjos ekspertas Rudigeris Frankas dėsto Vienoje ir Seule.
„Per mano pastarąjį apsilankymą Šiaurės Korėjoje vasarį susidarė įspūdis, kad aprūpinimas ir tiekimas geras. Netgi kaime ir mažesniuose miesteliuose mačiau žmones, kurie gatvėse pardavinėjo obuolius. Tai buvo neįprasta – juk obuoliai Šiaurės Korėjoje laikomi prabanga.
Anksčiau dažnai dingdavo elektra, bet šį kartą taip buvo tik kartą. Važiavo daug transporto priemonių, taigi akivaizdu, kad degalų yra pakankamai.
Pastebėjau ir naują verslo sritį – automobilių plovimą.
Žinoma, Šiaurės Korėja buvo ir yra neturtinga šalis. Bet, palyginti su ankstesniu metu, padėtis labai pagerėjo.“
42-ejų kanadietis Michaelas Spavoras, organizacijos „Paektu Cultural Exchange“ direktorius Kinijoje.
„Rugpjūčio pradžioje pastarąjį sykį lankiausi Šiaurės Korėjoje – ypatingoje ekonominėje zonoje Rasone, esančiame šiaurės rytuose.
Rasonas – žavus mažas miestas prie jūros, praėjusiais metais suklestėjęs.
Miesto stadionas buvo perpildytas, o paplūdimyje įrengtas vandens parkas su čiuožyklomis.
Prieš ketverius metus miestas pasikvietė čekų specialistą, jis pastatė nedidelę alaus daryklą ir barą. Aplink jau įsikūrė viešbučiai ir net nedideli kazino.
Bet didžiausias pokytis – ekonominėje zonoje. Ten įrengtos dvi turgavietės salės, kuriose parduodama viskas, ką galima: maisto produktai, žaislai, plytos, cementas, sienų apmušalai. Dabar Šiaurės Korėjoje visur daug statoma, paklausa yra didelė.
Mes lankėmės fabrikuose: vienas gamina rankines ir kuprines užsienio rinkai, kitas užsiima jūrų gėrybių perdirbimu eksportui į Kiniją.
Kaip tiktai tuo metu Jungtinės Tautos paskelbė naujas sankcijas, jos aprėpė ir jūrų gėrybes.
Dabar dėl savo darbo vietų susirūpino tiek 150 darbininkų, tiek ir prekiautojai.“
39-erių britas Simonas Cockerellas, Kinijoje įsikūrusios kelionių agentūros vadovas. Jis į Šiaurės Korėją atvežė beveik 25 tūkst. turistų.
„Prieš savaitę grįžau iš Šiaurės Korėjos. Tai buvo mano 165-oji kelionė. Ir ji buvo tokia kaip visada. Lyg krizė dėl branduolinio ginklo nieko nebūtų pakeitusi.
O kas kaltas dėl padalijimo?
Žinoma, užsieniečiai. Vienintelis sprendimas, išganymas – šalies suvienijimas.
Bet niekas tuo netiki, šalies gyventojai nėra idiotai, besmegeniai robotai ar vienodai pagamintos kovinės mašinos.
Žmonės žino daugiau, nei iš jų tikimės, net jei jie mūsų retai klausia daugiau nei: „Ko čia atvykote?“
Žinoma, kiekvienas suaugęs šalies gyventojas atlape nešioja mažą raudoną segtuką su didžiojo vado Kim Il-sungo ar mylimo vado Kim Jong-ilo galva.
Daugelis mano kelionių grupių mėgaujasi lėtu gyvenimo ritmu Pchenjane, keista tyla naktimis, nes gatvės tuščios ir tamsios, mat nutraukiamas elektros tiekimas.
Norėčiau, kad miestas būtų gyvybingesnis, panašesnis į Pekiną – triukšmingas, spalvingas, verslus. Kad žmonės leistų pinigus, pirktų, prekiautų, kad gyventų.
Grasinimai vis aštresni
Šią savaitę tarp Šiaurės Korėjos ir JAV skraidė žiežirbos. Debiutinėje kalboje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje JAV prezidentas Donaldas Trumpas įspėjo dėl Pchenjano keliamos grėsmės. „Jeigu tęsis grasinimai, JAV neturės kitos išeities, kaip tik visiškai sunaikinti Šiaurės Korėją“, – tokie D.Trumpo žodžiai nustebino ne tik pasaulį, bet ir sulaukė Kim Jong-uno pasipiktinimo.
Į šią kalbą sureagavęs Šiaurės Korėjos lyderis vakar pareiškė, kad D.Trumpas yra pamišęs, ir perspėjo, kad privers savo priešininką brangiai sumokėti už išsakytą grasinimą sunaikinti jo šalį.
Vakar Pchenjanas taip pat pagrasino Ramiajame vandenyne atlikti vandenilinės bombos bandymą. Šiaurės Korėja anksčiau rugsėjį po žeme išbandė savo šeštąjį ir iki šiol galingiausią branduolinį užtaisą, taip pat paleido virtinę balistinių raketų. Jos praskriejo virš Japonijos arba nukrito netoli jos krantų.
