Šaltis Senajame žemyne pasiglemžė mažiausiai 40 žmonių gyvybę. Sniegas sukėlė paniką Pietų Italijoje, Ispanijoje ir Viduržemio jūros salose, kur snaigės – retenybė.
Ypač europiečiai pasipiktino tuo, kad kai kuriose šalyse temperatūra praėjusią savaitę buvo keliolika laipsnių žemesnė nei Šiaurės ašigalyje.
Tiesa, neįprastas atšilimas Arktyje visai nenudžiugino mokslininkų – esą būtent dėl to šalčiai ir atplūdo į Europą.
Šalčio bangą švedai pakrikštijo Sniego patranka, o olandai – Sibiro meška. Pastarieji spėjo pasinaudoti ir žvarbos teikiamais malonumais, pavyzdžiui, čiuožinėti ant užšalusių Amsterdamo kanalų. Deja, vienam senoliui tokia pramoga baigėsi liūdnai. 75-erių olandas paskendo įlūžus ledui.
Iš šalčio tik pasijuoktų
Atšalus iki keliolikos laipsnių Europoje buvo atšaukta dešimtys skrydžių ir kelionių traukiniais. Šimtai mokyklų nutraukė pamokas, o darbuotojams įmonės pasiūlė likti namie.
Ką apie tai pasakytų tolimosios šiaurės gyventojai? Tikriausiai tik šyptelėtų, nes, pavyzdžiui, Sibire 25 laipsnių pagal Celsijų šaltis laikomas visai maloniu.
Žiemą kai kuriose Jakutijos vietose termometrų stulpeliai krinta žemiau 60 laipsnių pagal Celsijų. Kaip pokštauja vietos gyventojai, 40 laipsnių šaltis Europoje sutrikdytų transporto sistemas, o Rusijoje žmonės lauke toliau valgytų ledus.
Žinoma, tam reikia pastangų. Sušalę europiečiai galėtų pasinaudoti rusiška patarle, kad sibieričiai nėra žmonės, kuriems niekada nešalta, jie tiesiog apsirengia taip, kad šaltis nerūpėtų.
Trys ar netgi keturi drabužių sluoksniai, elnių kailio batai, ondatrų kepurės ir lapių kailiniai, net mažiausią odos lopinėlį pridengiantys apdarai – taip apsiginklavus galima žengti ir į Jakutsko žiemą, todėl panašiai pasiruošę europiečiai neturėtų sušalti.
Stiprybė ir genuose
Tiesa, dėl sibiriečių ištvermės kalta ne tik patirtis. Mokslininkai, jau prieš kelerius metus ištyrę Sibiro tautų gyventojus, nustatė, kad prie šalto klimato prisitaikę žmonės turi daugiau genų, kurie skatina kūno riebalus tiesiogiai gaminti šilumą, o ne judinti raumenis, kad kūnas drebėdamas sušiltų.
Regis, tokius gebėjimus vieną 2013 m. sausio dieną pademonstravo Irkutsko srities Bratsko miesto gyventojas Valerijus Malkovas.
Sunkvežimio vairuotojas traukiniu vyko į nedidelį Aldano miestą ieškoti darbo.
Prieš miegą V.Malkovas išėjo iš kupė, kad surūkytų cigaretę vagono prieangyje. O grįždamas atgal jis sugebėjo pataikyti ne į savo kupė, o pro neužrakintas duris tiesiai į lauką.
Rusas iškrito iš traukinio ir suvokė atsidūręs visai vienas Sibiro taigoje 40 laipsnių šaltyje su sportiniu kostiumu ir šlepetėmis.
Kaip V.Malkovas pasakojo vėliau, situacija nepaliko jam jokios išeities. Negalvodamas apie šaltį ir tykančią mirtį vyras puolė bėgti paskui traukinį.
Už 7 kilometrų po pusvalandžio jis pasiekė artimiausią stotį. Ten didžiai nustebęs pareigūnas įleido jį į traukinį ir pasiūlė kelis puodelius karštos arbatos.
Kitokios vairavimo taisyklės
„Jakutsko gyventojai yra taip pripratę prie šalčio, kad nesuvokiamoje temperatūroje jakutės plikomis rankomis prekiauja lauko turguje ir linksmai plepa, lyg stoviniuotų malonią pavasario dieną“, – taip savo įspūdžius dar XIX a. pabaigoje aprašė Sibire apsilankęs britų keliautojas Henry Lansdellas.
Šiais laikais toli į šiaurę nutolusiame Rusijos mieste apsinuoginusių žmonių šaltyje nematyti, bet vietiniai vis dar tokie pat atsparūs.
„Žinoma, kad šalta, bet pripratau. Žmonės prie visko pripranta, – svarstė kasdien žuvimis aštuonias valandas prekiaujanti jakutė Nina. O paklausta, ar nuo šalčio nepasijunta blogai, sutriko: – Kodėl šaltyje turėčiau susirgti? Man viskas gerai.“
Tiesa, vienas naudingiausių patarimų, kuriuos Sibiro gyventojai galėtų duoti šiltesnių kraštų žmonėms, – tiesiog nebūti lauke, jeigu to nereikia.
Vos 10 minučių keliasdešimties laipsnių šaltyje gali sukelti silpnumą, odos nušalimą ir kojų bei rankų pirštų skausmą, jei jie tinkamai neapsaugoti.
Labiau pasiseka tiems, kurie net ir tolimajame Jakutske į darbą ir namo gali keliauti automobiliu. Dažniausiai vietiniai renkasi senas japoniškas mašinas, kurias laiko patikimesnėmis už rusiškas.
Tiesa, sibiriečiai turi įprotį palikti automobilio variklį įjungtą visą dieną, net jeigu iš jo ir išlipa pusvalandžiui. Taip maloniau sugrįžti į neatšalusį saloną, tačiau nuo pastovaus dūmijimo miestus apsiautęs tirštas smogas.
„Sibiro vairuotojams Europą sukausčiusi Pabaisa iš Rytų atrodytų kaip vasaros atostogos.
