Buvęs Lenkijos premjeras P.Jaroszewiczius – jis Lenkijos Liaudies Respublikos ministrų tarybai vadovavo 1970–1980 metais – ir jo sutuoktinė žurnalistė A.Solska buvo nužudyti prieš 26 metus.
Žudikai iš aukų namų neišsinešė jokių brangenybių, o per tyrimą pradingo svarbūs įrodymai.
Pamažu žudynės apaugo daugybe gandų ir buvo pavadintos paslaptingiausiu praėjusio šimtmečio nusikaltimu.
Tyrė keisčiausius gandus
Nepriklausomą ilgametį tyrimą vykdę žurnalo „Wprost“ žurnalistai iškėlė versiją, kad premjeras buvo nužudytas dėl pokariu rasto nacistų archyvo, kuriame buvo sukaupta kompromituojanti informacija apie SSRS ir Vakarų Europos valstybių vadovus.
Priešmirtinių pokalbių su P.Jaroszewicziumi knygą išleidęs žurnalistas Bohdanas Rolinskis buvo įsitikinęs, jog su buvusiu premjeru susidorota baiminantis, kad jis nepaviešintų informacijos apie naujojo elito praeitį, kurią esą temdė dalyvavimo saugumo tarnybų veikloje šešėliai.
Buvęs ministras pirmininkas buvo prasitaręs, kad planuoja parašyti atsiminimų knygą ir paviešinti slepiamus politikos, finansų bei kultūros sričių lyderių biografijos faktus.
Buvo tiriami netgi gandai, kad susidorojimą galėjo užsakyti kažkas iš šeimos narių. 82 metų P.Jaroszewiczius ir penkiolika metų jaunesnė žmona, be vieno bendro vaiko, turėjo ir atžalų iš ankstesnių santuokų, o jie tarpusavyje nesutarė.
P.Jaroszewicziaus pirmagimis sūnus Andrzejus sovietmečiu buvo vadinamas Raudonuoju princu, mat tėvui vadovaujant garsėjo prabangiu ir palaidu gyvenimu.
Tada, kai šalies žmonės kentė maisto nepriteklių ir gavo varganas algas, Andrzejus švaistė valstybės pinigus įvairiausioms pramogoms.
Vaikinas užsigeidė tapti ralio lenktynininku ir skraidė po visą pasaulį į varžybas.
Pinigus pralošinėjo Monako kazino, brangiomis dovanomis apipildavo meilužes.
Sūnaus bičiuliais tapo ne tik garsūs sportininkai, menininkai, bet ir įtartini asmenys, ieškantys, kaip prisigretinti prie valstybės vadovų.
P.Jaroszewiczius sūnui Andrzejui testamentu nepaliko nieko, o viską užrašė paskutiniam vaikui – sūnui Janui.
Jautė grėsmę gyvybei
P.Jaroszewiczius prieš mirtį neslėpė, kad baiminasi dėl savo gyvybės. Net po namus abu su žmona vaikščiojo ginkluoti.
Be to, buvęs premjeras apsaugai įsigijo kovinį šunį, o į svečius įsileisdavo tik gerai pažįstamus asmenis ir tik iš anksto susitarus.
Policininkai žmogžudystės dieną nerado jokių įsilaužimo į namą ženklų. Agresyvus šuo buvo uždarytas sandėliuke.
P.Jaroszewiczius su žmona buvo ne tik kelias valandas kankinti, bet vėliau ir gaivinti, jų žaizdos tvarstytos.
Tai sukėlė įtarimų, kad nusikaltėliai siekė kažką išgauti iš buvusio premjero ir jo žmonos, tad neskubėjo jų užmušti.
Tokius įtarimus sustiprino ir tai, jog kairė politiko ranka buvo pririšta prie fotelio, o dešinė palikta laisva – spėjama, tam, kad buvęs premjeras galėtų pasirašyti kažkokius dokumentus.
Lavonus aptiko sūnus
Sudarkytus tėvų lavonus aptiko sūnus Janas, 1992 m. rugsėjo 1-osios vidurdienį atskubėjęs į Varšuvos prieigose esančią vilą.
Tėvas buvo pasmaugtas šautuvo diržu pirmajame aukšte, o motina peršauta galva gulėjo vonios kambaryje ant grindų antrajame.
Policijos ekspertai vėliau atskleidė, kad buvęs premjeras buvo kankinamas: smūgių virtuviniu plaktuku žymės nusėjo jo galvą ir visą kūną.
Keli policijos pareigūnai vėliau atskleidė, kad nusikaltimo vietoje pirmosiomis valandomis vyravo chaosas.
Name – daugybė žmonių: policininkai, saugumo darbuotojai, Komunistų partijos ir vyriausybės pasiuntiniai, tad buvo sunaikinti kai kurie pėdsakai.
Vėliau paslaptingu būdu kai kur pradingo pirštų atspaudai, kiti daiktiniai įrodymai. Be to, policininkai kažkodėl susitelkė į apiplėšimo versiją, nors velionių sūnus Janas patikino, jog iš namų nieko vertingo nebuvo dingę.
Plėšikai nesusidomėjo Pablo Picasso paveikslu, brangiomis šaunamųjų ginklų, pašto ženklų, monetų, sidabro indų kolekcijomis.
Policija suėmė keturis garsius apylinkės plėšikus ir ilgai skelbė juos kaip pagrindinius įtariamuosius dėl politiko nužudymo.
Po ketverių metų ketvertuką dėl įrodymų trūkumo teko paleisti, ir valstybė privalėjo jiems sumokėti dideles kompensacijas už neteisėtą įkalinimą.
Vėliau tyrimas dar keletą kartų buvo atnaujintas, tačiau vėl nutrauktas neradus kaltųjų.
Prisipažino Karatė gauja
Praėjusį trečiadienį teisingumo ministras Zbigniewas Ziobra paviešino, kad buvę Karatė gaujos nariai Dariuszas S. ir Marcinas B. prisipažino dalyvavę nužudant P.Jaroszewiczių.
Policija apklausė ir buvusį tos gaujos lyderį Robertą S., kuris, kaip teigė kiti gaujos nariai, nušovė ministro pirmininko žmoną.
Robertas S. dabar sėdi kalėjime už kitą nusikaltimą ir atsisako kalbėti šia tema, nebendrauja su tardytojais.
Z.Ziobra papasakojo, kad 61 metų Dariuszas S. prakalbo apie 1992 metų įvykius prieš pusantro mėnesio, todėl jo apklausti buvo pakviesti tardytojai, tyrę šią bylą.
Paaiškėjus, kad Dariuszas S. žino visas nusikaltimo detales, neskelbtas žiniasklaidoje, nuspręsta sudaryti specialią tardytojų grupę ir areštuoti bendrininkus.
Karatė gauja susibūrė šimtas kilometrų nuo sostinės esančiame Radome. Joje – devyni aukštosios inžinerinės mokyklos sporto klubo nariai, kartu lankę karatė treniruotes.
Gauja 1993–1995 metais apiplėšė mažiausiai 25 privačių namų šeimininkus įvairiose Lenkijos vietose.
Karatistai garsėjo brutalumu: aukas pririšdavo prie baldų, kankindavo, o prisiplėštą turtą išsigabendavo pagrobtu automobiliu.
Policija šia gauja susidomėjo po to, kai per vieną apiplėšimą buvo nušautas namo savininkas.
Banditai rasti ir areštuoti, kai per dar vieną apiplėšimą gindamas savo turtą žmogus nušovė vieną užpuoliką.
Nors šios gaujos užpuolimų braižas buvo neįtikėtinai panašus į P.Jaroszewicziaus žudikų, tardytojai niekada anksčiau karatistais nesidomėjo.
Prasitarė per kitą tardymą
Ministras Z.Ziobra tvirtina, jog Karatė gaujos narys Dariuszas S. apie buvusio premjero nužudymą prasitarė tiriant kitą šio vyro padarytą nusikaltimą.
Prieš tris mėnesius Krokuvoje buvo pagrobtas į mokyklą einantis dešimtmetis vieno verslininko sūnus. Jį plėšikai paleido tėvui sumokėjus solidžią išpirką.
Policininkams pavyko išsiaiškinti, kad nusikaltimą įvykdė prieš dvidešimt metų už žmonių grobimus jau teistas krokuvietis Boguslawas K. su bendrininke.
Slėpdamas įkalčius banditas sudegino mašiną, kuria vežė pagrobtą vaiką.
Policininkams pavyko aptikti slėptuvę, kurioje buvo kalinamas vaikas. Kilo įtarimų, kad joje buvo laikomi ir kiti išpirkai pagrobti asmenys.
Taip pamažu ėmė aiškėti, kad būtent Boguslawas K. su bendrininku prieš penkerius metus pagrobė garsų Krokuvos verslininką Zbigniewą P., kuris, netgi artimiesiems sumokėjus išpirką, buvo nužudytas.
Dariuszas S. buvo nusikaltimo bendrininkas. Siekdamas išvengti įkalinimo iki gyvos galvos jis pasiūlė policininkams atskleisti buvusio premjero P.Jaroszewicziaus nužudymą.
Teisiamojo nurodytas kitas karatistas taip pat prisipažino dalyvavęs politiko ir jo žmonos užpuolime, tačiau tuometis gaujos lyderis kaltinimus neigia.
Anot Dariuszo S., į premjero namą jie pateko per neuždarytą langą antrajame aukšte. Plėšikai esą užlipo kieme rastomis kopėčiomis.
Kadangi išeidami langą iš vidaus uždarė, tardytojai manė, kad į vidų banditai pateko atsirakinę duris padirbtu raktu.
Vis dėlto dauguma apžvalgininkų abejoja, kad paaiškės tikrosios P.Jaroszewicziaus nužudymo priežastys.
Spėjama, jog karatistus kažkas galėjo pasamdyti šiam nusikaltimui įvykdyti, todėl visus labiausiai domina klausimas: kas yra tikrieji nusikaltimo užsakovai?
Autoritetingas kriminalistikos ekspertas Dariuszas Loranty pareiškė, jog labai retai pasitaiko, kad du nusikaltėliai išsigalvotų vienodą nusikaltimą.
Ekspertas spėja, kad prisipažinusieji tikrai dalyvavo nužudant P.Jaroszewiczių, tačiau jie esą gali nežinoti, kodėl tai turėjo padaryti.
Daug intrigų dėl slapto premjero archyvo
Armijos generolo laipsnį turėjęs P.Jaroszewiczius premjero pareigas ėjo sovietų okupacijos laikais, 1970–1980 metais, o posto neteko įvykus partiniam perversmui Varšuvoje. Po to buvęs kabineto vadovas tykiai gyveno savo viloje ir politiniame šalies gyvenime nedalyvavo. Eidamas premjero pareigas 1977 m. P.Jaroszewiczius buvo patekęs į sraigtasparnio katastrofą – jis spėjo, kad taip kažkas kėsinosi į jo gyvybę.
Žurnalas „Newsweek“ svarstė, kad P.Jaroszewicziaus pašalinimu buvo suinteresuota daug asmenų, mat buvęs Lenkijos Liaudies Respublikos ministrų tarybos vadovas neslėpė sukaupęs didelį slaptos informacijos archyvą. P.Jaroszewiczius net klausinėjo bičiulių, ar jie negalėtų perimti jo dokumentų portfelio ir užtikrinti didesnio jo saugumo.
Dienraščio „Fakt“ teigimu, P.Jaroszewiczius savo archyvą kaupęs tam, kad galėtų užsitikrinti neliečiamumą tuo atveju, jei naujoji valstybės valdžia norėtų įkalinti sovietmečio lyderius. Komunizmo laikų politikas bičiuliams neva gyrėsi, jog tokiu atveju jis demaskuotų, kad naujų dešiniųjų partijų lyderiai, buvę „Solidarumo“ judėjimo vadai, patys yra buvę sovietų saugumo organų nariai.
Jis gyrėsi galintis atskleisti ir tai, kad perėjimo į kapitalizmą procesą planavo ir koordinavo komunistams pavaldūs buvę saugumiečiai. Lenkijai išsivadavus iš komunistų jie užėmė ir pačius pelningiausius postus versle, valstybės institucijose.
Žurnalas „Wprost“ spėliojo, kad įsakymas nužudyti P.Jaroszewiczių galėjo ateiti iš Maskvos arba net Vakarų valstybių sostinių. Mat buvęs premjeras per daug žinojo apie 1945 m. Radomiežicų pilyje rastą nacių archyvą. Jame sukaupta kompromituojanti informacija apie SSRS ir Vakarų valstybių vadovus buvo išsiųsta į Maskvą, tačiau dalį dokumentų P.Jaroszewiczius esą buvo pasilikęs sau.
Sovietinės lenkų kariuomenės pulkininkas P.Jaroszewiczius archyvo nuvyko perimti kartu su generolu Jerziu Fonkowicziu ir kariškiu Tadeuszu Stecu. Pastarieji vėliau taip pat buvo paslaptingai nužudyti savo namuose, o nusikaltimai iki šiol neatskleisti.
