Prie šimtų valstybinių ligoninių, sveikatos centrų ir šeimos gydytojų kabinetų visoje Jungtinėje Karalystėje plaikstosi šviesiai mėlynos vėliavėlės ir plakatai su užrašais „Linksmo tau 70-ojo gimtadienio, NHS!“.
Užrašas „NHS 70“ puikuojasi ir ant proginės dešimties pensų monetos, kurią į apyvartą paleido centrinis Anglijos bankas.
Britų Nacionalinės sveikatos tarnybos (angl. „National Health Service“, NHS) gimtadienis buvo su fanfaromis švenčiamas šią savaitę: liepos 5-ąją sukaks lygiai septyni dešimtmečiai nuo tos dienos, kai 1948-ųjų vidurvasarį įsigaliojo leiboristų vyriausybės išleistas įstatymas, remiantis kuriuo įkurta universali sveikatos priežiūros sistema.
Pagrindinėje šalies bažnyčioje – Vestminsterio abatijoje – ši sukaktis buvo pagerbta ypatingomis mišiomis.
Per socialinius tinklus ir televiziją milijonai britų šio neeilinio gimtadienio proga skatinti padovanoti specialią dovaną jubiliatei: tikrąja to žodžio prasme įlieti šviežio kraujo į jos sistemą – tapti kraujo arba organų donorais.
Vis dėlto visus šventinius fejerverkus ir liaupses dėl NHS jubiliejaus aptemdė paskutinėmis birželio dienomis sprogęs stambaus masto skandalas.
Ši tamsi dėmė ant šviesaus NHS munduro – vadinamoji Opiatų Gydytojos byla. Baiminamasi, kad ji yra tik pirmoji iš daugelio panašių, bet kol kas dar nežinomų juodųjų dėmių.
Pažangiausia pasaulio sistema
NHS buvo pirmoji laisvame pasaulyje sukurta sistema, kurioje pacientams už dyką buvo garantuotos absoliučiai visos medicininės paslaugos – nuo lopšio iki paskutinio atodūsio.
Pirmąja NHS paciente pokario laikais tapo paauglė iš Mančesterio Sylvia Beckingham.
Kai šią 13-metę paguldė į vieną iš miesto ligoninių, prie jos lovos palatoje stovėjo pirmasis lankytojas – NHS krikštatėviu dabar vadinamas anuometinis leiboristų sveikatos ministras Aneurinas Bevanas.
„NHS sukūrimas – pats civilizuočiausias žingsnis, kurį kada nors yra žengusi bet kuri šalis“, – taip tuomet tarnybą apibūdino reformatorius A.Bevanas.
Be jokios abejonės, pasiekimų per 70 gyvavimo metų NHS turi daugybę. Antai brito moters ar vyro gyvenimo trukmė 1948-aisiais buvo 25 metais trumpesnė nei dabar.
Maža to, britai ne tik gyvena kur kas ilgiau, bet ir yra gerokai sveikesni bei darbingesni nei bet kada anksčiau.
Britų Nacionalinė sveikatos tarnyba dabar yra gigantiškų proporcijų organizmas: jame dirba per 1,6 milijono žmonių, o bendras autonomiją turinčių Anglijos, Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos NHS tarnybų biudžetas artėja prie 150 mlrd. svarų (168 mlrd. eurų) per metus.
Tai du kartus daugiau negu visų trijų Baltijos valstybių bendras nacionalinis produktas.
Fanfaras užgožė skandalas
Vis dėlto liaupses NHS ir šventinę nuotaiką britams užtemdė prieš pat jubiliejų nuaidėjęs stambaus masto skandalas.
Šis ilgus dešimtmečius besirutuliojęs atvejis atskleidė itin tamsią NHS vidinės virtuvės pusę – bemaž hermetinį sistemos uždarumą, nepakantumą kritikai, patologinį klaidų nepripažinimą ir netgi piktybinį tiesos slėpimą.
Nors NHS oficialiu lozungu skambiai deklaruoja, kad „pacientų interesai mums svarbiausi“, Opiatų Gydytojos byla parodė, jog neretai sistema gina pirmiausia būtent save ir saviškius, o ne ligonį ar jo artimuosius.
Tokios elgsenos kaina – mažiausiai 656 nužudyti pacientai. Ir tai tik vienoje vidutinio dydžio provincijos ligoninėje, įsikūrusioje nedideliame Gosporto mieste Pietų Anglijoje.
Todėl pagrįstai nuogąstaujama, kad realus nužudytų ligonių skaičius visoje Jungtinėje Karalystėje siekia ne šimtus, o tūkstančius.
Skandalo epicentre – gydytoja Jane Barton. Būtent jai ir prilipinta Opiatų Gydytojos pravardė. Numarintų pacientų artimieji ją vadina brutaliau – Mirties Daktare.
Dabar J.Barton 70 metų ir ji jau aštuntus metus yra pensininkė. Kartu su vyru Timu Bartonu, buvusiu Karališkojo jūrų laivyno komandoru, ši medikė milijonierė dienas dabar leidžia savo atostogų viloje Ispanijos saloje Menorkoje.
Prabangius namus šeima turi ir Gosporto miesto geriausiame rajone Alverstoke.
Bartonų šeimos draugai ilgus metus buvo nedidelio, maždaug Marijampolės dydžio, Gosporto miesto grietinėlė, tarp jų ir žinomas Konservatorių partijos narys, ilgametis Vestminsterio parlamentaras seras Peteris Viggersas.
Nutraukė ilgą tylą
Gosporto ligoninėje gydytoja J.Barton, diplomą gavusi prestižiniame Oksfordo universitee, pradirbo nuo 1988-ųjų iki 2000 metų.
Dar prieš 27 metus trys šios ligoninės medicinos seserys pasiskundė savo vadovybei, kad daktarė J.Barton be jokio klinikinio pateisinimo skiria dideles dozes stiprių analgetikų opiatų savo senyviems pacientams.
Pavaldinės tvirtino, kad dažniausiai ligoniams buvo suleidžiamos per didelės diamorfino, taip pat žinomo kaip heroinas, dozės.
Tada į žemesnio rango medicinos personalo perspėjimus buvo numota ranka. Buvo ignoruojami ir straipsniai vietos žiniasklaidoje: įkyriems žurnalistams net buvo grasinama sankcijomis ir teismais už šmeižtą.
Mat tuomet ne tik kolegos medikai, bet netgi daugelio pacientų giminaičiai apibūdindavo J.Barton kaip labai išsilavinusią, aukštos klasės profesionalę, kuri „užjausdavo savo ligonius“ ir „jais rūpindavosi“.
Sunku tuo patikėti, tačiau iki šiol J.Barton nėra iškelta nė viena kriminalinė byla. Prieš penkiolika metų, operacijos „Rochester“ metu, ją apklausė Hampšyro grafystės policijos detektyvai.
Tačiau dėl sunkiai suvokiamų priežasčių tais pačiais 2003 metais byla buvo užversta ir padėta dulkėti į archyvus.
Ta pati grafystės policija vykdė ir dar du tyrimus gavusi nusiskundimų dėl J.Barton veiklos Gosporto ligoninėje.
Dėl nesuprantamų priežasčių ir šie tyrimai buvo numarinti.
Tiktai šį birželį, praėjus beveik trims dešimtmečiams po pirmųjų suskambusių pavojaus varpų, pagaliau buvo viešai patvirtinta, kokią didelę kainą už šį „rūpinimąsi“ sumokėjo šimtai senukų.
Ir policija, ir Sveikatos apsaugos ministerija suskubo iš naujo tirti J.Barton veiklą Gosporto karo memorialinėje ligoninėje.
Trečiadienį pati Opiatų Daktarė nutraukė ilgus metus trukusią tylą. Ji kartu su vyru pasirodė prie savo namų Gosporte.
„Mano žmona visą laiką teigė, kad ji buvo itin darbšti ir atsidavusi daktarė.
Visuomet stengėsi padėti savo pacientams, sunkiomis sąlygomis dirbdama labai netinkamai finansuojamoje sveikatos tarnybos sferoje“, – savo žmonos pareiškimą perskaitė T.Bartonas.
Pati įteisino eutanaziją
„Padarykite taip, kad pacientas nejaustų skausmo. Neprieštarausiu, jeigu teks patvirtinti jo mirtį“, – būtent toks Opiatų Daktarės įrašas kartojosi beveik visose bylose, kurios pakliuvo į Nepriklausomos tyrimo komisijos rankas.
Šios komisijos darbas britų mokesčių mokėtojams kainavo net 13 mln. svarų (14,7 mln. eurų).
Buvo ištirta net 43 tūkst. archyvinių dokumentų. Vien komisijos išvadoms prireikė 192 tūkst. žodžių teksto.
Tačiau kelių šimtų bylų komisijos nariai, vadovaujami buvusio Liverpulio vyskupo, anglikonų dvasininko Jameso Joneso, taip ir negavo. Bylos itin mįslingai pradingo iš Gosporto ligoninės archyvų.
„Iš ligoninės įrašų galime spręsti, kad nuo be jokio medicininio pateisinimo paskirtų ir suleistų opiatų mirė 456 pacientai.
Dar 200 pacientų bylos yra dingusios, bet galime teigti, kad šie ligoniai irgi galėjo mirti dėl vyravusios oficialios praktikos skirti pacientams dideles opiatų dozes. Šiai įsigalėjusiai praktikai vadovavo būtent daktarė J.Barton“, – reziumavo vyskupo J.Joneso vadovaujama komisija.
Komisijos išvados – nedviprasmiškos. Savo prižiūrimose palatose Opiatų Gydytoja faktiškai buvo įteisinusi eutanaziją.
Negana to, tai buvo anaiptol ne savanoriška, o prievartinė eutanazija. Mat dauguma pacientų – netgi 55 procentai – nesiskundė daktarei ar slaugytojoms jokiais skausmais.
Bet senoliams vis vien būdavo prijungiamos opiatų pompos, ir po kelių dienų jų gyvybė užgesdavo. Kai kuriems buvo suleidžiamos tiesiog arkliškos heroino dozės – apie šimtą miligramų per kelias valandas.
Mirties pažymėjimuose Opiatų Daktarė lengva ranka užrašydavo visai kitą mirties priežastį. Labiausiai jai patinkanti diagnozė buvo plaučių uždegimas.
Slaugytoja matė viską iš arti
Viena slaugytojų, protestavusių prieš tokį pacientų marinimą, buvo į Hampšyro policiją besikreipusi Pauline Spilka.
Gosporto ligoninėje ji dirbo tik kaip laikinai samdoma papildoma darbuotoja ir buvo iš žemiausios personalo grandies.
„Aš mačiau, kaip mano kolegės vykdo eutanaziją. Net negaliu sau pačiai paaiškinti, kodėl tada garsiai neprieštaravau tam, ką mačiau. Mane dabar graužia didelė kaltė“, – policijos pareigūnams prisipažino P.Spilka.
Viena Gosporto ligoninės palatų, kuri buvo prižiūrima Opiatų Daktarės, oficialiai vadinosi Dedalo palata.
Bet mirčių nuo per didelės diamorfino dozės skaičius ten buvo toks didelis, kad tiek pacientai, tiek medicinos seserys tą patalpą niūriai perkrikštijo Mirusiųjų ir nurašytųjų palata.
Nepriklausomiems tyrėjams nebuvo suteiktos galios kelti kriminalinius kaltinimus Opiatų Daktarei.
Dabar jau žinoma, kad vietinei Hampšyro policijai, kaip susigadinusiai reputaciją ir pražiopsojusiai aiškius pavojaus signalus, irgi nebus leista liestis prie šios bylos.
Naują kriminalinį tyrimą vykdys arba Londono, arba kurio nors kito regioninio policijos skyriaus ekspertai. Neatmetama, kad patys Hampšyro policininkai gali atsidurti kaltinamųjų suole.
Juk kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad dvidešimt septynerius metus pacientų giminaičiai, medicinos personalas ir vietos žurnalistai beldėsi į aklinai uždarytas duris?
Giminaičiams sviro rankos
Nors ir gerokai per vėlai, šis nepriklausomo tyrimo verdiktas tapo gurkšniu deguonies šimtams buvusių J.Barton pacientų artimųjų.
Beveik tris dešimtmečius trukusi jų kova pagaliau pramušė abejingumo sieną.
Ne vienam aukos giminaičiui jau buvo nusvirusios rankos, nes net rimčiausi kaltinimai J.Barton vis pavirsdavo tik tuščiu burbulu.
„Aš kartais pagalvodavau: „Kokios jėgos gina šią daktarę? Ir kodėl?“ Juk nėra itin sudėtinga ištirti tokias akivaizdžias nusikaltimo aplinkybes kaip heroino perdozavimas.
Ypač jeigu pacientai miršta vienas po kito.
Dabar jau žinome, kad J.Barton galėjo taip ilgai nebaudžiama daryti savo juodus darbus, nes ją gynė sistema – tiek kiti medikai, tiek vietos policija.
Gerai, kad dabar bylą tirs visai kito regiono pareigūnai. Tiktai raginčiau juos veikti kuo greičiau. Norisi sulaukti J.Barton teismo“, – „Lietuvos rytui“ sakė Iainas Wilsonas, Gosporto ligoninėje prieš dvidešimt metų netekęs savo tėvo Roberto.
R.Wilsonui buvo 74 metai ir jis neturėjo jokių didesnių sveikatos bėdų. Tiesiog likimas lėmė, kad dėl ne itin sudėtingo peties lūžio jis buvo paguldytas reabilituotis būtent į J.Barton prižiūrimą palatą.
„Vieno apsilankymo metu tėvas pasakė: „Padėk man, jie čia man kemša vaistus. Jie mane nužudys.“
Nustebau. Visaip jį raminau, sakiau, kad jis be reikalo jaudinasi, visas personalas jam linki tik gero. Buvau naivus.
Po dvidešimt keturių valandų tėvas jau buvo komos būsenos ir greitai mirė. Negaliu sau atleisti, kad neišsivežiau jo iš ligoninės tada, kai jis to prašė.
Tai, ką padarė J.Barton, nėra gyvenimo sutrumpinimas. Pavadinkime pagaliau viską savo vardu. Tai – žmogžudystė“, – 1998-aisiais įvykusią šeimos tragediją prisiminė I.Wilsonas.
Naudojo pavojingą įrangą ir medžiagas
Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May ir šalies sveikatos apsaugos ministras Jeremy Huntas iš Vestminsterio Parlamento tribūnos atsiprašė visų artimųjų. Jiems buvo pažadėta, kad naujasis kriminalinis tyrimas dėl J.Barton nusikaltimų bus ne tik išsamus, bet ir greitas.
Tačiau labai tikėtina, kad Opiatų Daktarės byla yra tik ledkalnio viršūnė.
Mat nepriklausomo tyrimo metu išaiškėjo, kad tiek Gosporto, tiek kitose NHS ligoninėse iki pat 2015-ųjų buvo bent tris dešimtmečius masiškai naudojamos pigios ir pavojingos intraveninio analgetikų suleidimo pompos, kurios sutrumpino gyvenimą ne šimtams, o galbūt tūkstančiams pacientų Anglijoje ir Velse.
Šių pompų daugelyje Vakarų valstybių buvo atsisakyta daugiau nei prieš dešimtmetį.
Dėl prastos šių aparatų konstrukcijos labai padidėjo tikimybė padaryti klaidą, kai vietoj opiatų dozės, kuri turi būti suleista pacientui per parą, ji į organizmą būdavo suleidžiama per valandą. Tokios klaidos kaina – ligonio mirtis.
Maža to, kai kitose valstybėse „Graseby“ pompomis pacientams į venas buvo leidžiami silpnesni skausmą malšinantys vaistai, britų NHS pacientams buvo leidžiamas būtent diamorfinas.
Tai pats stipriausias analgetikas medicinos rinkoje, nes tai – gryniausios formos heroinas. Daugelyje ES valstybių diamorfino vartojimas yra arba nelegalus, arba bent jau nerekomenduojamas.
Londono medicinos mokyklos duomenimis, kas šeštas NHS ligoninėse mirštantis pacientas į anapilį iškeliauja būtent po „nuolatinės gilios narkozės“, kurią sukelia diamorfinas.
Hampšyro grafystės policijos detektyvai žinojo, kad nuo pat 1989-ųjų J.Barton savo palatose nuolat naudodavo „Craseby MS“ pompas diamorfinui suleisti.
Dabar jau akivaizdu, kad būtent šiais instrumentais ji vykdė ilgametę nusikalstamą pacientų eutanazijos politiką.
Milijonams britų, šalies ligoninėse netekusių savo artimųjų per pastaruosius tris dešimtmečius, dabar kyla pagrįstas klausimas: „Ar nebuvo lygiai taip pat sutrumpintas gyvenimas mano motinai ar tėvui?“
