Kai skaitote šias eilutes, kažkur Ramiojo vandenyno viduryje prancūzas Benoit Lecomte’as tikriausiai grybšniais iriasi per bangas arba po dienos plaukimo ilsisi laive.
Anksčiau Atlanto vandenyną perplaukęs B.Lecomte’as metė iššūkį didžiausiam pasaulio vandenynui.
Kadangi tokio žygdarbio įvykdyti vienu kartu neįmanoma, 51-erių plaukikas kasdien vandenyje praleidžia po 8 valandas.
Kodėl žmonės ryžtasi tokiam išbandymui? B.Lecomte’o atsakymą atspindi ir jo kelionės maršrutas. Plaukikas turėtų kirsti Ramiojo vandenyno viduryje susidariusią netikrą šiukšlių salą, kuri dydžiu jau triskart lenkia Prancūziją.
„Pabaigti plaukimą yra tik vienas iššūkis. Kur kas didesnis – priversti žmones suprasti, kad vandenynui kilęs pavojus“, – teigė prancūzas.
Japonijoje startavęs prancūzas nuo birželio 5-osios įveikė jau 1000 kilometrų, o pabaigti kelionę San Fransiske planuoja gruodžio mėnesį.
Jo kelionės maršrutą galima gyvai stebėti internete.
Tiesa, B.Lecomte'as buvo susidūręs ir su sunkumais. Po septynių savaičių jis pranešė nutraukiantis savo mėginimą dėl pernelyg didelių bangų ir taifūnų, tačiau po kurio laiko nurimus orams tęsė žygdarbį.
Kelias dešimtis kilometrų įveikę plaukikai jau beveik šimtmetį žavi savo stiprybe. Dabar plaukikai jau ėmėsi vandenynų, bet čia situacija kiek kitokia.
Tiesa, kaip minėjo dabar į plastiko taršą dėmesį atkreipti norintis prancūzas, įveikti nuotolį – tik pusė motyvacijos.
Ne mažiau svarbu ir tai, dėl ko imiesi to žygio.
Ar daugiausia žmogaus jėgų pareikalavę žygdarbiai netapo tiktai spektakliu? Maža to, ar tai padaryti iš tikrųjų įmanoma?
Trumpikių diplomatija
B.Lecomte’as – ne vienintelis žmogus, plaukiantis vandenynais, kad išgelbėtų šiuos telkinius. 48-erių britas teisininkas Lewisas Pughas dėl įvairių gamtosaugos priežasčių ilgus atstumus jūroje sukaria jau 30 metų.
Pirmuosius savo 7 kilometrus nuo Robeno salos iki Keiptauno jis nuplaukė būdamas vos 17-os.
Vėliau L.Pughas tapo pirmuoju žmogumi, įveikusiu didelį nuotolį kiekviename pasaulio vandenyne.
Bet juose teisininkas veltui nesiteškeno. Taip L.Pughas siekė atkreipti dėmesį į žmonių daromą žalą vandenynams, o jo darbas su įvairiais politikais ir tarptautinėmis organizacijomis buvo pramintas „trumpikių diplomatija“.
2007 metais britas įveikė 1 kilometrą Arkties vandenyne ir atkreipė dėmesį į tirpstančius ledynus.
„Be pasiruošimo įlipus į 0 laipsnių pagal Celsijų vandenį nuskęsti galima labai greitai. Labai sunkiai treniravausi pusę metų – plaukiojau maždaug 12 laipsnių temperatūros jūrose“, – prieš žygdarbį kalbėjo plaukikas.
Beje, prieš šį plaukimą jam talkinę mokslininkai pastebėjo, kad kas kartą prieš lipant į vandenį L.Pugho kūno temperatūra staigiai pakildavo, kartais netgi iki 38,2 laipsnio.
Pietų Afrikos Respublikos sporto medicinos profesorius Timas Noakesas anuomet svarstė, kad prie šalčio pripratęs plaukiko kūnas dėl treniruočių išsiugdė sąlyginį refleksą.
„Aš tai vadindavau tiesiog baime, – juokėsi L.Pughas. – Tačiau iš tiesų mes nežinome, kokia to priežastis.“
2010-aisiais britas perplaukė ledyninį ežerą ant Džomolungmos (Everesto) kalno, taip atkreipdamas dėmesį ir į tirpstančius Himalajų ledynus.
Nėrė į baisias bangas
Kaip ir bet kuris žmogaus galimybių ribos patikrinimas, ilgų nuotolių plaukimas laikui bėgant pasikeitė neatpažįstamai.
Atstumai, kurie prieš šimtą metų atrodė kaip tolima siekiamybė, dabar įveikiami be didesnių fanfarų.
Kone daugiausia ilgojo nuotolio plaukikų Vakaruose siekė užkariauti Lamanšo sąsiaurį tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės.
Pirmasis iš Doverio į Kalė 1875 metų rugpjūčio 25 dieną sėkmingai nuplaukė Matthew Webbas.
21 val. 45 min. kelionei nesutrukdė aukštos bangos ir medūzos įkandimai.
Jam pasisekė iš antro karto, tačiau kitiems vėliau plaukimą pakartoti mėginusiems stipruoliams prireikė 11 ar net 16 bandymų.
Beje, priešinga kryptimi – iš Prancūzijos į Angliją – plaukikas iš Argentinos sąsiaurį sėkmingai įveikė tik 1923-iaisiais – po 48 metų nuo M.Webbo žygdarbio.
O kone žymiausia šio iššūkio nepabūgusi plaukikė amerikietė Gertrude Ederle tai padarė 1926-aisiais. Ji ne tik tapo pirmąja tai padariusia moterimi, bet ir dviem valandomis pagerino anksčiau vyrų pasiektą rezultatą.
19 metų plaukikė rekordą pasiekė taip pat ne iš pirmo karto. Metais anksčiau jai kelią užkirto pats treneris – pamanė, kad vandenyje kosinti auklėtinė skęsta, ir ją griebė, taip diskvalifikuodamas plaukikę, kuri turėjo iki pat sausumo plaukti niekieno nepaliesta.
Tad kitą kartą ji buvo pasiruošusi. Išsitepusi alyvuogių aliejumi, vazelinu ir avių lajumi ir dėvėdama savo pačios sukurtą, tuo laiku net per drąsų dviejų dalių raudoną maudymosi kostiumėlį amerikietė nekantravo lipti į vandenį net tada, kai dėl bangų buvo atšaukti keltų reisai.
Net ją laive lydėjusius žurnalistus supykino.
Vėliau plaukikė juokėsi: „Turėjau tęsti, kad jiems nebūtų taip liūdna.“
Per 6 metrų bangas besiiriančią merginą stabdė ir tėvas, ir treneris, tačiau ji vėliau paaiškino, kodėl nepaklausė jų raginimų: „Žmonės sakė, kad moterys negali perplaukti Lamanšo sąsiaurio. Įrodžiau, jog tai netiesa.“
Vietoj valandų – kartai
Žymusis visiems siaubą kėlęs sąsiauris jau kur kas mieliau priima savo jėgas išbandyti sugalvojusius plaukikus. Nors viena didžiausių kelionės kliūčių ir dabar yra kaina – kiekvienam plaukikui būtina pasisamdyti jį lydintį laivą, Lamanšo sąsiaurį įveikia įvairiausi žmonės.
Regis, per pastarąjį amžių kas kelerius metus tai padarydavo naujas „pirmasis“ – pirmasis juodaodis, pirmasis paralyžiuotas iki pusės žmogus, pirmasis su keturiomis amputuotomis galūnėmis, pirmasis komikas ar pirmasis kokios nors šalies atstovas.
Ledinio Arkties vandens nepabūgęs L.Pughas šį ketvirtadienį taip pat pradės plaukimą per sąsiaurį, tačiau ne skersai, o išilgai – 560 kilometrų nuo Kornvalio iki Doverio.
Lamanšą yra įveikęs 12-metis indas ir 73-ejų Pietų Afrikos Respublikos plaukikas. Būtų galima pamanyti, kad dabar įveikti šį atstumą – ne toks ir žadą atimantis laimėjimas, tad užsispyrę drąsuoliai sugalvojo naują varžymosi būdą.
Dabar rekordai gerinami skaičiuojant, kiek kartų vienas plaukikas per savo karjerą yra įveikęs kelią tarp Prancūzijos ir Anglijos, o laimėtojas gali puikuotis Sąsiaurio karaliaus arba karalienės titulu.
Nuo 2006-ųjų šiuo vardu gali vadintis 34 kartus Lamanšą perplaukęs britas Kevinas Murphy, tačiau jį lenkia Karalienės titulą turinti Alison Streeter, sąsiaurį įveikusi net 43 kartus.
Jai priklauso ir aibė kitų rekordų – britė pirmoji Lamanšą vienu kartu perplaukė trissyk, be to, per vienus metus spėjo perplaukti septynis kartus.
Beje, A.Streeter rūpi ne tik Lamanšas. Ji yra pirmoji įveikusi 27 kilometrų pločio Šiaurės kanalą, skiriantį Škotiją ir Airiją. Be to, jos 1988-aisiais pagerinto laiko rekordo niekas neįveikė iki šiol.
O jeigu Jungtinę Karalystę supančių sąsiaurių negana, ilgųjų nuotolių plaukimo fanatikai turi paruošę Vandenynų septintuką. Tai septynių sąsiaurių – tarp Jungtinės Karalystės ir Airijos, Naujojoje Zelandijoje, Havajuose, Japonijos salose, Lamanšo, Santa Katalinos Kalifornijoje ir Gibraltaro – rinkinys.
2012-ųjų gegužės 15-ąją airis Steve’as Redmondas tapo pirmuoju Vandenynų septintuko nugalėtoju.
Plaukikus užplūdo klausimai
Sąsiauriai dažniausiai nesiekia kelių dešimčių kilometrų. Kur kas didesnis iššūkis – plaukti per vandenynus. Antai Atlanto vandenyno įveikimo istorija itin spalvinga.
Kai 1995-aisiais bangos išplovė išsekusį Guy Delage’ą į Barbadoso krantą, šis 42-ejų prancūzas tikino tapęs pirmuoju žmogumi, kuriam pavyko kirsti Atlanto vandenyną.
55 dienas plaukęs ir 3,7 tūkst. kilometrų įveikęs G.Delage’as pasakojo, kad kartą susidūrė su rykliu, bet spėjo jam spirti į nosį ir užsiropšti ant plausto.
„Nepadariau nieko neįtikėtino ar antžmogiško“, – vėliau kuklinosi jis, tačiau iš karto pranešė, kad daugiau niekuomet nebelįs į vandenį.
Po trejų metų Atlantą perplaukė dabar Ramųjį vandenyną įveikiantis B.Lecomte’as. Beje, jį taip pat persekiojo ryklys – net penkias dienas.
Tačiau prancūzas taip pat pasiskelbė pirmuoju Atlantą be pagalbinio plūduro įveikusiu plaukiku. Beveik 6 tūkst. kilometrų jis nuplaukė per 73 dienas.
Nors abu šiuos vyrus pirmiausia užpylė sveikinimai, abiejų bandymai sulaukė ir abejonių.
Kadangi vienu kartu tūkstančių kilometrų nuplaukti tiesiog neįmanoma, plaukikai tai daro dalimis, o pailsėti ir pamiegoti kasdien sustoja ant plausto arba laive.
Po 1995-ųjų bandymo ekspertai atkreipė dėmesį, kad G.Delage’o plaustas turėjo burę, todėl neįmanoma pasakyti, kurią kelionės dalį jis įveikė vien savo grybšniais.
B.Lecomte’as taip pat miegojo valtyje, kuri galėjo plūduriuoti nešama palankių srovių, tad lygiai taip pat sunku nustatyti, kiek jis iš tikrųjų nuplaukė. Pastarasis didesnės kritikos išvengė.
Tačiau G.Delage’as sulaukė ir pajuokos – ypač tada, kai paaiškėjo, kad prieš išplaukdamas iš Žaliojo Kyšulio salų į Barbadosą jis sudarė sutartį su televizijos kanalu dėl išskirtinių teisių į savo kelionės medžiagą.
Paaiškėjo, kad tikrasis prancūzo kelionės tikslas buvo ne žmogaus galimybių tyrinėjimas, o tiesiog finansinė nauda.
„Turite mane suprasti. Kai išvykau, buvau visiškai įklimpęs į skolas. Neturėjau pasirinkimo“, – vėliau teisinosi plaukikas.
Ar jau pasiekėme ribą?
Klausimų iškėlė ir vėlesni plaukimai. 56-erių amerikietė Jennifer Figge 2009-aisiais buvo paskelbta pirmąja moterimi, perplaukusia Atlanto vandenyną.
Plaukikė daugiau nei mėnesį plaukė 6 metrų ilgio ir 4 metrų pločio narve, kuris turėjo apsaugoti ją nuo ryklių.
Jos atstovas pripažino, kad dėl blogų meteorologinių sąlygų J.Figge kai kuriomis dienomis net negalėjo įlipti į vandenį.
„Ji plaukė 19 iš 24 dienų. Vietoj ištvermės plaukimo mums teko įveikti ekstremalų nuotykių plaukimą. Bangos buvo tokios didžiulės, kad įgula nematė jos vandenyje“, – pasakojo Davidas Higdenas.
Tiesa, plaukikės atstovas tikino, kad ji ir neketino nuplaukti viso atstumo: „Niekas negali perplaukti skersai Atlanto vandenyno. Tai fiziškai neįmanoma ir truktų metų metus.“
Tokie sėkmingai įveikus Atlantą sveikintos plaukikės atstovo žodžiai nuteikia liūdnai.
Negi bet koks mėginimas viršyti žmogaus galimybių ribas jau atsitrenkė į sieną?
Beje, vėliau paaiškėjo, kad iš 3,4 tūkst. kelionės kilometrų savarankiškai J.Figge plaukė tiktai 400 km.
Bet tai – vis tiek nemažas žygdarbis. Amerikietė tikino, kad ją įkvėpė tautietė G.Ederle, kuri pirmoji įveikė Lamanšo sąsiaurį 1926-aisiais.
„Laive saugojau jos nuotrauką, – AP pasakojo sportininkė. – Mes turime daug panašumų. Ji taip pat dėvėjo raudoną kepuraitę, ji taip pat turi vokiškų šaknų. Abi kalbamės su jūra ir niekada nenorime iš jos išlipti.“
Į kasdienį plaukimą – kaip prie darbo stalo
Lietuvis Vidmantas Urbonas taip pat garsėja vandenyje įveiktais atstumas. 60-metis ultratriatlonininkas 1999 metais 460 kilometrų plaukė išilgai Nemunu nuo Baltarusijos sienos iki jo žiočių, 2007-aisiais perplaukė Baltijos jūrą. Be to, jis įveikė penkis gėlo vandens ežerus įvairiuose žemynuose – Titikakos ežerą Pietų Amerikoje, Jeloustouno ežerą Šiaurės Amerikoje, giliausią žemėje Baikalo ežerą Rusijoje, Didįjį Tasmanijos ežerą Australijoje ir Tanos ežerą Etiopijoje.
Sudėtingiausias, pasak plaukiko, jam buvo Baikalo iššūkis. 57 kilometrus teko įveikti 4 laipsnių temperatūros vandenyje. Beje, rugsėjo pabaigoje V.Urbonas ruošiasi vykti į Nepalą, kur tikisi įveikti 5 km aukštyje telkšantį Tiličo ežerą: „Manau, kad tai bus didžiausias iššūkis: 5 kilometrai plaukimo, vandens temperatūra apie nulį – rytais ant ežero net susidaro ižas.“
Paklaustas, kas labiausiai skatina imtis tokių žygių, V.Urbonas nurodė du motyvacijos šaltinius. „Pirmiausia – įrodyti pačiam sau, kad galiu tai padaryti. Kiekvienas įveiktas metras yra to įrodymas. Antra, visi mano plaukimai yra ekologiniai, skirti gamtai, gėlam vandeniui išsaugoti“, – „Lietuvos rytui“ sakė sportininkas.
Pasak jo, sudėtingiausia yra tokiam plaukimui pasiruošti psichologiškai, nes kiekvieną kartą tenka susidurti su noru nebetęsti plaukimo. „Tuomet padeda, jeigu prisimeni, dėl ko tai darai. Be to, tokiame plaukime nėra tokių laiko rėmų kaip varžybose. Kai pradedi mąstyti, kad turi laiko, kad niekas tavęs nevaro, gali ramiai paplaukti, tada vėl plaukti toliau“, – aiškino V.Urbonas.
