Rusijos keliai niekada negarsėjo kaip itin geri, o nuo sostinės nutolusiuose regionuose padėtis apskritai apverktina.
Čia gyvenantys žmonės skundžiasi, kad neatvyksta greitoji medicinos pagalba, nevažiuoja ir ugniagesiai.
Negana to, nebeliko ir kaip nuvežti iki kapinių mirusių artimųjų – anksčiau jie tai darydavo traukiniu, tačiau dabar šis būdas uždraustas.
Veždavo lavonus traukinyje
Kemerovo srityje, Suranovo kaime, gyvenanti Liudmila Lebedeva praėjusių metų gegužę neteko sūnaus. Jį rado sušalusį netoli vidurinės mokyklos.
Moteriai teko sukti galvą, kaip nuvežti sūnaus kūną, kad būtų atlikta medicinos ekspertizė.
„Medicinos ekspertams kūnus turime vežti į Taigos miestą. Sūnų ten nuvežėme traukiniu, mus lydėjo policijos pareigūnai, tačiau atėjus metui vežti palaikus atgal sužinojome, kad traukiniu gabenti karsto nebegalima.
Aš atvažiavau į Taigą, sumokėjau už visas paslaugas ir užsisakiau specialų autobusą, važiuojantį traukinio bėgiais. Anksčiau visi karstus gabendavo tiesiog traukiniu, mums leisdavo tai daryti“, – pasakojo L.Lebedeva.
Atrodo, kad kažkas iš keleivių pasiskundė dėl to, kad moteris sūnaus kūną gabeno traukiniu, todėl nuo šiol Suranovo gyventojams paliktas tik vienas būdas nuvežti artimųjų palaikus medicinos ekspertams – užsakyti specialų bėgiais važinėjantį autobusą.
Tiesa, laukti jo kartais tenka ne vieną dieną.
L.Lebedeva su šunimi ir katėmis gyvena kaimo pakraštyje. Jos namas senas, kasmet vis labiau smenga į žemę.
Padėti moteriai nėra kam – jos vyras mirė prieš kelerius metus.
Pasak L.Lebedevos, į kaimą nevažiuoja netgi greitoji medicinos pagalba, nes nėra tinkamų kelių.
Kur nors išvykti galima nebent pasisamdžius visureigius, bet tam daugelis gyventojų neturi lėšų.
Žiemą padėtis tampa dar prastesnė. Kelių kaime niekas nevalo, todėl nuo lapkričio iki kovo Suranovą įkalina sniego pusnys.
„Ne kartą pasitaikė, kad norėdami palaidoti artimuosius žmonės iki pusės skendo sniege. Karstus pakraudavo į roges ir tempdavo. Tiesa, kelio iki kapinių taip pat nėra, todėl žmonės laidojami visai netoli namų“, – pasakojo Suranovo gyventoja.
Roges, kuriomis gabenami palaikai, kaimo gyventojai pasigamina patys. Šaričevų šeimos namuose tokių laidojimo rogių yra ne vienos.
„Sukonstravome jas iš medžio. Taip kūnus ir gabename. Pamenu, praėjusiais metais miške pasiklydo žmogus ir ten sušalo. Teko iš miško jį parvežti rogėmis.
Pasitaikydavo atvejų, kai žmonės artimųjų palaikus tiesiog ant rankų tempdavo per pusnis“, – pasakojo Viktoras Šaričevas.
Vietos valdžia nepadeda
Laidojimo roges jis konstruoja su sūnumi Sergejumi. S.Šaričevas darbo dienomis dirba už 50 kilometrų esančiame Tomske.
Vyras sako, kad sugriuvus kolūkiui Suranove darbo nebeliko. Vieninteliai civilizacijos ženklai – kabelinė televizija, bet ir ją turi ne kiekvienas.
„Prašėme valdžios pagalbos, kad bent žiemą sniegas nuo kelių būtų valomas, tačiau mums pasakė, kad reikėtų gabenti degalus sunkvežimiams, o daryti tai nėra kaip – nebent traukiniu. Negana to, jei kas pagaus, gali apkaltinti terorizmu“, – keistą situaciją nupasakoja V.Šaričevas.
Todėl sniegą nuo kelių žiemą jis su sūnumi bando valyti savo traktoriumi. Tiesa, jie taip pat susiduria su problema, iš kur gauti degalų.
„Dažniausiai gabename sniegaeigiu, tačiau daug į jį neįkrausi. Galima samdyti „Ural“, bet jie plėšia tokius pinigus, kad neapsimoka“, – tvirtino V.Šaričevas.
Vyras neslėpė pykčio dėl vietos valdžios abejingumo ir tvirtino, kad Suranovo gyventojams viską tenka daryti patiems.
Kartą Tomske numirė jų kaimo gyventojas, todėl žmonės kreipėsi į vietos savivaldą, kad ši padėtų parvežti kūną, bet pagalbos taip ir nesulaukė. Teko kūno pervežimo paslaugų ieškoti patiems ir už tai sumokėti didžiulius pinigus.
„Sunku mūsų kaime gyventi, tačiau ir mirti negalima“, – liūdnai padėtį įvertino V.Šaričevas.
Kelią žada jau seniai
Suranove kartu su tėvais gyvena ir 36-erių Artiomas Jutkinas.
Vyras teigė, kad išvykti iš kaimo neturi galimybės – garbaus amžiaus tėvai patys nesusitvarko su ūkiu.
„Laikome karvę, todėl turime savo pieno. O su uždarbiu sudėtinga – sukuosi, kaip išmanau. Parduodu pieną, neseniai vieną telyčią papjoviau, turėjome mėsos“, – apie buitį pasakojo A.Jutkinas.
Suranove jis gyvena nuo pat gimimo. Prisiminė, kad anksčiau kaimas buvo pilnas gyvybės. Čia veikė mokykla, kurios kiekvienoje klasėje mokėsi po 30 mokinių. Kaime buvo atidaryta ir kepykla, tačiau dabar jos nebelikę.
Vienintelė galimybė užsidirbti Suranove – geležinkelio remontas, tačiau vyresniems kaimo gyventojams toks darbas jau per sunkus, todėl tuo užsiima tiktai trys žmonės.
A.Jutkinas pasakojo, kad vietos valdžia jau daug metų žada nutiesti naują kelią nuo Suranovo iki Taježno miestelio, bet tai tik pažadai. Iki šiol norint palaidoti artimuosius vietos gyventojus gelbėdavo traukinys, bet dabar tai uždrausta.
„Prieš 15 metų mano brolis pateko po traukiniu. Mes jį iš Taigos traukiniu ir pargabenome.
Tai buvo normalu: kūną traukiniu atveždavome iš lavoninės į kapines, o tada jau savo rankomis karstą nešdavome. Tačiau ir nešti anuomet buvo kam, daug jaunų žmonių gyveno, o dabar čia vien tušti namai“, – pasakodamas dairėsi A.Jutkinas.
80-metė Tamara Makrušina taip pat prisiminė, jog anksčiau apylinkėse virė gyvenimas, o dabar žmonės palikti likimo valiai. Net kai sudegė jos namas, vietos valdžia skyrė keliasdešimt eurų, o visa kita sunešė ir atstatyti padėjo kaimo gyventojai.
Nėra Suranove ir gydytojo. Anksčiau čia veikė ambulatorija, bet dabar apie medikų pagalbą vietiniai gali tik pasvajoti.
„Jau neturiu jėgų išeiti iš namų, o ir Taigos miestelyje mūsų niekas nelaukia. Ten gydytojai – tik atvykstantys iš Kemerovo. Patekti pas juos – didžiulė problema.
Sako, kartais greitoji atvyksta, tačiau aš jos nesu mačiusi. Kaip ir ugniagesių – tokiais keliais jie čia tikrai nevažiuos“, – pasakojo T.Makrušina.
Tiesa, jai pasisekė kiek labiau nei kitiems Suranovo gyventojams – moteriai padeda sūnus. O štai daugelis garbaus amžiaus žmonių kaime yra vieniši.
Apie naują kelią Suranovo žmonės svajoja, bet vilčių, kad jis atsiras, turi mažai. „Vienu metu kalbėjo, kad kelias bus tiesiamas, bet aš tuo netikiu – nėra pinigų“, – įsitikinęs S.Šaričevas.
Bėdos ir kituose kaimuose
Suranovo gyventojai – ne vieninteliai, kuriems šiuo metu sunku net palaidoti artimuosius. Su tokia pačia bėda susiduria ir kitų Rusijos sričių gyventojai Sibire.
Pervomansko gyventojai taip pat skundžiasi, kad prastais keliais negali pasiekti kapinių ir padėtis vis blogėja.
Pervomanske gyvenanti Ana Fiodorova tvirtino, jog kasmet nusigauti į kapines vis sunkiau, nes beveik keturis kilometrus reikia eiti pėsčiomis.
Vykti į kapines tenka per lauką, tačiau automobiliai ten dažnai nepravažiuoja. Yra buvę atvejų, kai karstas buvo išmestas vidury kelio, todėl toliau jį nešti teko rankomis.
Blogiausia, kai nulyja, nes tuomet įstrigusius automobilius prireikia tempti traktoriais.
Kelių taisyti, atrodo, niekas ir neketina. Vietos valdžia vis aiškina negalinti to daryti, nes tam tikri keliai neatitinka keliams keliamų reikalavimų.
Gyventojai net kreipėsi į Rusijos transporto ministeriją, tačiau ten buvo atsakyta, kad pinigų keliams skiriama kasmet, o juos gauna ir paskirsto rajono valdžia.
Galbūt Pervomansko gyventojų rūpesčiai valdžiai būtų svarbesni, jeigu čia būtų daugiau žmonių. Tačiau kaimas seniai tuštėja, tad ir jo bėdos tapo ne svarbiausios.
Parengta pagal „Radio svoboda“, „Vesti Krasnojarsk“ informaciją.
