Dažnai gamtos stichijų siausmą patirianti Japonija yra gerai pasiruošusi taifūnų sezonui. Žmonės išmokyti, kaip elgtis bet kokių gamtos nelaimių atveju, tarnybos – kaip pašalinti jų padarinius.
Tačiau taifūnas „Hagibis“ net ir viskam pasiruošusią šalį išmušė iš vėžių. Taifūno vėjo gūsiai buvo draskantys – jų greitis siekė 216 kilometrų per valandą, šniokštė liūtys.
Jo siausmas pražudė apie 70 žmonių, dar kelios dešimtys gyventojų laikomi dingusiais be žinios, o keli šimtai buvo sužeisti.
Taifūno nusiaubtuose rajonuose gelbėtojai ir savigynos pajėgų nariai tęsė infrastruktūros atstatymo darbus.
O savaitgalį Tokijuje ir kaimyninėse prefektūrose be elektros buvo apie 200 tūkst. namų ūkių, be vandens – 130 tūkst.
Pirmadienį buvo stengiamasi kuo skubiau atkurti traukinių eismą, išvalyti nuo kelių nuošliaužas.
Beje, Japonijos sostinės gyventojai žvelgdami į dangų juokavo, kad galėtum nė neįtarti, koks siaubas dėjosi savaitgalį.
„Jau ir sekmadienio rytą iškart po taifūno oras buvo giedras – atrodė, lyg nieko nebūtų buvę, – pirmadienį „Lietuvos rytui“ pasakojo Japonijoje dirbantis lietuvis knygos „Kaip veikia Japonija“ autorius Andrius Kleiva. – Nors paties taifūno jau nebeliko, japonų kova su jo pasekmėmis tik prasideda ir truks ilgus mėnesius.
Dar ir šiandien likę apsemtų rajonų, namų be elektros ir vandens, o kai kurios traukinių linijos ir greitkeliai palaidoti nuošliaužų.“
Lietuvis pasakojo, kad Tokijuje taifūnas labiausiai sujaukė eismą ir gyventojų darbotvarkę.
„Skirtingai nuo tragiškai stichiją išgyvenusių aplinkinių regionų, Tokijas nukentėjo nesmarkiai. Prieš prasidedant taifūnui labai nerimavau dėl savo rajone šalia esančios upės, bet apsemtas buvo tik palei ją einantis bėgimo takelis, – pasakojo A.Kleiva. – Naktį vėjas smarkiai draskė medžius, bet nulenkti irgi tik keli. Nors vizualių pokyčių mano apylinkėje ir nebuvo, akivaizdu, kad miestui grįžti į įprastą gyvenimą užtruks: dar ir pirmadienį kiekviename prekybos centre trūksta paprasčiausių maisto produktų, o paštas vėluoja priimti ir pristatyti siuntas.“
Prieš savaitgalį žmonės stengėsi kuo gausiau apsirūpinti maisto atsargomis, per televiziją buvo skelbiami nurodymai, kaip elgtis siaučiant didžiulei audrai, kaip pasiruošti elektros, vandens dingimui.
„Visi ruošėsi galvodami apie išgyvenimą artimiausiomis dienomis: dideliais kiekiais pirko maisto prekių ir greitai paruošiamų produktų, krovė išorines baterijas, prisileido pilnas vonias vandens, – pasakojo Japonijoje gyvenantis lietuvis A.Kleiva. – Sunku numatyti, kada ir kaip greitai gali tekti bėgti. Namų saugumui užtikrinti reikėjo kamšyti langus kartonu ir kiek įmanoma toliau nuo jų traukti daiktus – kad langams išdužus būtų galima apsaugoti kiek įmanoma daugiau daiktų.“
A.Kleiva pasakojo, kad, kaip jau Japonijoje įprasta nelaimių atveju, rajonuose visiems buvo atvertos mokyklos ir kitos didelės viešosios erdvės, kurios priėmė daugybę žmonių, įvertinusių situaciją ir nusprendusių laikinai palikti namus iki taifūno pabaigos.
Beje, kai kas nutarė pralaukti stichijos siautėjimą ir tikėjosi, kad likti namie bus saugiau, bet kai potvynis paėmė įkaitais, teko kviestis pagalbą.
„Suklydau manydamas, kad jei liksime antrajame namo aukšte, viskas bus gerai, – agentūrai „Reuters“ pasakojo 71-erių Kiyokazu Shimokawa. – Kai supratome, kad reikia evakuotis, buvo jau per vėlu. Vandens lygis ėmė kilti labai sparčiai. Teko kviestis pagalbą.“
Namo pirmadienį grįžę ūkininkai iš šiauriau nuo Tokijo esančių gyvenviečių rado visiškai suniokotas ryžių plantacijas ir gėlių laukus, išgriautus sandėlius su jau surinktu derliumi.
„Niekada neregėjau tokio potvynio. Net nežinau, nuo ko pradėti tvarkytis“, – gūžčiojo pečiais nusivylęs ūkininkas, žvelgdamas į pažliugusią ryžių plantaciją.
