Priešingai nei Donaldas Trumpas, kuris praleido ketverius metus naudodamas savo ideologinius sielos draugus kaip laužtuvą silpnint Europos Sąjungą (ES), būsimasis Baltųjų rūmų šeimininkas raudonojo kilimo nacionalistų lyderiams neties.
Būsimasis JAV prezidentas nepalaikys tų, kurie priešinasi Briuseliui dėl teisės viršenybės principo ir saviraiškos laisvės ar aktyviai skatina ES skaldymą. D.Trumpo pralaimėjimas – nors ir ne toks ryškus, kokio tikėjosi europiečiai – pakenks Europos liberalizmui besipriešinantiems demagogams, kurie pastaruosius keturis metus turėjo stiprų užnugarį Vašingtone.
Tai ypač bloga žinia Vengrijos minstrui pirmininkui Viktorui Orbanui ir faktiniam Lenkijos lyderiui Jaroslawaui Kaczynskiui, kurie nebegalės išsitraukti „D.Trumpo kortos“, kad pateisintų savo vidaus politiką ir atlaikytų Europos insititucijų spaudimą dėl teisėjų nepriklausomybės, medijų laisvės ir civilinių teisių.
Vietoje to, demokratų administracija greičiausiai aktyviai kritikuos tokius politinius veikėjus.
Griežta J.Bideno retorika
Tiesa, JAV noras stiprinti gynybos ryšius vidurio Europoje gali kiek pašvelninti J.Bideno toną. Tačiau bent kol kas būsimojo prezidento retorika griežta – J.Bidenas neseniai Lenkijos ir Vengrijos vyriausybes pavadino totalitarinėmis ir palygino su Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos rėžimu.
„Jūs matote, kas vyksta visame pasaulyje, nuo Baltarusijos iki Lenkijos ir Vengrijos bei totalitarinių rėžimų iškilimo. (D.Trumpas – Red.) giria visus pasaulio banditus“, – drąsiai kalbėjo demokratas.
Jei Europos populistinių lyderių bei jų konservatyvių provincijų rinkėjų nacionalistinė pasaulėžiūra nepasikeis, valstybių lyderiai, pritrūkę buvusios D.Trumpo paramos, turės elgtis pragmatiškai ir mažiau konfliktuoti Europos Sąjungos atžvilgiu.
Labiausiai nukentės tie, kurie viešai stojo į D.Trumpo pusę. Vienas tokių – Slovėnijos ministras pirmininkas Janezas Janša, kuris puolė džiaugtis respublikono triumfu dar nesuskaičiavus visų balsų ir vėliau smerkė vėlavimus bei neigė demokratų pergalę.
Tačiau Vakarų Europos D.Trumpo šalininkai taip pat neteko dar vieno tarptautinio rėmėjo. Buvęs Trumpo politikos strategas Steve’as Bannonas atliko svarbų vaidmenį bandant suvienyti visos Europos kraštutinės dešinės nacionalistinių partijų aljansą praeitų metų Europos parlamento rinkimuose, kai daugelis jų buvo sužavėti naujos respublikono vykdomos politikos sėkme.
Pagalbos ranką išties Rusija?
Europos populistai vis dar gali sulaukti pagalbos iš kito stiprios pasaulio jėgos lyderio – Vladimiro Putino, jei tik Maskva manys, kad tai padės susilpninti Europos Sąjungą. Kai kurie šia galimybe naudojosi ir anksčiau: Italijos euroskeptikas Matteo Salvini darėsi asmenukes su Rusijos lyderiu, o Prancūzijos radikalios dešinės atstovė Marine Le Pen vyko į Kremlių prieš 2017 m. prezidento rinkimus.
Kalbant apie paramą iš JAV, D.Trumpo pasekėjai lieka tuščiomis rankomis.
Dabar „Brexit“ partijos lyderis Nigelis Farage’as negaus papildomo eterio laiko kaip gavo D.Trumpo kampanijos metu, nei Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Jonhsonas negalės pasinaudoti respublikono jam priklijuota „Britanijos D.Trumpo“ etikete, tikėdamasis gauti palankumo iš Vašingtono.
Kaip tik, J.Bideno adminstracija greičiau bus linkusi stumti Jungtinę Karalystę link glaudesnių santykių su ES, negu ragins ją atsiskirti nuo Europos taip padrąsindama ir kitas šalis sekti „Brexit“ pavyzdžiu, kaip tai darė D.Trumpas.
Nacionalizmas neteks įtakos?
Pasikeis ir populistams buvęs palankus diplomatų ratas. Tikėtina, kad nauja JAV diplomatų komanda atvyks su instrukcijomis populiarinti demokratiją, pliuralizmą, žmogaus teises bei vykdomosios valdžios atskyrimą nuo teismų sistemos.
Tai nereiškia, jog pastaruosius metus dominavusi identiteto politika, nacionalizmas neteks įtakos. Nacionalizmas iš savęs nereikalauja užsienio pagalbos.
Senojo žemyno populistinių judėjimų varomoji jėga – globalizacijos sukelti socialiniai pokyčiai. Didėjanti socialinė nelygybė, pramonės ir kaimų nuosmukis, skirtingi gyvenimo požiūriai ir migracija – tiek pigios darbo jėga atkeliaujanti iš Vidurio Europos, tiek pabėgėliai nuo skurdo bei karo iš Afrikos ir Vidurio Rytų.
Europos populistams koją pakišo koronaviruso pandemija, dėl kurios sunku apkaltinti imigraciją ar islamą, kaip tai buvo pamėgusios daryti kraštutinės dešinės partijos.
Žinoma, kai kurie pasiekė D.Trumpo pavyzdžiu ir priešinosi kaukių devėjimui ir karantinams. Kiti, pavyzdžiui M.Le Pen, kaip tik kritikavo dabartinį pandemijos valdymą ir siūlė dar griežtesnius visuomenės suvaržymus, ypač mokyklų uždarymą.
Populistų ateitis išlieka šviesi
Tačiau Europos populistų ateitis šviesi. Artėjantis pandemijos iššauktas ekonomikos nuosmukis, kuris šiuo metu glaistomas laikinų valstybės paramos priemonių, greičiausiai jiems suteiks antrą kvėpavimą.
Šalių pasukimas link žalios, skaitmeninės ekonomikos taip pat suteiks ramsčių judėjimais prieš įsitvirtinusią valdžią, ką parodė ir Prancūzijos geltonųjų liemenių protestai prieš pandemiją.
Taip pat Europoje nuvilnijusi islamo teroristų išpuolių banga jau į pagrindinę politikos sceną iškėlė musulmonų radikalėjimo ir integracijos klausimus.
D.Trumpo pralaimėjimas iš Europos populistų atėmė stiprų autoritetą bei dalį politinės galios, tačiau tai tikrai negarantuoja jų žūties.
Parengta pagal „Politico“ inf.
