Reba žadėjo išeiti iš namų tik 15, gal 20 minučių, o dvi jos anūkės pribėgo apsikabinti, lyg tai būtų paskutinis kartas.
„Palauk, apkabink mane!“ – maldavo 11-metė Denise.
O trylikametė Michelle nusekė iš paskos.
„Mes taip mylime tave, močiute“, – sušnibždėjo mergaitė.
„Aš jus taip pat labai myliu“, – atsakė senelė Reba.
Toks prisirišimas prie močiutės, kuri buvo pasišalinusi tik 15 minučių, parodo, kaip smarkiai mažylės nuskriaustos likimo.
Kartą paliktos tėvų jos bijo, kad tai gali pasikartoti.
Tokių šeimų kaip Rebos daugėja – apie 16 proc. JAV gyvenančių vaikų yra auginami senelių be tėvų pagalbos.
Statistikos duomenimis, tokių šeimų skaičiui išaugti užteko vienos kartos.
Lyginant su 1990-aisiais, tik 5 proc. vaikų buvo auginami senelių, taigi dabartiniai vyresnio amžiaus amerikiečiai išgyvena šeimos vaidmenų pasikeitimą.
Priešingai nei įprasta, kai suaugę vaikai rūpinasi pagyvenusiais tėvais, vis daugiau senolių augina anūkus.
Seneliai perima ugdymą
Dviaukštis namas Portlande, Oregono valstijoje, atrodo nepriekaištingai. Ant sienų kabo mergaičių nuotraukos, koridoriuje – tvarkingai surikiuoti batai.
53-ejų Reba nori, jog mergaitės žinotų, kad čia jų namai ir jos yra šeimos dalis, nors jų tėvai čia negyvena.
„Esu labai užsiėmusi. Neturiu laiko atostogoms. Auginu anūkes ir esu tuo patenkinta“, – pasakojo moteris.
Remiantis duomenų centro „Pew Research Center“ tyrimais, šiuolaikiniai senyvo amžiaus žmonės ne tik retkarčiais vakarais prižiūri anūkus, kaip buvo įprasta, – net 22 proc. reguliariai finansiškai remia savo vaikus ar siūlo nuolatinę pagalbą auginant mažuosius.
Didžiausia atsakomybė tenka 2,9 milijono pagyvenusių amerikiečių, kurie teikia anūkams visišką globą.
Dažniausia biologinių tėvų nebuvimo priežastis – priklausomybė nuo narkotikų – kokaino arba opijaus.
Atėmė neprižiūrėtus vaikus
Reba turi negalią ir vaikšto pasiramsčiuodama lazda.
Bet tai jai netrukdo, kaip ir daugeliui senelių, vesti anūkų pas gydytojus, tikrinti namų darbų ar skirti namų ruošos užduočių.
Dauguma šių pagyvenusių žmonių įtarė įvyksiant nelaimę, bet Rebai tai buvo netikėta naujo gyvenimo pradžia.
Prieš penkerius metus ji gyveno ramų gyvenimą kartu su sesers šeima San Fransisko rajone, stengėsi įgyti bakalauro laipsnį, kol vieną popietę sulaukė skambučio.
Anūkės, tuo metu 7 ir 8 metų, buvo paimtos iš tėvų namų dėl nepriežiūros ir nugabentos į Portlando vaikų namus.
Rebai pasiūlyta išklausyti kursus ir perimti mergaičių globą.
Taigi po dviejų dienų ji jau skrido lėktuvu pasiėmusi tik 2 lagaminus.
Visi privalomi mokymai ir kursai truko apie du mėnesius. Tiktai tuomet vietos valdžia nusprendė moteriai paskirti vaikų globą ir surasti būstą naujai gyvenimo pradžiai.
Nesijaučia tokie vieniši
Naujasis būstas, į kurį persikėlė šeima, – bendrabučių kompleksas. Čia gyvena daug likimo nuskriaustų vaikų, kurių globą perima artimieji.
Šiuo metu apie 30 vaikų gyvenamųjų namų kompleksą „Bridge Meadows“ vadina namais. Tai vienas iš trijų tokių kompleksų, esančių Portlande.
Visai vieni kitų nepažįstantys žmonės apsigyvena šioje bendruomenėje ir bando atstoti tikruosius tėvus nuskriaustiems vaikams.
Iš viso čia yra 27 globėjai, kurių amžius – nuo 55 iki 93 metų. Seneliai vaikus veda į baseiną, padeda ruošti namų darbus, bet svarbiausia – suteikia jiems šilumą ir meilę. Kartu jų gyvenimas įgauna daugiau prasmės, jie nebesijaučia tokie vieniši.
Ne tiktai asocialios šeimos
„Nusistovėjęs stereotipas, kad dažniausiai anūkus augina seneliai afroamerikiečiai, tačiau tai tik vienas iš atvejų“, – paaiškino organizacijos „Generations United“, besirūpinančios tokiomis šeimomis, vykdomoji direktorė Donna Butts.
Neseniai atliktos apklausos duomenimis, seneliai augina 28 proc. afroamerikiečių kilmės vaikų, o baltųjų rasės – apie 24 proc.
Tyrimo „National Center of Family and Marriage Research“ duomenimis, dauguma jų priklauso vidurinei klasei. 17 procentų vaikų, auginamų abiejų senelių, gyvena ties skurdo riba, o vaikų, kuriuos augina vienas iš senelių ir kurie yra atsidūrę ties skurdo riba, yra net 48 proc.
Sudurti galą su galu iš gaunamos pensijos labai sunku. Pensinio amžiaus žmonės, kurie turėjo santaupų, skirtų senatvei, turi jas panaudoti arba grįžti į darbo rinką, kad galėtų išlaikyti naująją šeimą.
Vietos valdžia finansiškai neremia artimųjų, nusprendusių globoti iš tėvų paimtus vaikus. Bet globėjai su tuo nesitaiksto ir ieško teisybės, nors ir nesėkmingai.
Pasitaiko, kad senyvo amžiaus tėvai gėdijasi ar slepia savo atžalų priklausomybes ir išvengia prievolės prisiimti anūkų globą.
Gyvenimas visiškai pasikeitė
13-metė Michelle neįstengė nupasakoti, kaip pasikeitė jos gyvenimas prieš 5 metus, kai į namus atvyko policija.
Didžiąją dienos dalį mergaitė praleisdavo namuose.
„Čia dažnai žaidžiame kieme, o ir žmonės daug laiko praleidžia lauke“, – pasakojo Michelle.
Mergaitė nesusitinka su motina ir vyresniąja seserimi, bet pasimato su tėčiu – Rebos sūnumi.
„Aš dėl to neliūdžiu. Jie visą laiką tik linksmindavosi, mes su sese tarsi neegzistavome“, – pripažino mergaitė, iki tol, kol jos globa atiteko močiutei, nelankiusi mokyklos. – Laiką leisdavome piešdamos ant sienų, vogdavome maistą, nes bijodavome paprašyti tėvų. Buvome labai savarankiškos.
Bijodavome ko nors paprašyti, nes iš karto būdavome mušamos. Pagrindinis mūsų maistas buvo sausi dribsniai ir makaronai.“
Nors patirtas smurtas jau praeityje, pokyčiai pradėjus gyvenimą naujoje šeimoje nebuvo lengvi nei mergaitėms, nei jų globėjai.
Pensininkė jau susitaikė su dabartine situacija, nors prisiminimai apie sūnaus bėdas ir marčios sprendimą išsižadėti dukrų vis dar sukelia slogių minčių.
„Jie švaisto gyvenimą vėjais, nors tai ir ne mano reikalas. Svarbiausia, kad šios mergaitės yra visas mano gyvenimas“, – prisipažino moteris.
Narkotikai – didžiausia bėda
Priklausomybė nuo narkotikų – viena dažniausių priežasčių, kodėl vaikų globa perduodama seneliams.
Vien nuo 1999-ųjų iki 2015 metų mirties atvejų, kai perdozuota narkotikų, padaugėjo 401 proc.
„Dauguma vaikų, kurie gyvena globos namuose ar yra perduoti senelių globai, yra iš šeimų, kuriose vyravo įvairios priklausomybės ir smurtas“, – aiškino Oregono valstijos Žmogiškųjų išteklių departamento projektų vadovė Pamela Heisler.
Dauguma tokių vaikų gyvena su seneliais, nes dabartinė valdžia siekia globą perduoti artimiesiems. Šis modelis pasitvirtino – vaikai jaučiasi laimingesni.
„Rezultatai, kai vaikai gyvena su giminaičiais, daug geresni. Priešingai, nei gyvenant su nepažįstamais globėjais, – pasakojo D.Butts. – Jie jaučiasi mylimi, be to, didesnė tikimybė, kad nebus atskirti nuo seserų ar brolių.“
Seneliai dažniausiai globos neatsisako, yra pasiryžę suteikti ne tik meilę, bet ir padėti įveikti sunkius gyvenimo etapus.
Dauguma šių pensininkų lieka nepastebėti statistinių tyrimų. Vienas iš trijų senolių (apie 35 proc.), gyvenančių su anūkais, prisiima visišką atsakomybę už jų globą.
Į statistikos duomenis nepatenka pensininkai, gyvenantys senelių globos namuose, taip pat ir šios šeimos galva Reba, nes ji gyvena bendrabučių komplekse.
Beje, Reba, net ir apsiėmusi globoti anūkes, sugebėjo įgyti bakalauro laipsnį, o 2015-aisiais jai buvo atlikta klubo operacija.
„Man pagelbėjo ne tiktai sesuo, bet ir visa „Bridge Meadows“ bendruomenė. Jie ne tik mane vežiojo pas gydytojus ar į procedūras, bet ir tapo tarsi antra šeima.
Neįsivaizduoju, kaip būčiau išsivertusi be jų pagalbos, – pasakojo Reba. – Mergaites labai myliu, o jų globa yra mano pasirinkimas.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
