Meno pasaulis griežtai slepia, kas vyksta už durų su užrašu „Įeiti draudžiama. Vyksta įrengimo darbai“.
Vienintelė užuomina gali būti užrašyta mažomis raidėmis ant sienos, kad, pavyzdžiui, ši Songų dinastijos bronzinė skulptūra atkeliavo iš privačios kolekcijos Taivane.
Bet kad skulptūra nukeliautų iš Taibėjaus į Sent Aivsą Jungtinėje Karalystėje, reikia daug pastangų, laiko ir pinigų.
Nuomos sutartys, draudimas, pakavimas, transportavimas, įrengimas – visa tai sudaro sudėtingą transportavimo grandinę, apraizgiusią visą pasaulį.
Galerijos ir muziejai vis dažniau keičiasi kolekcijomis siekdami pritraukti daugiau lankytojų. Praleidote progą pamatyti Fridos Kahlo tapybą Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone?
Šiuo metu jos paveikslai eksponuojami Bruklino muziejuje Niujorke.
Tuo metu Diane Arbus ankstyvųjų darbų paroda iš Niujorko Metropoliteno muziejaus laikinai persikėlė į Londoną.
Britų muziejaus ekspozicija „Pasaulio istorija iš šimto daiktų“ jau pradžiugino lankytojus Honkonge, Abu Dabyje, Taivane, Japonijoje, Australijoje ir Kinijoje. Ekspozicija keliauja po pasaulį nuo 2016 m.
„Nuo vinies iki vinies“
Eksponatų transportavimas yra specifinis verslas, todėl muziejai šiam darbui renkasi tiktai aukščiausios klasės logistikos įmones, tokias kaip Londone veikiančios „Momart“ ir „Constantine“.
Muziejai dažniausiai reikalauja, kad jų eksponatus lydėtų vienas arba keli kurjeriai, ir geriausia, kad tai būtų kvalifikuoti meno kūrinių saugotojai.
Toks transportavimo būdas žinomas kaip „nuo vinies iki vinies“: kurjeris lydi paveikslą nuo tos akimirkos, kai jis nuimamas nuo sienos, iki pat jo galutinio tikslo – kartais dešimtis tūkstančių kilometrų.
Kurjeris privalo nė per žingsnį nesitraukti nuo transportuojamo meno kūrinio, nebent tai fiziškai nėra įmanoma.
Kelionė paprastai prasideda dar prieš aušrą, kai kurjeriai atvyksta į muziejų ir stebi dėžių krovimą į apsaugotą furgoną su klimato kontrolės sistema.
Smulkūs daiktai, tokie kaip knygos ir rankraščiai, gali būti gabenami rankiniame bagaže, bet tam reikės papildomų dokumentų ir daugiau laiko oro uoste atsakant į muitininkų klausimus.
Kai kurios skulptūros yra tokios didelės ir sunkios, kad gali būti gabenamos tik laivų konteineriuose. Tiesa, tokiais atvejais papildomą pavojų kelia galimos audros jūroje.
Bet vis dėlto dažniausiai meno kūriniai keliauja lėktuvų bagažo skyriuje. Jeigu tai įmanoma, muziejai užsako reguliariuosius keleivinius skrydžius, kad kurjeris galėtų skristi kartu. Bet jei krovinys per didelis, jam užsakoma vieta didesnių gabaritų krovininiame lėktuve.
Išgėrė ir pametė paveikslą
Tokios kelionės atsieina nepigiai. Nuskraidinti vieną kūrinį, pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės į Australiją ir atgal gali kainuoti 60 tūksančių svarų (67 tūkst. eurų), o už krovinio atvežimą sunkvežimiu iš Prancūzijos teks sumokėti 25 tūkst. svarų (28 tūkst. eurų).
Užsakovai paprastai prašo suteikti meno kūriniams prioritetinio krovinio statusą, kad jie neliktų oro uoste iškilus nesklandumų. O jų pasitaiko, ir gana dažnai.
„Neseniai nutiko taip, kad oro uosto darbuotojai pametė dokumentus ir norėjo atšaukti mano krovinį“, – britų laikraščiui „The Guardian“ pasakojo muziejaus archyvo darbuotojas, pageidavęs likti anonimu.
Jis taip pat prisiminė istoriją, kai kurjeris sukrovė dėžes į lėktuvo bagažo skyrių, sutvarkė visus dokumentus, bet pats pavėlavo įsėsti į lėktuvą.
„Jis paskambino man iš išvykimo salės ir pasakė, kad kūrinys, kurį jis turėjo lydėti, ką tik pakilo be jo“, – pasakojo archyvaras.
O 2010 m. Niujorke nutiko dar baisesnė istorija: per daug atsipalaidavęs oro uosto bare kurjeris pametė 850 tūkst. svarų (955 tūkst. eurų) vertės prancūzų tapytojo Jeano Baptiste’o Camille’io Corot paveikslą.
Laimei, po kelių savaičių jį pavyko susigrąžinti.
Kosminės technologijos
Kad meno kūriniai nebūtų pažeisti, jie gabenami specialiuose konteineriuose. Jie dažniausiai būna pagaminti iš faneros ir turi kelis putplasčio sluoksnius.
Plačiai naudojamas ir Los Andželo tyrimo instituto „Getty“ išradimas – „seisminio sušvelninimo“ technologija.
Joje naudojama speciali vulkanizuota guma, kuri buvo sukurta daugkartinio naudojimo erdvėlaiviams „Space Shuttle“.
Pažangiausi konteineriai viduje turi vaizdo kameras bei GPS siųstuvus.
Kai Džokonda keliavo į Jungtines Valstijas 1963 m., jos konteineris buvo sukonstruotas taip, kad galėtų plaukti vandenyje, jeigu laivas patirtų katastrofą.
Atsižvelgiant į eksponatų vertę, jų saugumui skiriama ypač daug dėmesio.
Europos šalyse meno kūrinius lydi ginkluoti apsaugos darbuotojai, kurie sėdi pačiame sunkvežimyje arba važiuoja iš paskos atskiru automobiliu.
„Italai mėgsta iš to daryti didelę dramą ir siųsti policijos konvojus, – „The Guardian“ sakė buvusi Londono Tate’o galerijos kuratorė Nicola Moorby. – Amerikoje galite pamatyti kiek daugiau mačizmo: ginkluotą vyrą, sėdintį ant padėklo.
Kartą man pasakė: „Jeigu kas nors nutiks, tiesiog pasilik mašinoje.“ Tuomet pagalvojau: „Žinote, man nepakankamai už tai moka.“
Pavojus tyko visur
Jungtinėje Karalystėje meno kūrinių vežėjai stengiasi nesiafišuoti.
„Ar jūs žinote, kada karališkosios brangenybės palieka Londono Tauerį? Aišku, kad ne. Ant sunkvežimio juk niekas nerašo: „Viduje yra Monet paveikslai“, – sakė Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus archyvaras Nickos Gogolos.
Šis muziejus per metus skolina 3 tūkst. eksponatų 350 parodų salių visame pasaulyje, todėl N.Gogolos vos spėja tvarkyti sutartis, draudimo, nuomos ir registracijos dokumentus.
„Didžiausias pavojus objektams kyla tuomet, kai jie juda“, – aiškino archyvaras.
Tate’o galerijos Londone kuratorė N.Moorby prisiminė, kaip vienas darbuotojas priėjo prie konteinerio su meno kūriniais su elektriniu gręžtuvu.
Moteriai teko jį stabdyti: „Mes taip nedarome. Naudojame tiktai atsuktuvus.“
Kartais pasitaiko siaubo istorijų, kai kroviniai arba kurjeriai įstringa kur nors kelyje. Tačiau didžiausi muziejai kruopščiai suplanuoja transportavimą minučių tikslumu, tad netikėtumų dažniausiai pavyksta išvengti.
Menininkai dirba krovikais
Kai krovinys su eksponatais pasiekia kelionės tikslą, jį perima darbininkai krovikai.
Tai yra visa nematoma armija žmonių, kurie užtikrina, kad meno kūriniams nieko nenutiktų.
Kartais jiems tenka vežti pusės tonos senovinį akmenį siaurais muziejaus koridoriais, o kartais tiesiog pastumti kelis milimetrus į šoną ant sienos kabantį šiuolaikinį paveikslą, kuris tilptų į kišenę.
Tokie darbininkai savo darbą vadina menu. Ir iš tiesų kai kurie jų yra menininkai, įsidarbinę paprastais darbuotojais, kad galėtų apmokėti savo sąskaitas.
Kaip ir žmonėms, meno kūriniams reikia atsigauti po kelionės, todėl jie dažniausiai atvežami į galerijas likus parai iki išpakavimo.
Išėmus kūrinį iš konteinerio atliekamas jo būklės patikrinimas. Specialistai palygina jį su anksčiau darytomis nuotraukomis, kuriuose užfiksuoti jau buvę defektai.
Po to darbininkai turi sukurti visą scenarijų, kaip meno kūrinys nukeliaus iš sandėlio iki jam skirtos vietos parodų salėje. Jiems tenka išmatuoti visas duris, kad eksponatas pro jas tilptų.
Keliaujant pasitaiko pažeidimų, bet niekas nemėgsta apie tai kalbėti. Ypač atsainiai su meno kūriniais elgiasi meno mugių ir aukcionų darbuotojai – jiems tai yra tiesiog daiktai. Dažnai eksponatai nukenčia nuo krautuvo vairuotojų klaidų arba nuo lietaus, kai paliekami be priežiūros po atviru dangumi.
Meno kūrinių gabenimas atima daug energijos ir nervų, bet pasitaiko ir gražių akimirkų, pripažįsta Tate’o galerijos kuratorė N.Moorby.
Moteris papasakojo apie įsimintiniausią komandiruotę į Veneciją, kur ji vežė Salvadoro Dali kūrinius. Vienintelis būdas pasiekti parodos vietą buvo barža.
„Užlieti mėnulio šviesos plaukėme Didžiuoju kanalu prie pat galerijos galinių durų. Tada pamaniau: „Negaliu patikėti, kad tai darau“, – prisipažino N.Moorby.
Parengta pagal „The Guardian“.
