Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių kalbų, nebereiškiamas įsitikinimas neabejotina Ukrainos pergale. Vietoj to atsirado perspėjimas, kas bus, jei laimės Rusija. Tokiu atveju, G.Nausėdos nuomone, Rusija imsis kitų valstybių.
Bet, norint ko nors imtis, pirmiausia reikia laimėti karą. Ir dar iki metų pabaigos. Iškritus sniegui į purvą ištiš ir karas, ir psichologija, ir politika.
Aišku viena – dar kartą įšaldytas konfliktas yra grėsmė V.Zelenskiui, o Maskvai pralaimėjus Rusijos gyventojai drauge su naujais politikais imsis V.Putino.
Lemiamas posūkis fronte krypsta į artimiausius du mėnesius. Artėjant žaibo smūgiui vis garsiau dunda. Sprogimas Kryme, kurio aukščiausiu lygiu nekomentuoja nei Kijevas, nei Maskva (bent kol rašomos šios eilutės), manau, yra reikšmingas, o gal net, pritariant komentatoriui A.Medalinskui, istorinis įvykis. Paskutinio karo etapo su bet kuria jo pabaiga atskaitos taškas.
Jeigu Rusija sprogimą nurašys į „lokalinės reikšmės atsitiktinumą“, daug ką pasakys apie planuojamą iš jos pusės karo pabaigą.
Neatmestina, kad sprogimas gali būti ir provokacija. Tik neaišku, kieno ir kokiu tikslu.
Kad Vakarai, jei nenori trečiojo pasaulinio karo, nebetiektų Ukrainai toliašaudės ginkluotės? Kad Rusija pradėtų beatodairišką puolimą ir susidurtų su jau paruoštu kontrpuolimu? Bet kuriuo atveju ruduo Ukrainoje bus karščiausias iš visų metų laikų.
Nereikia būti išmaniu politologu ar pranašu, kad suprastum, jog po metų gyvensime kitame geopolitiniame peizaže. Jame bus ir Rusija, su kuria, vienokia ar kitokia, apipešiota, nusvilusiais nagais ar pasipūtusia, politologijos klasiko H.Kissingerio nuomone, vis tiek Europai reikės palaikyti ryšius.
Lietuvai, kuri neišsikels į Madagaskarą, taip pat. Gal jie bus minimalūs, bet geležinė siena dabartiniais laikais nebus aklina.
Maži vaikai paaugę klaus: o kas ta Rusija, kas tie rusai? Visagaliame internete per kelias minutes galima surasti bet kokių tekstų ir vaizdų, šimtmečių istorijos sutelpa į dešimties minučių vaizdinį pasakojimą.
Neatsilieka ir tradicinių knygų pasaulis. Teko greitai perskaityti iš anglų į lietuvių kalbą išverstą „Trumpiausią Europos istoriją“.
Kelios valandos, ir jau aišku, kas ta Europa.
Vis dar mėgstu spausdintą žodį, tad nusipirkau į gimtąją kalbą išverstą M.Galeotti „Trumpą Rusijos istoriją“. Savaime suprantama, apsidžiaugiau, kad trumpa.
Kijevo turguje prieš 20 metų įsigytą ilgą, devynių tomų, Rusijos istoriją, G.V.Vernadskio parašytą angliškai, o rusiškai išleistą 2000 m., skaičiau ne vienus metus. JAV Yale’io universiteto profesoriaus emerito kūrinys – solidus veikalas su gausiomis nuorodomis į naudotus šaltinius – atkuria sudėtingą ir įspūdingą Rusijos istorinį kelią nuo seniausių laikų.
„Trumpa Rusijos istorija“ su prierašu „Nuo pagonybės iki Putino“ apsiriboja išskirtiniais įvykiais ir datomis, neapsunkinant skaitytojo detalėmis, išnašomis, šaltinių citavimu, pateikiant autoriui labiausiai patikusius Rusijos istorijos tyrinėtojų anglų kalba veikalus, tarp kurių G.V.Vernadskio nėra.
Iš esmės, nepaisant enciklopedinių faktų, M.Galeotti kūrinys ir nėra Rusijos istorija, o labiau autoriaus samprotavimai apie ją, neslepiant negatyvaus požiūrio į dar nepasibaigusią V.Putino valdymo erą.
Anot įžangos, „knyga be jokių užuolankų rašyta ne ekspertams, o kiekvienam besidominčiam valstybės, kurią galima nurašyti kaip netvarkingą senosios imperijos atgyveną ir kartu vaizduoti kaip egzistencinę grėsmę Vakarams, priešistore“.
M.Galeotti rusus vadina palimpsestine tauta. Palimpsestas – antikinis arba viduramžių pergamentinis rankraštis, kurio pirminis tekstas nuskustas. „Nepatinka senoji – nutrini ir parašai naują istoriją. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta“, – rašoma knygoje.
Knygos autoriaus požiūris į Rusijos istoriją ir yra jos įdomiausios vietos. Ypač paralelės su V.Putino režimu ir jo paties kalbėjimu.
Įtaigiai analizuojama, kaip šimtmečiais Rusioje formavosi apsupties savimonė. Variagai šiaurėje, žiaurūs pečenegai pietuose, dar toliau į pietus – ekonomiškai grėsmingas Konstantinopolis, o vakaruose – vokiečiai, lenkai ir t.t. iki šių dienų.
„V.Putino supratimu, – rašoma knygoje, – Rusija yra tokia pat apsiausta, tik šiandien veikiausiai naujojo Konstantinopolio vaidmuo tenka Kinijai, kuri vienu metu yra baimės, pavydo ir godulio objektas bei desperatiškai trokštama sąjungininkė prieš, V.Putino įsivaizdavimu, nedraugiškus, normas diktuojančius bei išsigimusius Vakarus ir prieš audringą islamą pietuose.“
Cituojamas V.Putino tekstas (2014 m.): „Liūdnai pagarsėjusi sulaikymo politika, taikyta XVIII, XIX ir XX amžiuose, tęsiama ir šiandien. Jie visą laiką stengiasi mus įsprausti į kampą, nes turime savarankišką poziciją.“
Norint tokią poziciją išsaugoti ir apsiginti nuo „apsupties“ esą reikia stiprinti visas valstybės galias, ypač karinę, o reikalui esant smogti pirmam – tokia V.Putino išvada. To ir esame liudininkai.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje M.Galeotti parašė papildomą skyrių, kuriame prognozuojamas tiek karinis, tiek politinis V.Putino pralaimėjimas.
