J.Clementinas su tuometės Čekoslovakijos slaptąja policija StB uoliai kolaboravo daugiau nei dešimtmetį – nuo 1957-ųjų iki 1969 metų.
Prancūzas ne tik teikė informaciją, bet ir satyriniame savaitraštyje „Canard Enchaine“ pagal užsakymą publikavo visiškai ar iš dalies melagingus straipsnius siekiant sukelti nesutarimus Vakarų stovykloje.
Šią filmo siužeto vertą istoriją atskleidė Prancūzijos nacionalinis savaitraštis „L’Obs“.
Pats garbaus amžiaus J.Clementinas nenori kalbėtis apie pusės amžiaus senumo įvykius, nors dėl senaties jis niekuo nerizikuoja.
Pavojus tapo per didelis
1969 m. rugpjūčio 15 d. J.Clementino, „Canard Enchaine“ politikos naujienų skyriaus vadovo, Paryžiaus restorane „Le Dinard“ laukė pasimatymas su Čekoslovakijos diplomatu Miroslavu Merta. Susitikimo vietas jie nuolatos keisdavo, kad nesukeltų įtarimo.
Kaip įprasta, M.Merta, slapyvardžiu Miska, apie šį pokalbį vėliau praneš savo vadovybei Prahoje. Dabar jau atvirame archyve esančiame susitikimo raporte po diplomatine priedanga veikęs žvalgybininkas pažymėjo turėjęs imtis padidintų atsargumo priemonių. Po Paryžių čekas vaikščiojo dvi valandas, kad įsitikintų, ar jo neseka Prancūzijos kontržvalgyba. Paskui kurį laiką stebėjo restorano įėjimą ir pirmas įžengė į vidų.
Pipa – toks buvo prancūzo žurnalisto slapyvardis StB – netrukus prisėdo šalia labai susijaudinęs ir be jokios įžangos paklausė, ar M.Merta yra tikras, kad niekas jo neseka. Nes praėjusią savaitę iš automobilio kelias valandas buvo stebimi Pipos namai prestižiniame Paryžiaus priemiestyje Medone.
J.Clementinas turėjo pagrindo jaudintis.
Įtakingo ir gerbiamo, vedusio ir vaikų turinčio 45 metų žurnalisto gyvenimas galėjo subyrėti į šipulius per dieną, jeigu kas nors būtų prasižiojęs. O galėjo prasižioti.
Pasišlykštėjęs Prahos pavasario sutraiškymu sovietų tankais 1968 metais Ladislavas Bittmanas, aukštas Čekoslovakijos slaptosios policijos tarnybos pareigūnas, perbėgo į Jungtines Valstijas. Su StB bendradarbiavusių prancūzų tapatybę jis žinojo.
Tarp svarbiausių agentų buvo ne kas kitas, o J.Clementinas. Ar tik jo neišduos?
Rizika atrodė tokia didelė, kad žvalgybininkas Miska ir agentas Pipa nutarė nutraukti 12 metų trukusį bendradarbiavimą. Ir daugiau niekada nebesusitikti.
Byla saugoma Čekijoje
Satyrinio savaitraščio „Canard Enchaine“ skaitytojai Pipą pažinojo kitu slapyvardžiu – jis pasirašinėdavo Jeano Mana pseudonimu. Kolegos žurnalistą pravardžiuodavo Tintinu, populiaraus komikso herojaus vardu.
J.Clementinas buvo vienas garsiausių prancūzų žurnalistų, nuo 1970-ųjų tapęs tuo metu labai įtakingo ir nemažai skandalų atskleidžiančio satyrinio savaitraščio vyriausiuoju redaktoriumi.
Būtent J.Clementinas leidinyje labai sustiprino tiriamąją žurnalistiką, kuri iki šiol yra galinga „Canard Enchaine“ korta.
Tačiau prancūzas turėjo dar vienas pareigas – Čekoslovakijos slaptojo agento. Šaltojo karo įkarštyje sovietų blokui buvo labai svarbu užverbuoti Vakarų žurnalistų, kurie galėjo ne tiktai perduoti tam tikrą konfidencialią informaciją, bet ir dalyvauti melagingose informacijos kampanijose. O ypač – Paryžiuje, kur iki 1966 m. buvo įsikūrusi NATO būstinė.
Pasak „L’Obs“, įrodymai prieš J.Clementiną sudėti į 1548 puslapių bylą, kurios svarbiausius dokumentus iš čekų kalbos savaitraščio žurnalistai išsivertė į prancūzų.
Informacija liejosi gausiai
„Pipa“ čekiškai reiškia „vamzdį“. J.Clementinas savo slapyvardį pateisino.
StB skaičiavimu, žurnalistas šiai tarnybai perdavė 300 pranešimų apie Prancūzijoje per 12 metų įvykusius 270 susitikimų su Čekoslovakijos agentais. Jis net buvo specialiai komandiruojamas į Londoną ir Boną rinkti daugiau informacijos.
J.Clementinas taip pat aktyviai dalyvavo keliose dezinformacijos kampanijose ir „Canard Enchaine“ publikavo StB parašytus straipsnius.
Finansinių nepriteklių jautęs žurnalistas šnipinėdamas Paryžiaus prestižiniame priemiestyje įsigijo namą ir automobilį.
Prancūzas buvo užverbuotas 1957-aisiais, kai tuometis Čekoslovakijos vidaus reikalų ministras Rudolfas Barakas savo ranka pasirašė leidimą J.Clementiną samdyti slaptuoju agentu. 34-erių žurnalistas tuo metu kaip tik buvo pradėjęs karjerą „Canard Enchaine“.
Atrodytų, kad kilmė prancūzo niekaip negalėjo sieti su komunistais. Jis gimė 1924 metais Normandijos regione, Kalvadose, buržuazinėje katalikų šeimoje.
Išsilavinimą gavo privačiose jėzuitų mokyklose, paskui Paryžiuje įstojo į istorijos fakultetą, bet jo nebaigė.
J.Clementino tėvas – į pensiją išėjęs karininkas, savo laiku įsitraukęs į kovą prieš sovietus, šalia baltalenkių.
1950 m. J.Clementinas išvyko į Indokiniją, kur pradžioje dirbo Prancūzijos karinio štabo naujienų agentūros reporteriu. Agentūrai vadovavo jo dėdė. Ten jis liko trejus metus, nes buvo pasamdytas JAV naujienų agentūros „Associated Press“.
Iš Indokinijos jaunuolis sugrįžo pasišlykštėjęs prancūzų kolonizatorių ir armijos elgesiu su vietiniais žmonėmis.
J.Clementinas ėmė simpatizuoti vietnamiečiams ir grįžęs iš Indokinijos įsidarbino komunistams artimame leidinyje.
1954 m. jis susipažino su Čekoslovakijos ambasados darbuotoju. Užsimezgė abipusė simpatija. Agento slapyvardį Vlk turintis čekas prancūzą įkalbino tapti jo „konfidencialiu kontaktiniu asmeniu“ ir teikti patikimą informaciją apie Prancūzijos pajėgas Indokinijoje bei santykius su Vokietija. Trejus metus žurnalistas kolaboravo be atlygio.
Meilė moterims kainuoja
1957 m. J.Clementinas vis dėlto pakeitė nuomonę ir tapo apmokamu StB agentu.
„Jo finansinė situacija nėra gera. Jis neįstengia nusipirkti buto ir po Paryžių važinėja motoroleriu“, – perdavė Vlk į Prahą.
Kiek vėliau rašytoje pažymoje priduriama, kad prancūzas „mėgsta pinigus“. Ir moteris: „Antrą kartą vedęs, jis myli moteris ir to neslepia.“
O meilė moterims kainuoja. Juolab kad agentui Vlk žurnalistas prasitarė turįs net penkias meilužes.
Dėl jų jis netgi atsisakė stoti į Prancūzijos komunistų partiją, kuri savo narių dorovę prižiūrėjo geležine ranka.
„Ir dar sekmadieniais reikėtų anksti keltis, kad dalytum „Humanite“ (komunistų dienraštį. – Red.)“, – Vlk aiškino prancūzas.
„Visa tai turbūt yra jo buržuazinio auklėjimo liekanos“, – savo viršininkams Prahoje Pipos atsisakymą tapti komunistu grindė agentas.
J.Clementinas sovietinio bloko agentus domino dėl savo ryšių, ypač Gynybos, Užsienio reikalų ir Užjūrio teritorijų ministerijose.
Jis taip pat asmeniškai pažinojo buvusį Vietnamo imperatorių Bao Dai, JAV ambasados Prancūzijoje pirmąjį sekretorių, keletą žmonių Prancūzijos užsienio žvalgybos tarnyboje SDECE.
Pradžioje Pipa dirbo be priekaištų. Taip gerai, kad 1960 metais StB jam išmokėjo 15 tūkst. tuomečių frankų namui nusipirkti.
Dar po poros metų dėl čekoslovakų dosnumo Pipa pagaliau savo motorolerį iškeitė į automobilį „Citroën 2CV“.
Po kelerių metų prancūzas tapo „Canard Enchaine“ politikos naujienų redaktoriumi ir šnipinėti turėjo mažiau laiko.
Bet jis įgijo dar daugiau pažinčių tarp įtakingų asmenų ir StB perdavė keletą „naudingų ir įdomių dokumentų“, ypač apie slaptąją tarnybą SDECE.
Skleidė melagienas
Tačiau svarbiausia, kad J.Clementinas ėmė prisidėti prie slaptųjų tarnybų vadinamųjų „aktyviųjų priemonių“ – dezinformacijos.
Pirmoji operacija buvo nukreipta prieš Vakarų Vokietijos konservatorių partiją CDU ir siekė jos susiskaldymo.
Tiesioginiu taikiniu tapo Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, kurį prie atsistatydinimo privedė jo paties partija po 1963 m. sausį pasirašytos Eliziejaus sutarties.
Dalis CDU narių Eliziejaus sutartį laikė pernelyg palankia Prancūzijai ir nepakankamai naudinga Jungtinėms Valstijoms. Norint šią versiją sustiprinti J.Clementinui buvo iškelta užduotis išspausdinti tariamą K.Adenauerio politinį testamentą, kuriame būtų demonstruojamas labai aiškus palankumas Prancūzijai.
Pipa sutiko. Kad istorija būtų įtikinama, jis išvažiavo į Boną, kur tariamas šaltinis jam esą davė K.Adenauerio testamentą, nors išties žurnalistas jį gavo Paryžiuje iš StB.
Suklastotą dokumentą Bonoje J.Clementinas taip pat perdavė vienam pažįstamam vokiečių žurnalistui, kuris, patikėjęs, kad testamentas tikras, jį mielai išspausdino savo leidinyje.
Tą pačią 1963 metų spalio 2 dieną „Canard Enchaine“ pasirodė rašinys „Mano Konrado testamentas“. Straipsnį pasirašė J.Clementinas įprastu savo žurnalistiniu Jeano Manano pseudonimu.
Tačiau tariamas K.Adenauerio testamentas visuomenės nesudomino, niekas jo neplatino. Operacija rezultatų nepasiekė.
Vėliau Pipa dalyvavo dar keliose dezinformacijos operacijose, nukreiptose prieš Prancūzijos valdžią ir JAV. O 1969 metais kolaboravimą su StB baigė dėl labai padidėjusios rizikos, kad bus išviešintas.
Pakėlė savaitraščio lygį
Dar po pusmečio J.Clementinas tapo „Canard Enchaine“ vyriausiuoju redaktoriumi ir sugebėjo satyrinį savaitraštį paversti įtakingu leidiniu, kuris ne kartą savo publikacijomis drebino Prancūzijos vyriausybę. Bet jau ne StB užsakymu.
Valdžią savaitraštis taip suerzino, kad ši nutarė šiek tiek daugiau sužinoti apie savaitraščio šaltinius.
1973 metais nugriaudėjo milžiniškas „Canard“ mikrofonų skandalas.
Vidaus saugumo tarnybos DST agentai buvo užklupti, kai naujoje savaitraščio būstinėje dėliojo klausymosi blakes.
Vėliau, norėdamas pasiaiškinti, DST direktorius teigė, kad vienas iš savaitraščio žurnalistų yra įtariamas santykiais su Rytų bloko šalimis.
Šią informaciją publikavo ir nacionalinis dienraštis „Le Monde“, bet labai atsargiai ir tik tariamąja nuosaka.
„Žinoma, kad J.Clementiną įtarinėjome esant StB agentu, bet neturėjome pakankamai įrodymų“, – savaitraščiui „L’Obs“ teigė buvęs DST direktoriaus pavaduotojas, dabar 84-erių Raymond’as Nart’as.
Darbą „Canard Enchaine“ J.Clementinas baigė 1989 m., kai jam sukako 65-eri.
Karjeros pabaigoje žurnalistas užsiėmė kultūros naujienomis.
Tais pačiais metais griuvo Berlyno siena. Dar po metų StB buvo panaikinta.
Apie slaptą J.Clementino veiklą pasakodamas leidiniui „L’Obs“ savaitraščio „Canard Enchaine“ direktorius Nicolas Brimo teigė nieko nežinojęs apie šiuos įvykius ir juolab savaitraštyje publikuotus J.Clementino straipsnius, kuriuos žurnalistui diktavo StB.
„Visa tai vyko prieš 50 metų“, – pridūrė N.Brimo.
Parengta pagal „L’Obs“ inf.
