J.Prigožino kelias nuo gatvės nusikaltėlio iki Rusijos hierarchijos viršūnės – šiame lrytas.lt rašinyje, pirmą kartą publikuotame šiemet vasarį.
-----
J.Prigožinas savąją samdinių grupę „Wagner“ pristato kaip tikrus patriotus, o Rusijos karinėje hierarchijoje esančius generolus vadina korumpuotais ir nekompetentingais. Jo kalbos tampa vis griežtesnės, o kaina, kurią gali tekti sumokėti, vis didesnė.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino virėjo pravardę gavęs 61 metų J.Prigožinas karo Ukrainoje metu įgyja vis daugiau galios.
Kai Rusijos armiją buvo užklupusi nesėkmių virtinė, jis dar labiau įtvirtino savo pozicijas.
Kone dešimtmetį kalėjime praleidusio „Wagner“ grupės įkūrėjo iškilimo istorija nebuvo paprasta, tačiau dabar ekspertai kelia kitą klausimą: kur yra šio žmogaus, pagrįstai laikomo karo nusikaltėliu, ambicijų riba?
Kad geriau suprastume dabartinius J.Prigožino veiksmus ir staigų šuolį į Rusijos politinių jėgų viršūnę, verta atsukti laiką atgal ir peržvelgti, kaip šis verslininkas tapo vienu įtakingiausių Rusijos režimo veikėjų.
Įgijo tvirtą užnugarį
Remdamasis liudininkais, asmeniškai pažinojusiais J.Prigožiną, dienraštis „The Guardian“ aprašė jo kelią į valdžią.
2014-ųjų vasarą, pirmojo rusų įsiveržimo į Rytų Ukrainą įkarštyje, grupė aukštų Rusijos pareigūnų susirinko Gynybos ministerijos būstinėje – įspūdingame Josifo Stalino laikų pastate ant Maskvos upės kranto.
Jie atvyko susitikti su J.Prigožinu – šiurkščiu tonu kalbančiu vidutinio amžiaus vyru, kurį daugelis salėje žinojo tik kaip asmenį, atsakingą už kariuomenės maitinimo sutartis.
Dabar J.Prigožinas turėjo kitokių reikalavimų. Jis norėjo gauti iš Gynybos ministerijos žemės sklypų, kuriuos galėtų panaudoti „savanorių“, neturinčių jokių oficialių ryšių su Rusijos kariuomene, mokymams.
Daugeliui susitikimo dalyvių nepatiko tokia J.Prigožino maniera, tačiau jis leido suprasti, kad tai nėra paprastas prašymas.
„Įsakymai ateina iš Papos (tėčio. – Red.)“, – sakė jis, paminėjęs V.Putino pravardę ir taip demonstruodamas artumą prezidentui.
Iš tikrųjų tądien priimti sprendimai turės didžiulę įtaką Rusijos užsienio politikai ir jos kariniams nuotykiams ateinančiais metais. J.Prigožino samdomų kovotojų armija bus pavadinta „Wagner“ grupe ir dalyvaus veiksmuose Ukrainoje, Sirijoje, daugelyje Afrikos šalių.
Nuo praėjusių metų, kai V.Putinas nutarė pradėti plataus masto puolimą prieš Ukrainą, „Wagner“ savo veiklą vėl nukreipė į Rusijos kaimynę. Vakarų žvalgybos vertinimais, grupuotė išaugo iki maždaug 50 tūkst. žmonių, įskaitant dešimtis tūkstančių buvusių kalinių, užverbuotų iš kolonijų visoje Rusijoje, dažnai asmeniškai paties J.Prigožino.
Šių metų pradžioje, kai J.Prigožino samdiniai pranešė užėmę Ukrainos miestą Soledarą – pirmą Maskvos teritorinį laimėjimą kare nuo vasaros – J.Prigožinas paskelbė vaizdo įrašą, kuriame gyrė „Wagner“ kaip tikriausiai labiausiai patyrusią kariuomenę šiandienos pasaulyje.
J.Prigožinas pelnė žiauriausio vado reputaciją tarp tų, kurie vadovavo Rusijos įsiveržimui. Atrodo, jis tyliai pritarė vaizdo įrašui, kuriame rodomas „Wagner“ dezertyro nužudymas plaktuku.
„Šuns mirtis šuniui“, – tuomet konstatavo J.Prigožinas.
Į tikslą – bet kokia kaina
Daugelį metų veikęs šešėlyje J.Prigožinas, kaip vienas įtakingiausių ir labiausiai aptarinėjamų V.Putino dvaro narių, akivaizdžiai mėgaujasi prožektorių šviesa. Tai buvo nepaprastas pakilimas žmogui, kuris kadaise ilgai sėdėjo kalėjime, o išėjęs į laisvę tapo dešrainių pardavėju.
„The Guardian“ šnekėjosi su daugeliu žmonių, kurie seniai pažįsta J.Prigožiną, ir pabandė sudėlioti žiauraus karo nusikaltėlio istoriją.
Iš šių pokalbių susidarė negailestingo intriganto, kuris kildamas į viršų buvo paklusnus viršininkams ir dažnai despotiškas pavaldiniams, paveikslas.
„Jis yra ryžtingas ir talentingas, nieko nevengia, kad gautų tai, ko nori“, – sakė vienas verslininkas, susidūręs su J.Prigožinu dar dešimtajame dešimtmetyje.
Jį pažįstantys žmonės spėja, kad J.Prigožinui valdžia ir pinigai nebuvo vieninteliai motyvuojantys veiksniai, nors pakeliui jis sukaupė daug ir vieno, ir kito. Jį veikiau skatina azartas, tikėjimas, kad jis paprastų žmonių vardu kovoja su korumpuotu elitu, ir noras sutriuškinti varžovus.
„Atrodo, kad jį jaudina pats procesas, ne tik galutinis rezultatas“, – sakė buvęs Gynybos ministerijos pareigūnas.
Per daugelį metų J.Prigožinas įgijo daug priešų: buvusių verslo partnerių, kurie jaučiasi apgauti, kariuomenės generolų, kuriuos jis kritikavo kaip biurokratus, sėdinčius prie rašomojo stalo, taip pat aukščiausio rango saugumo pareigūnų, kurie baiminasi, kad „Wagner“ bosas turi ambicijų užgrobti politinę valdžią.
Bet iki šiol J.Prigožinas išsaugojo svarbiausio rėmėjo – žmogaus, kurį vadina Papa, – palankumą.
Apiplėšinėdavo žmones
J.Prigožinas gimė 1961 m. Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge, devyneriais metais vėliau už V.Putiną.
Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, o motina dirbo ligoninėje. Paauglystėje J.Prigožinas buvo išsiųstas į sporto akademiją, kur kasdien tekdavo valandų valandas slidinėti. Jam nepavyko tapti profesionaliu sportininku, o baigęs mokyklą vaikinas pateko į smulkių nusikaltėlių būrį. Tai liudija 1981 m. teismo dokumentai.
Vieną vėlų 1980-ųjų kovo mėnesio vakarą, niūriu Leonido Brežnevo valdymo Sovietų Sąjungoje laikotarpiu, 18-metis J.Prigožinas su trimis draugais Leningrade išėjo iš kavinės ir pastebėjo tamsia gatve žingsniuojančią vienišą moterį.
Vienas J.Prigožino bičiulių moters paprašė cigaretės. Kai ji ėmė atidarinėti rankinę, J.Prigožinas iš nugaros griebė jai už kaklo ir spaudė tol, kol moteris prarado sąmonę. Tada kitas nuavė jai batus, o J.Prigožinas išvėrė auksinius auskarus ir įsidėjo į kišenę.
Ketvertas užpuolikų pasišalino palikę moterį gulėti gatvėje.
Teismas nustatė, kad tai buvo vienas iš daugelio apiplėšimų, kuriuos J.Prigožinas su savo draugais įvykdė Leningrade per kelis mėnesius.
Jis buvo nuteistas 13 metų kalėti ir tik iš už grotų girdėjo apie L.Brežnevo mirtį ir Michailo Gorbačiovo „perestroiką“. J.Prigožinas buvo paleistas 1990 m., kai Sovietų Sąjunga jau buvo mirties patale, ir grįžo į Sankt Peterburgą.
Versle iškilo greitai
Miestas buvo ant permainų slenksčio, o dideli turtai laukė tų, kurie buvo įžvalgūs arba nebijojo smurto, kad juos užgrobtų. J.Prigožinas pradėjo kukliai – pardavinėjo dešreles. Garstyčias jis maišė savo šeimos buto virtuvėje.
„Per mėnesį uždirbdavome 1000 dolerių, o tai buvo kalnas rublių banknotų. Mano mama vos spėjo viską suskaičiuoti“, – pasakojo jis 2011 m. Sankt Peterburgo naujienų portalui „Gorod 812“ viename savo retų interviu.
Tačiau J.Prigožinas siekė aukštesnių tikslų nei greitasis maistas ir žinojo, kaip užmegzti reikiamus ryšius.
„Jis visada ieškojo žmonių, kurie būtų aukščiau, su kuriais galėtų susidraugauti. Ir jam tai puikiai sekėsi“, – pasakojo verslininkas, pažinojęs jį dešimtajame dešimtmetyje.
Neilgai trukus J.Prigožinui priklausė prekybos centrų tinklo akcijų paketas, o 1995 m. su verslo partneriais jis nusprendė, kad atėjo laikas atidaryti restoraną. Jis susirado britą viešbučių administratorių Tony Gearą, anksčiau dirbusį Londono „Savoy“, o tada – viename iš nedaugelio prabangių Sankt Peterburgo viešbučių.
J.Prigožinas pasamdė T.Gearą vadovauti vyno parduotuvei, o paskui naujam restoranui „Senoji muitinė“ Sankt Peterburgo Vasilijaus saloje. Iš pradžių „Senojoje muitinėje“ dirbo striptizo šokėjos, kad pritrauktų klientų, bet netrukus pasklido kalbos apie puikų maistą, ir pusnuogės merginos tapo nereikalingos.
T.Gearas sutelkė dėmesį į restorano, kaip rafinuočiausios vietos pavalgyti mieste, rinkodarą.
Čia mėgo lankytis popžvaigždės ir verslininkai, taip pat Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas, kuris kartais ateidavo su savo pavaduotoju V.Putinu.
Sankt Peterburge tebegyvenantis T.Gearas atsisakė duoti interviu „The Guardian“.
Anksčiau jis yra išreiškęs susižavėjimą J.Prigožinu, bet apibūdino jį kaip labai griežtą viršininką, kuris kiekvieną rytą net su specialiu šviestuvu ieškodavo dulkių po stalais norėdamas patikrinti, ar valytojos dirba tinkamai.
Gebėjo puikiai prisitaikyti
Norėdamas susipažinti su savo naujaisiais aukštas pareigas einančiais klientais J.Prigožinas pasitelkdavo savo charizmą.
„Jis gali prisitaikyti, kad įtiktų bet kuriam žmogui, jeigu jam ko nors iš jo reikia. Tai neabejotinai yra vienas jo talentų“, – sakė verslininką tuo metu pažinojęs kolega.
Viena neįprastesnių jo draugysčių buvo su garsiu violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi, kuris 7-ajame dešimtmetyje emigravo iš Sovietų Sąjungos.
Kai 2001 m. M.Rostropovičius savo namuose Sankt Peterburge priėmė Ispanijos karalienę, rusas pasirūpino maitinimu. Kitais metais maestro net pakvietė J.Prigožiną ir jo žmoną į iškilmingą Londono simfoninio orkestro koncertą, kuris buvo M.Rostropovičiaus 75-ojo gimtadienio iškilmių Jungtinės Karalystės sostinėje dalis.
Tuo metu V.Putinas jau buvo tapęs Rusijos prezidentu.
Pirmaisiais valdymo metais jis dažnai mėgo susitikti su aukščiausiais užsienio šalių pareigūnais savo gimtajame mieste ir kartais juos vesdavosi į „Senąją muitinę“ arba į „Naująją salą“ – laivą, kurį J.Prigožinas buvo pavertęs plaukiojančiu restoranu.
Peržiūrint to laikotarpio V.Putino oficialių susitikimų nuotraukas galima pažaisti žaidimą „Kur yra Jevgenijus?“. J.Prigožinas dažniausiai užfiksuojamas nesišypsantis ir nekrintantis į akis. Štai jis slepiasi už stalo, kai V.Putinas pietauja su George’u W.Bushu, štai jis stovi už princo Charleso per 2003 m. priėmimą Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje.
„V.Putinas matė, kad aš nevengiu pats atnešti lėkščių“, – patikino J.Prigožinas. Tai buvo santykių su Rusijos prezidentu pradžia. Vėliau jie taps dar artimesni.
Pasipylė pelningos sutartys
Netrukus J.Prigožinas pradėjo gauti sutartis dėl svarbių vyriausybinių renginių aptarnavimo per holdingo bendrovę „Concord“, kurią jis įsteigė 1990-aisiais.
Kitas žingsnis buvo milžiniškos vyriausybinės tiekimo sutartys. 2012 m. J.Prigožinas laimėjo daugiau kaip 10,5 mlrd. rublių (apie 270 mln. eurų tuomečiu kursu) vertės sutartis dėl maisto tiekimo Maskvos mokykloms.
Naujų galimybių atsirado, kai 2014 m. kovą Rusija aneksavo Krymą, o netrukus po to surengė karinę intervenciją į Rytų Ukrainą.
V.Putinas neigė, kad abiem atvejais dalyvavo reguliariosios Rusijos pajėgos, nors buvo surinkta daugybė priešingų įrodymų.
Kremlius pradėjo svarstyti, kaip paneigimą padaryti įtikinamesnį.
Nors Rusijoje privačios karinės bendrovės buvo nelegalios, atsirado kelios grupės, kurios, atrodo, derino savo veiksmus su Gynybos ministerija, bet galėjo veikti savarankiškai. J.Prigožino „Wagner“ tapo žymiausia iš jų.
„Manau, kad J.Prigožinas pasiūlė idėją V.Putinui ir jis sutiko, – sakė buvęs Gynybos ministerijos pareigūnas, atmesdamas spėliones, kad „Wagner“ nuo pat pradžių buvo Rusijos karinės žvalgybos GRU kūrinys. – Galbūt kai kurie GRU žmonės patarinėjo, bet galiausiai tai buvo J.Prigožino projektas.“
Gynybos ministerija J.Prigožinui suteikė žemės sklypą Molkino mieste Rusijos pietuose, kur su „Wagner“ steigėju susijusios bendrovės, prisidengdamos vaikų stovykla, įrengė kovotojų stovyklavietę. Atrodo, kad ši schema sužadino J.Prigožinui apetitą.
„Jis buvo tarsi policijos šuo, visada ieškojo pinigų“, – apibendrino buvęs pareigūnas.
Kaip rodo žurnalo „Forbes Russia“ atliktas tyrimas, iki 2015 m. J.Prigožino įmonės laimėjo stambių sutarčių, kurių vertė – daugiau kaip 92 mlrd. rublių (apie 1,3 mlrd. eurų tuomečiu kursu), skirtų kariuomenei maitinti.
Svarbus etapas – Sirijoje
Spartus J.Prigožino iškilimas ėmė erzinti kai kuriuos Gynybos ministerijos pareigūnus, o įtampa, toliau plečiantis jo veiklai, bėgant metams tik didėjo.
Svarbus momentas J.Prigožinui buvo 2015 m. pabaiga, kai V.Putinas nusprendė imtis karinės intervencijos į Siriją, kad paremtų Basharo al-Assado režimą.
J.Prigožinas laimėjo maisto produktų ir atsargų tiekimo sutartis, taip pat pasiuntė ten savo grupuotės karius. Sirijoje „Wagner“ įsitvirtino kaip grėsminga kovinė jėga, atlikusi svarbų vaidmenį Maskvos intervencijoje.
Samdiniai Sirijoje veikė nebaudžiami ir buvo kaltinami daugybe karo nusikaltimų.
Su „Wagner“ siejami vyrai buvo užfiksuoti vaizdo įraše, kaip jie nukerta galvą ir sukapoja į gabalus sirą.
Beje, „Wagner“ grupuotė Sirijoje taip pat patyrė didelių nuostolių, apie kuriuos buvo nutylėta, nes jų neturėjo būti.
Kišosi į rinkimus JAV
Be realių kovotojų, J.Prigožinas buvo kaltinamas vadovavęs trolių armijai, kurios tikslas iš pradžių buvo didinti Kremliaus kalbų populiarumą vietiniuose diskusijų forumuose, o vėliau nukreiptas skleisti Rusijos propagandą užsienyje.
Kaltinamajame akte, paskelbtame po tyrimo dėl Rusijos kišimosi į 2016 m. JAV rinkimus, teigiama, kad J.Prigožinas ir su juo susijusios įmonės slėpėsi už „Facebook“ ir „Twitter“ profilių, palaikančių Donaldą Trumpą, tinklo.
Suklastotuose profiliuose buvo dalijamasi D.Trumpui palankiu turiniu ir netgi buvo atliekami mokėjimai nieko neįtariantiems tikriems amerikiečiams, kad jie nupirktų įrangą mitingams.
Tuo laikotarpiu J.Prigožinas vis dar buvo labai slaptas veikėjas, tačiau panašu, kad jis jau mėgavosi augančia šlove.
Kaltinamajame akte teigiama, jog, artėjant J.Prigožino gimimo dienai 2016 m. gegužę, vienas iš netikrų amerikiečių „Facebook“ personažų sumokėjo tikram amerikiečiui, kad tas stovėtų prie Baltųjų rūmų ir laikytų užrašą „Su 55-uoju gimtadieniu, mielas viršininke“.
Vėliau JAV kaltinamasis aktas buvo atšauktas, bet pernai lapkritį paklaustas apie įtarimus dėl kišimosi į rinkimus J.Prigožinas, atrodo, juos pripažino pasitelkęs jam būdingą šiurpią metaforą.
„Ponai, mes kišomės, kišamės ir kišimės. Atsargiai, tiksliai, chirurgiškai ir savaip, kaip išmanome. Per savo tikslias operacijas pašalinsime abu inkstus ir kepenis iš karto“, – kalbėjo karo nusikaltėlis.
Stengiasi įbauginti
Vis labiau plečiantis J.Prigožino veiklai didėjo ir jo žinomumas. Opozicijos politikas Aleksejus Navalnas paskelbė J.Prigožino verslo struktūrų tyrimą ir apkaltino jį korupciniu būdu laimėjus Gynybos ministerijos skelbtus konkursus.
Tyrimą atlikusi A.Navalno bendražygė Liubovė Sobol sakė: „Jo vaikai nuolat skelbė nuotraukas „Instagram“, jie gyrėsi savo privačiu lėktuvu, ir per tai mes galėjome rasti holdingo bendrovę, kuri padėjo mums išsiaiškinti visus J.Prigožino turtus.“
L.Sobol ir kiti tyrėjai pakėlė bepilotę skraidyklę virš prabangių jo rezidencijų su sraigtasparnių ir krepšinio aikštelėmis.
Netrukus L.Sobol vyras prarado sąmonę, kai prie poros namų laukęs asmuo dūrė jam į koją adata.
Rusė teigia, kad po to prasidėjo nuolatinė teisinio spaudimo ir bauginimo kampanija, įskaitant pareigūnus, kurie demonstratyviai sekė ją kiekvieną kartą išėjus iš namų.
„Šie žmonės iš esmės kasdien kvėpavo man į nugarą. Tai bandito logika – jūs kišatės į mano reikalus, o aš kišiuosi į jūsų“, – aiškino L.Sobol.
Kiti J.Prigožino veikla domėjęsi Rusijos žurnalistai taip pat susidūrė su grasinimais ar bauginimais. Po to, kai 2018 m. „Novaja gazeta“ atliko tyrimą, į laikraščio redakciją buvo pristatyta nupjauta avino galva. Tyrimą daręs reporteris savo namų adresu gavo laidotuvių vainiką.
2018 m. trys rusų žurnalistai, vykę į Centrinės Afrikos Respubliką tirti „Wagner“ veiklos šioje šalyje, žuvo per pasalą, kuri, atrodo, buvo planuota ir koordinuota dalyvaujant su samdiniais susijusiam Rusijos saugumo instruktoriui.
Pats J.Prigožinas ne kartą neigė turintis kokį nors ryšį su šiomis žmogžudystėmis.
Iki to laiko J.Prigožino veikla buvo išplitusi bent dešimtyje Afrikos šalių, kuriose jis siūlė saugumo ir ginkluotės mokymo paslaugas, užtikrino kasybos teises ir kitas verslo galimybes.
Šiam pasauliniam tinklui J.Prigožinas vadovavo iš biuro Sankt Peterburgo Vasilijaus saloje, netoli „Senosios muitinės“, kur prieš du dešimtmečius su T.Gearu pradėjo restoranų verslą.
„Jis valdė per baimę“, – prisiminė vienas buvusių „Wagner“ vadų Maratas Gabidulinas, tris mėnesius praleidęs būstinėje ir 2017 m. pabaigoje kasdien teikęs J.Prigožinui naujausią informaciją apie karinę padėtį Sirijoje.
Šiuo metu Prancūzijoje gyvenantis M.Gabidulinas sakė, kad J.Prigožinas rūpindavosi savo grupuotės vadais, ypač kai jie būdavo sužeisti, tačiau dažnai paniekindavo biuro darbuotojus: „Tarnyboje atmosfera buvo itin griežta, J.Prigožinas dažnai peržengdavo ribas. Jis buvo labai nemandagus, keikdavo žmones, gėdindavo juos viešai.“
Naudingas įrankis V.Putinui
Nors oficialių pareigų J.Prigožinas neturėjo, dažnai būdavo kviečiamas į aukšto lygio derybas, susijusias su gynybos sutartimis. Jis netgi dalyvavo dvišaliame V.Putino ir Madagaskaro prezidento Hery Rajaonarimampianinos susitikime Kremliuje 2018 m. balandį.
Praėjus vos dviem mėnesiams po šio susitikimo V.Putinas pasišaipė iš teiginių, kad J.Prigožinas Kremliaus vardu veikia šešėliniuose užsienio politikos manevruose.
„Jis vadovauja restoranų verslui, tai jo darbas. Jis yra restorano Sankt Peterburge prižiūrėtojas“, – patikino V.Putinas interviu Austrijos televizijai.
Paklaustas apie įrodymus dėl „Wagner“ įkūrėjo sutarčių su Gynybos ministerija ir įtarimų dėl kišimosi į rinkimus V.Putinas J.Prigožiną palygino su George’u Sorosu – turtingu filantropu, kuris yra daugelio sąmokslo teorijų objektas ir kurį Rusijos pareigūnai kaltina revoliucijų finansavimu JAV vyriausybės nurodymu.
„Jungtinėse Valstijose yra tokia asmenybė: Valstybės departamentas sakys, kad tai su jais nesusiję, o veikiau tai asmeninis G.Soroso reikalas.
Pas mus tai privatus J.Prigožino reikalas“, – dėstė V.Putinas.
Iš esmės Kremliaus šeimininkas pripažino, kad J.Prigožinas jam yra tas, kas, jo įsitikinimu, G.Sorosas yra JAV vyriausybei – įrankis kištis į užsienio reikalus išsaugant tikėtiną paneigimo galimybę.
Kaliniai laiko saviškiu
Praėjusių metų vasarį V.Putinui priėmus lemtingą sprendimą pradėti plataus masto puolimą Ukrainoje įtikinamo paneigimo reikalavimas buvo panaikintas.
Daugelį metų kratęsis bet kokių sąsajų su „Wagner“ J.Prigožinas rugsėjį pergalingai paskelbė, kad būtent jis 2014 m. įkūrė samdinių grupę.
Šis prisipažinimas pasirodė po vaizdo įrašo, kurį, matyt, nutekino pati J.Prigožino komanda. Jame jis buvo užfiksuotas kalėjime siūlantis surinktiems kaliniams galimybę kovoti Ukrainoje. J.Prigožinas nuteistiesiems patvirtino, kad jie tikriausiai žus fronte.
Tačiau jeigu išgyvens šešis mėnesius, bus paleisti, jiems bus suteikta visiška malonė ir dosniai sumokėta.
„Pagaliau jis – vienas iš mūsiškių, – J.Prigožino apsilankymą prisiminė vienas kalinys. – Jis taip pat buvo kalinys. Manau, kad daug žmonių „pasirašė“, nes pasitikėjo J.Prigožinu. Jie nepasitiki valdžios institucijomis, bet tikėjo J.Prigožinu, jog jis pasieks, kad jie būtų paleisti į laisvę.“
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Mychailo Podoliakas neseniai teigė, kad „Wagner“ per pastaruosius mėnesius užverbavo daugiau kaip 38 tūkst. kalinių, ir sakė, jog 30 tūkst. jų žuvo, buvo sužeisti, pateko į nelaisvę arba dingo be žinios. Jis apkaltino „Wagner“ dalyvavus Rusijos vykdomame genocide Ukrainoje.
Daugelis naujokų buvo mesti į frontą kaip patrankų mėsa, nes J.Prigožinas iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad jo kovotojai yra pajėgesni negu reguliarioji Rusijos kariuomenė.
„Wagner“ iš brolių būrio tapo kovinių vergų grupe“, – sakė buvęs vadas M.Gabidulinas.
J.Prigožinas gyrė itin griežtą samdinių drausmę, kuri, kito buvusio „Wagner“ vado Andrejaus Medvedevo teigimu, apima ir įsakymų nevykdančiųjų žudymą.
A.Medvedevas tvirtino, kad liepos–spalio mėnesiais kovojo netoli Bachmuto ir žino apie mažiausiai 10 tokių nužudymų, o kai kuriuos matė asmeniškai.
„Vadai išvesdavo juos į lauką ir visų akivaizdoje sušaudydavo.
Kartais šaudydavo po vieną vaikiną, kartais po du“, – tvirtino jis interviu „The Guardian“ prieš pabėgdamas iš Rusijos į Norvegiją.
Kur ambicijų ribos?
Tų nuteistųjų, kurie atlaiko pusmetį fronte, laukia laisvė ir finansinis atlygis.
J.Prigožinas paragino pagrindinius Rusijos universitetus skirti jiems stipendijas, o vienas Rusijos pareigūnas neseniai pasiūlė, kad kai kurie buvę kaliniai turėtų tapti parlamento nariais.
Pasak politologo Ivano Krastevo, tai dalis bandymo iš naujo apibrėžti rusų tautą karo atmosferoje: „Tauta laukia kalinių, o visų tų prieš karą nusiteikusių kosmopolitinio elito atstovų, įskaitant kai kuriuos V.Putino oligarchus, – ne.“
Pastarosiomis savaitėmis J.Prigožinas dažnai skelbė pareiškimus, kuriuose užsipuolė tariamus išdavikus iš elito, atostogaujančius užsienyje ir svajojančius, kad Rusija pralaimėtų karą.
Anot jo, V.Putino administracijoje yra daug žmonių, kurie nori „atsiklaupti prieš dėdę Semą“.
„J.Prigožinas faktiškai tapo antielitinio putinizmo lyderiu, išlikdamas ištikimas carui ir kartu puldamas visus aplinkinius“, – apibendrino I.Krastevas.
Daugelis J.Prigožiną pažįstančių žmonių sako, kad jis seniai laikė save masių, žemesniųjų klasių gynėju, kovojančiu su elitu.
Dabar vis įžūlėjanti J.Prigožino kritika kai kuriuos verčia susimąstyti, kur gali būti jo ambicijų ribos.
„Žmonės iš Federalinės saugumo tarnybos yra įsiutę ir laiko jį grėsme konstitucinei santvarkai, – sakė šaltinis iš Rusijos politinio elito. – J.Prigožinas turi šią didelę karinę grupuotę, kurios nekontroliuoja valstybė, ir po karo jie norės savo atlygio, įskaitant politinį.“
Kiti svarsto, ar J.Prigožinas neperžengė ribų.
Nuolatinis pyktis ant Gynybos ministerijos, kad ji bando „pavogti“ jo pergalę Soledare, kartais skambėjo labiau kaip silpnumas nei stiprybė. Galiausiai informuoti asmenys sako, kad „Wagner“ grupė, norėdama tęsti kovą, remiasi Gynybos ministerijos logistine ir žvalgybos parama, o J.Prigožinas, norėdamas apskritai veikti, remiasi nuolatiniu V.Putino palankumu.
Verslininkas, pažinojęs J.Prigožiną dar 10-ajame dešimtmetyje, žvelgdamas į savo seną bendrininką šiandien yra tikras dėl vieno dalyko – J.Prigožinas neturi išjungimo mygtuko: „Jis supranta, kad sistemoje daugelis jo nekenčia, todėl žino, kad jei sustos, jam gali būti galas. Jis neturi pasirinkimo. Jis negali pasukti atgal.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
