„Po to, ką rusai padarė, ką suniokojo ir tebeniokoja Ukrainoje, manyčiau, turėtume išsilaikyti labai ilgai. Bet aiškaus atsakymo neturiu.
Tačiau kokia tos ukrainiečių kovos kaina? Daugybė žuvusiųjų, iširusios šeimos, pabėgėliai, kurie nebeplanuoja grįžti. Ukrainos praradimai didėja kasdien“, – liūdnai svarstė 62 metų J.Komarovskis, paklaustas, kiek dar ilgai ukrainiečiai taip atkakliai priešinsis rusų okupantams.
– Žmonės, kurie bent kartą yra matę karą iš arti arba jame dalyvavę, pasakoja, kad sugrįžus į normalų gyvenimą dar ilgai nepavyksta pamiršti sunkių išgyvenimų, depresijos, kitų rimtų psichinės sveikatos problemų. Kokios būsenos iš fronto parvyksta ukrainiečiai? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Komarovskio.
– Šiuo metu tai nepaprastai opi ir skaudi problema, tad reikėtų kuo greičiau psichologinę ir psichoterapinę pagalbą vertinti ne kaip gėdą.
Ne vienoje šalyje – ir Ukrainoje taip pat – vizitas pas psichologą arba psichoterapeutą laikomas kone žeminančiu, itin gėdingu sprendimu ar poelgiu.
Išgirdę siūlymą kreiptis psichologo pagalbos žmonės tuoj pat ima galvoti: kad tik niekas nesužinotų, kad niekas neapkalbėtų arba nepasmerktų, kad jau reikia aiškintis psichologines problemas.
Ukrainoje dabar psichologų ir psichiatrų poreikis nepaprastai aktualus, nes per pusantrų metų trunkantį beprotišką karą psichiškai sveikų žmonių nebėra.
Deja, retas iš jų supranta arba ryžtasi kreiptis specialistų pagalbos. Dėl to labai liūdna.
Kiekviena proga stengiuosi kalbėtis su žmonėmis, pasakoju, aiškinu ir atsakinėju į juos kankinančius klausimus bandydamas nukreipti jų mintis, kad bent psichologų pagalba būtina.
Kol kas karo baisumus išgyvenę žmonės nesielgia agresyviai, tačiau beveik kiekvienas užsidaro savyje, o po kurio laiko pradeda ieškoti lengvai prieinamų malonumų. Dažniausiai svaiginasi alkoholiu, kvaišalais arba nesustodami valgo kas tiktai papuola po ranka. Todėl vaikinai, sugrįžę iš fronto, per mėnesį priauga 10–15 kilogramų.
– Vykstant tokiam sekinančiam karui, matyt, Ukrainos valdžiai ir karinei vadovybei psichologų ar psichoterapeutų paieškos – ne svarbiausias dalykas. Tačiau vis dėlto – ar bent jau esamų šalyje specialistų pakanka?
– Dar prieš metus pradėjau kalbėti, kad psichologines problemas jau būtina spręsti valstybiniu lygiu. Tie, kurie sugrįžta iš fronto, tie, kurie ilgai gyveno okupuotose teritorijose, net jeigu ir nesiskundžia dėl patirtų karo baisumų, tiesiog privalomai turėtų būti nukreipiami į psichologų ar psichoterapeutų patikrą.
Ukrainoje veikia įvairūs fondai ir karštosios telefono linijos, teikiančios psichologinę pagalbą, tačiau jas randa tik tie, kurie jau nebesusitvarko su savimi ir ima ieškoti išsigelbėjimo. O reikėtų pasiekti, kad kelias pas psichologą būtų vienintelis išsigelbėjimas.
Kitaip tariant, vykstant karui būtina vadovautis ir tik karo metu taikomais gydymo būdais. Juk fronte sužeistieji skirstomi pagal sužalojimo sunkumo lygį – kam galima padėti tuoj pat, ką vežti į ligonines, o kam galbūt jau nebeįmanoma niekuo padėti. Tuo vadovaujantis Ukrainos visuomenę reikėtų suskirstyti į dvi žmonių kategorijas: tuos, kuriems psichologo ar psichoterapeuto pagalba būtina nedelsiant, ir tuos, kurie dar gali padėti sau patys.
Suprantama, valstybei šiuo metu aktualūs visai kiti reikalai, bet psichologinės žmonių problemos kasdien auga kaip ridenamas nuokalnėn sniego kamuolys.
– O kaip Ukrainoje gyvena, kaip jaučiasi žmonės, neišvykę iš šalies ir dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalintys kariauti ar dirbti karo zonose?
– Ukrainoje karas psichologiškai suluošino absoliučiai visus žmones. Mane taip pat. Kažin ar būtų įmanoma rasti šeimą, kuri nebūtų patyrusi savo artimųjų, draugų ar kaimynų praradimų, dingimų, sužalojimų.
– Jūs esate vaikų gydytojas. Kaip karą išgyvena Ukrainoje likę vaikai?
– Siaubingai! Ne tik dėl to, kad beveik kiekvienam iš jų karas – nesuvokiamas reiškinys, bet pirmiausia todėl, kad jų tėvų psichika jau smarkiai pažeista.
Todėl vaikai nebeturi tokio saugaus užnugario, kokį turėjo namuose prieš karą. Kitaip tariant, iš kiekvieno vaiko karas negailestingai, žiauriai atėmė saugumo jausmą ir tikrą vaikystę.
– Nuo praėjusių metų, vos tik prasidėjus karui, ėmėtės projekto „Laiškai iš fronto“. Ką žmonės jums rašo?
– Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Esu gavęs daugiau nei 11 tūkstančių laiškų. Vienuose ukrainiečiai pasakoja apie patirtus karo baisumus, guodžiasi, prašo patarimų, kiti kreipiasi į rusus pasakodami apie beprotišką karą, gal tikėdamiesi, kad jie pagaliau atsikvošės. Rašo man žmonės ir iš Rusijos. Ne vienas jų vis dar palaiko Vladimirą Putiną, išpažįsta jo vertybes. Tarp laiškų yra ir interneto „botų“, kuriuos jau išmokau atpažinti.
Taip pat rašo žmonės iš Ukrainą palaikančių šalių, tad asmeniškai ir visų ukrainiečių vardu norėčiau padėkoti Lietuvai. Jūs, lietuviai, – tikri, patys nuoširdžiausi draugai. Ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Lietuviai įrodė, kaip tai svarbu.
Ir Lietuvos vadovų, ir eilinių lietuvių elgesys labiau nei kilnus. Jei kitos šalys, turinčios kur kas daugiau galimybių ir išteklių už Lietuvą, būtų ėmusios pavyzdį iš lietuvių, karas jau būtų pasibaigęs prieš metus.
– Karas trunka kone pusantrų metų. Gal iš Rusijos jums siunčiamuose laiškuose justi, kad rusai ima suprasti, ką ir kodėl daro V.Putinas?
– Tie, kuriems iš karto buvo aišku, kad V.Putinas elgiasi beprotiškai, savo nuomonės jo atžvilgiu nepakeitė. Tačiau karą prieš Ukrainą palaikantys rusai galbūt būtų dar aktyvesni, jei matytų, kad jų armijai sekasi fronte. Bet taip nėra.
Nepaisant to, jie skundžiasi ne dėl to, kad jų artimieji siunčiami į karo mėsmalę, kad vis daugiau iš Ukrainos parvežama karstų. Juos labiau erzina tai, kad iš parduotuvių dingsta tam tikros prekės, kad nebegali išvažiuoti į užsienį, kad ima ryškėti ekonominės Rusijos problemos.
Tie rusai, kurie net ir po pusantrų metų nesuvokė šio karo beprotybės, arba yra praradę empatiją, arba neturi nė menkiausio intelekto. Tokiems žmonėms neabejotinai daug įtakos turi Rusijos propaganda, kuri yra pasiekusi neišmatuojamas aukštumas. Pasaulis tai dar ilgai aiškinsis ir vertins.
Rusų išsilavinimas pastaruoju metu yra degradavęs, tad jie ir tapo tos per visur brukamos propagandos aukomis. Kokie beraščiai tapo Rusijos žmonės, man įrodo jų siunčiami laiškai.
Jų net iš tolo neįmanoma sulyginti su tais, kuriuos gaudavau prieš 20 metų, o juk elektroniniu paštu naudojuosi nuo 1996 m. Jie elementaraus sakinio logiškai suregzti nesugeba, o tai byloja, kokio žemo lygio jų mokyklos. Tokie žmonės nesugeba nei turėti savo nuomonės, nei diskutuoti, nei kuo nors abejoti, nei ieškoti atsakymų į kylančias problemas.
– Kodėl jūs, turėdamas galimybių išvykti į užsienį, pasilikote Ukrainoje, ir ne bet kur, o Charkove, kuris karo pradžioje buvo be paliovos bombarduojamas?
– Per visus baisiuosius bombardavimus iš Charkovo išvykau į Poltavos sritį, kur tiekiama elektra ir yra internetas. Čia su kolegomis susikūrėme tam tikrą struktūrą, kad galėtume dirbti. Bet į Charkovą dažnai nuvažiuoju, nes ten liko mano vaikai ir anūkai.
Galimybių išvykti kur nors į užsienį net nesvarsčiau, nes negaliu gyventi be Ukrainos. Čia – viskas mano.
– Nejaučiate baimės dėl savo artimųjų ir dėl savęs?
– Viena, kai supranti, kad galbūt galima surasti išeitį iš kokių nors sudėtingų, baisių situacijų, ir visai kas kita, kai suvoki, jog nieko pakeisti negali.
Juk bet kurią sekundę bet kam Ukrainoje gali ant galvos nukristi bomba ar dar kas nors.
Kai karas trunka daugiau nei metus, prie tokių minčių bei būsenos priprantama ir gyvenimui jos nedaro įtakos.
– Tačiau ar patiriant nuolatinę baimę, stresą įmanoma normaliai dirbti?
– Jei nuolat sekčiau naujienas iš fronto, gilinčiausi į visus karo baisumus, praradimus, katastrofas, išprotėčiau. Vienintelė galimybė egzistuoti – darbas. Todėl kasdien įrašinėju savo laidas, atsakinėju į gaunamus laiškus, konsultuoju vaikus. Kitaip tariant, visa galva panirau į darbą.
Jei sulauksiu karo pabaigos, darbo turėsiu dar daugiau.
Kaip medikas matau, kad žmonės, patiriantys negalavimus, nesikreipia pagalbos, atidėlioja gydymąsi karui pasibaigus.
Kartais galvoje netelpa, kodėl žmonės taip save baudžia? Ir ne tik save – dažnai per konsultacijas sulaukiu vaikų, kurių ligos tokios užleistos, kad atrodo, jog jie kažkur gyvena vieni, be tėvų. Todėl turiu prisipažinti, kad nežinau, kiek mes taip gyvendami dar ištversime.
