Vengrija pirmadienį ratifikavo Švedijos paraišką dėl narystės NATO, pašalindama paskutinę kliūtį NATO plėtrai, kurią paskatino 2022 m. vasario 24 d. pradėta Rusijos invazija į Ukrainą.
„Tai istorinė diena... Švedija yra pasirengusi prisiimti atsakomybę už euroatlantinį saugumą“, – po daugiau nei metus vilkinto balsavimo Budapešte pareiškė Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas.
Lrytas.lt kalbinti ekspertai paaiškino, ko Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasiekė daugiau nei metus blokuodamas Švedijos paraišką, ką šis dramatiškas pokytis istoriškai neutralioje valstybėje reikš NATO aljanso, Baltijos jūros regiono ir pačios Švedijos saugumui bei kuo ypatinga šios šalies kariuomenė.
Istorinis žingsnis
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala pagaliau pašalintą kliutį Švedijai tapti pilnaverte NATO nare laiko istoriniu žingsniu, kuris pagerins viso regiono geopolitinę padėtį.
„Tai yra labai svarbus, istorinis žingsnis“, – portalui lrytas.lt sakė L.Kojala.
„Be abejo, mes jo laukėme jau kurį laiką, – tęsė jis, – bet aplinkybė, kad kurį laiką Švedija buvo tik viena koja NATO narė, nes didžioji dalis valstybių ratifikavo stojimą, bet šalis negalėjo pilnai įsilieti į aljansą, dalyvauti regioninių gynybos planų koordinavimo procese, negalėjo tapti pilnaverte nare susitikimuose, kurie nuolatos vyksta NATO būstinėje, apsunkino viso regiono geopolitinę situacija. Tad faktas, kad ši aplinkybė pagaliau išsisprendė yra tikrai labai reikšmingas.“
Politologas patikino, kad likę formalumai prieš Švedijai oficialiai tampant 32-ąja NATO valstybe ilgai užtrukti neturėtų, o dėl tolimesnio proceso vilknimo nerimauti nereikia.
„Tai tikrai yra dienų klausimas. Laikinai pareigas einančiam Vengrijos prezidentui telieka pasirašyti, jeigu to dar nepadarė, įstatymą, kurį ratifikavo parlamentas, perduoti dokumentą saugoti Vašingtonui. Tuomet bus paskelbtas formalus Švedijos pakvietimas į aljansą.
Vertinant precedentą, pavyzdžiui, Suomijos narystės atvejį, visa tai gali būti realizuota dar šią savaitę, galbūt kitos savaitės pradžioje. Įžvelgti papildomų kliūčių, kurios galėtų šį procesą stabdyti ar vilkinti tikrai nėra pagrindo“, – pažymėjo L.Kojala.
Ką gavo V. Orbanas?
Švediją bei jos kaimynę Suomiją ilgametės neutralumo ir nesijungimo prie aljansų politikos atsisakyti paskatino 2022 m. vasarį Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą.
Tų pačių metų kovo 18 d. abi šalys pateikė paraiškas prisijungti prie NATO. Suomija buvo oficialiai priimta į aljansą 2023 m. balandžio 4 d., tačiau Švedijos stojimo procesas buvo pristabdytas. Pagalius į ratus iš pradžių kaišiojo Turkija, tačiau praėjusį mėnesį Švedijos paraišką ratifikavo.
Vengrija buvo paskutinioji to nepadariusi šalis, nepaisant asnktesnių V. Orbano pažadų, kad ji nebus paskutinė NATO narė, ratifikavusi Švedijos paraišką.
Tai ne pirmas kartas, kai V.Orbanas stabdo svarbius tarptautinius sprendimus.
Anksčiau Vengrijos premjeras vienintelis Europos Sąjungoje blokavo bendrijos 50 mlrd. eurų pagalbos paketą Ukrainai, siekdamas susigrąžinti dėl teisinių problemų šalyje įšaldytą ES paramą. Iš dalies jam tai pavyko, kai ES atblokavo įšaldytus 10 mlrd. eurų Budapeštui, tikėdamasi V.Orbano pritarimo dėl paramos Ukrainai.
Be to, kai galiausiai buvo susitarta dėl šio klausimo, paaiškėjo, kad ES sutiko su V.Orbano sąlygomis, jog Europos Komisija kasmet teiks ataskaitą apie pagalbos paketo įgyvendinimą, dėl įgyvendinimo vadovų lygmeniu bus rengiamos diskusijos, o jei prireiks, po dvejų metų Europos Vadovų Taryba paprašys Komisijos pasiūlyti peržiūrėti naująjį biudžetą.
Tačiau ką išsiderėti V.Orbanui pavyko šį kartą?
„Viena vertus, tai yra gana tradicinė Vengrijos laikysena – blokuoti daugelį sprendimų, kuriuose Vengrija turi veto teisę. Mes tą matėme ir dėl paramos Ukrainai, ir daugybe kitų atvejų, tad tam tikra prasme tai yra nuosekli laikysena nebūtinai tiesiogiai susijusi su Švedija“, – situaciją komentavo L.Kojala.
„Kita vertus, – tęsė jis, – be abejo, vengrai buvo kritiški Švedijos atžvilgiu, ypatingai dėl dalykų, nesusijusių su NATO, pavyzdžiui, dėl Švedijos kritikos Vengrijai Europos Sąjungos formatuose dėl Vengrijoje vykstančių teisės viršenybės principo pažeidimų, dėl V.Orbano politinės partijos vienvaldystės ir panašiai, bet visa tai buvo perkelta ir į NATO dėmenį.“
Pats V.Orbanas pabrėžė, kad prieš ratifikuojant Švedijos stojimą į NATO buvo svarbu išsiaiškinti dvišalius nesutarimus. Tai „oriu būdu“ esą pavyko padaryti praėjusį penktadienį apsilankius Švedijos premjerui Ulfui Kristerssonui. Mėginimai į šiuos nesutarimus kištis iš išorės, pasak jo, nebuvo naudingi.
Be to, per vizitą buvo pasirašytas susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo, „naudingas abiem pusėms“, pabrėžė jis. V. Orbanas omenyje turėjo susitarimą, pagal kurį Vengrija pirks keturis naujus švediškus naikintuvus „JAS 39 Gripen“.
„Galime svarstyti, ar praėjusią savaitę susitikimas, kuriame buvo pažadėta iš Švedijos toliau tęsti „Gripen“ naikintuvų priežiūrą ir parduoti keturis papildomus naikintuvus yra V.Orbano pergalė, ar labiau konstatavimas aplinkybės, kad tas pažadas iš Budapešto bent jau nebūti paskutine šalimi, kuri ratifikuos Švedijos paraišką, nebuvo realizuotas ir tam, kad būtų surastas bent šioks toks pagrindas parodyti, kad tai nebuvo padaryta anksčiau, siekiant konkretaus susitarimo su Švedija. Na, tai įvyko, bet turbūt galėtume apsvarstyti ir tai, kad galbūt Turkija tiesiog greičiau ratifikavo Švedijos narystę ir galbūt tai buvo šiek tiek netikėta Vengrijai“, – situaciją vertino L.Kojala.
Buvęs Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas laidoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ teigė, kad Vengrijos valdančiųjų delsimas ratifikuoti Švedijos narystę buvo spektaklis, skirtas šalies visuomenei norint parodyti, kad V.Orbano valdoma Vengrija yra svarbi tarptautinė veikėja net tik ES, bet ir NATO lygiu.
„Turime tokią situaciją paties aljanso viduje, tiesą sakant, ir Europos Sąjungoje, kur yra viena kita šalis, kurios stengiasi ratifikavimo klausimą išnaudoti savo politiniams tikslams.
Sakyčiau, kad Turkijai ir iš dalies Vengrijai tai pavyko. Turkija įsigijo amerikietiškų naikintuvų, kurie iki tol buvo stabdomi, Vengrija taip pat. Tik nežinau, kodėl Vengrija taip to siekė, nes švediški „Gripenai“ buvo parduodami. Net ir mes jų galėjome įsigyti, buvau Krašto apsaugos ministru, gerai prisimenu. Bet, matyt, V.Orbanui reikėjo parodyti, kad jis kažką tuo savo delsimu ratifikuoti laimėjo. Daugiau tai yra darbas savo publikai, savo rinkėjams, negu iš tikrųjų čia buvo kažkoks politinis klausimas“, – aiškino G.Kirkilas.
Reikšmė regiono saugumui
Kaip bebūtų, Švediją nuo tapimo oficialia NATO nare skiria vos keli simboliniai parašai, o jos prisijungimo reikšmė aljanso, ypač Baltijos jūros regiono, bei pačios Švedijos saugumui yra milžiniška.
Kaip teigia atsargos majoras, ginkluotės ir karybos ekspertas Darius Antanaitis, Švedijai prisijungus prie aljanso Baltijos jūra praktiškai taps NATO ežeru ir konflikto atveju smarkiai padidins galimybę apsiginti nuo Rusijos.
„Tai reiškia, kad rusams įplaukimas arba išplaukimas į ir iš Baltijos jūros dabar visiškai kontroliuojamas NATO valstybių, kad konflikto atveju Rusija neturės galimybių iš Atlanto vandenyno į Sankt Peterburgą arba į Baltijos šalis atgebenti karinių pajėgumų, o taip pat tai reiškia, kad Gotlando saloje galėtų būti dislokuota priešraketinė, priešlėktuvinė, priešlaivinė gynyba, įrengta NATO kariuomenių bazė ir logistinė bazė, kurių tikslas būtų sustiprinti rytinį Baltijos jūros krantą įvykus ginkluotam konfliktui“, – apie Švedijos prisijungimo prie NATO svarbą portalui lrytas.lt komentavo jis.
NATO sprendimas didžiausią Švedijos Gotlando salą Batlijos jūroje paversti savo tvirtove būtų ypač naudingas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gynybai. Pasak eksperto, taip būtų išspręstas nerimą keliantis klausimas – kaip karo atveju NATO sąjungininkėms skubiai pasiekti Baltijos šalis.
„Mes visada kalbame, kad turime labai siaurą susisiekimą su NATO valstybėmis per Suvalkų koridorių, kuriame yra tik du siauri asfaltuoti keliai ir vienas geležinkelis, kurie yra pasiekiami tiek iš Kaliningrado, tiek iš Baltarusijos, todėl galimybė NATO valstybėms atplaukti per jūrų uostus į Baltijos valstybes yra labai svarbi, o tam, kad tai padaryti greitai ir efektyviai, be abejo, kažkur arčiau Baltijos valstybių krantų turėtų būti logistinė ir karinė bazė“, – aiškino D.Antanaitis.
Kuo ypatinga Švedijos kariuomenė?
Kaip pabrėžia D.Antanaitis, nesijungimas prie aljansų Švedijai turėjo ir teigiamų pasekmių – į grėsmės šalis žiūrėjo rimtai ir ruošėsi jas atremti savo pačios pajėgumais:
„Švedijos kariuomenė yra pakankamai gera dėl to, kad švedai ilgą laiką planavo kovoti vieni. Nors buvo derinami veiksmai su NATO, jie vis tiek planavo kovoti vieni. Savo oro ir jūrų erdvę taip pat apsaugodavo savarankiškai, neprašydavo pagalbos iš išorės.“
Ekspertas išskyrė Švedijos kariuomenės stiprybes į tris kategorijas: galinga oro gynyba, stiprios antžeminės pajėgos ir pajėgus laivynas.
„Kuo švedai stiprūs, galima suskirstyti į tris dalykus: labai stiprios jūrų pajėgos, nes Švedija turi ilgą pakrantę, o rusai ypač dažnai žvalgydavosi prie Švedijos pakrantės;
Gera oro gynyba – ne tik raketos, bet ir oro pajėgos. Rusai taip pat ne kartą treniravosi suduoti smūgius Stokholmui ir Gotlando salai, o Švedija ruošėsi jas atremti;
Ir, be abejo, antžeminės pajėgos, ypač stiprios tankų ir artilerijos pajėgos. Kadangi Švedija yra milžiniška teritorija, tačiau su nedideliu gyventojų skaičiumi, jiems yra reikalingas manevrinis vienetas ir ugnies vienetas, kuris galėtų judėti ir atidengti ugnį iš didelio nuotolio.“
Dar viena svarbi Švedijos kariuomenės stiprybė – povandeniniai laivai. Kaip pažymi leidinys „El Pais“, Baltijos jūra yra ypač sekli, todėl branduoliniai laivai, sudarantys didžiąją dalį Rusijos ir JAV povandeninių laivų laivyno, joje efektyviai veikti negali.
Tuo tarpu Švedija povandeninius laivus Baltijos jūroje eksploatuoja nuo 1904 m., todėl geba po vandeniu veikti itin sėkmingai.
Švedijos karinio jūrų laivyno povandeniniai laivai gali išbūti panirę ištisas savaites. Dauguma įprastinių nebranduolinių povandeninių laivų yra varomi akumuliatoriais ir po poros dienų turi grįžti į paviršių, kad veiktų jų dyzeliniai varikliai, tačiau Švedijos povandeniniuose laivuose yra skysto deguonies talpyklos, kuriose laikomas skystas deguonis, todėl akumuliatoriai gali būti įkraunami neišplaukiant į paviršių.
„El Pais“ pažymi, kad Švedija turi tris pažangius Gotlando klasės povandeninius laivus ir vieną senesnį modelį, kuris bus išvestas iš rikiuotės, kai iki 2028 m. bus pristatyti du naujos konstrukcijos laivai.
D.Antanaitis pažymi, kad povandeniniai laivai gali stipriai pasitarnauti vykdant žvalgybą bei suduodant tikslius smūgius priešui.
„Povandeniniai laivai svarbūs dėl mažiausiai dviejų dalykų. Pirmas dalykas yra žvalgyba. Povandeninį laivą yra labai sunku aptikti, bet jis gali pakankamai lengvai aptikti kitus laivus. Jeigu povandeninis laivas yra kažkur po vandeniu, vidury Baltijos jūros, jis gali matyti ir stebėti pakankamai didelį plotą.
Antra, povandeniniai laivai paprastai yra ginkluoti sparnuotosiomis arba balistinėmis raketomis, o tai reiškia, kad priešas nežino paleidimo taško. Jeigu mes kalbame apie antžeminius paleidimo taškus – juos pakankamai lengva nustatyti, tačiau kai laivas yra po vandeniu, priešas nežino, iš kurios pusės ir į kokį taikinį gali būti paleista raketa. Povandeninis laivas gali priplaukti labai arti svarbaus priešo taikinio ir iš palyginus nedidelio nuotolio paleisti šią raketą, o priešininkas negali tinkamai sureaguoti ir numušti raketos“, – paaiškino D.Antanaitis.
Kardinalūs pokyčiai
XIX a. pradžioje pasibaigus Napoleono karams Švedija priėmė oficialią neutralumo politiką, kuri po šaltojo karo buvo pakeista į karinio neprisijungimo politiką.
Stokholmas siunčia savo pajėgas į tarptautines taikos palaikymo misijas, tačiau nekariavo daugiau nei 200 metų. Pastarasis konfliktas, kuriame ši šalis dalyvavo, buvo 1814 m. Švedijos ir Norvegijos karas.
Dauguma švedų ilgai nepritarė visateisei narystei NATO, o socialdemokratai, didžiausia Švedijos politinė partija, tai laikė tabu. Buvęs socialdemokratų gynybos ministras Peteris Hultqvistas 2021 m. rudenį netgi pareiškė galįs „garantuoti“, kad niekada nedalyvaus stojimo į NATO procese.
Tačiau vos po kelių mėnesių Rusijos pradėta invazija į Ukrainą iššaukė dramatišką visuomenės ir politinių partijų nuomonės pasikeitimą. Didelė Švedijos parlamento dauguma nubalsavo už narystės paraišką, kurią šalis kartu su Suomija pateikė 2022 m. gegužę.
„Tai didelis mentalinis lūžis, – Švedijos prisijungimo prie NATO reikšmę šalies visuomenei įvardijo L.Kojala. – Mes žinome, kad Švedija ilgą laiką laikėsi nesišliejimo prie kolektyvinės gynybos aljansų politikos. Tai yra tikrai ne vieną šimtmetį vyravusi užsienio politikos tradicija ir gana staigus jos pakeitimas nebuvo labai paprastas šioje šalyje.
Tačiau nuomonių apklausos ir dabar, ir iš karto po prasidėjusios Rusijos agresijos iliustruoja didelį visuomenės pritarimą narystei NATO, viršijantį 60 proc., ir rodo, kad vis tik aplinkybių pasikeitimas paskatino ir šį Švedijos pasirinkimą.“
L.Kojala atkreipė dėmesį, kad Švedijai tapus NATO nare šalis turės laikytis naujų įsipareigojimų, tačiau pabrėžė, kad Stokholmas abiem pusėm naudingai savo narystei yra visapusiškai pasiruošęs.
„Aišku, tai turės tiesioginių pasekmių Švedijos diplomatiniam atstovavimui NATO, taip pat turės pasekmių dėl to, kad Švedija turės prisidėti prie bendro NATO biudžeto, turiu omenyje ne valstybių gynybos biudžetus, bet bendrą NATO biudžetą, į kurį valstybės įneša lėšas, bet tos sumos tikrai nėra tokios reikšmingos, kad kaip nors esmingai sąlygotų Švedijos ekonominę situaciją. Visa kita priklausys nuo pačios Švedijos pasirinktų sprendimų.
Per pastaruosius keletą metų ši šalis ženkliai padidino gynybos finansavimą, kuris dabar siekia apie 2 proc. BVP, ši šalis turi stiprią gynybos pramonę, tai yra šalis europiniame kontekste turinti dideles oro pajėgas – virš 100 įvairių lėktuvų. Tai įrodo, kad ji galės ir tiesiogiai prisidėti prie NATO bendrų misijų įgyvendinimo ir tuo pačiu būti saugesnė todėl, kad NATO skėtis taip pat dengs šią valstybę“, – įvertino politologas.
