Vaikystėje jis troško būti teatro režisieriumi. Bet dabar plojimų sulaukia už kūrinius, sukurtus virtuvėje. Iš Ispanijos kilęs J.Lopezas Ruizas jau beveik dešimtmetį savo patiekalais kuria šventę Lietuvos gurmanams.
Energingasis ispanas Javieras prieš atvykdamas į Lietuvą dirbo ne viename „Michelin” žvaigždutėmis įvertintame restorane Briuselyje, Strasbūre, gimtojoje Barselonoje, apkeliavo daugybę šalių.
Kas vietoje nenustygstantį vyrą atginė į šaltą Lietuvą – lietuvaičių grožis? „O ne. Vynas”, – juokiasi Javieras.
Pirmąkart Lietuvoje jis apsilankė su garsiais Ispanijos vyno gamintojais. Šnekus vyras iškart sulaukė pasiūlymo likti čia padirbėti.
Tačiau tuo metu Javieras buvo pradėjęs dirbti bičiulio restorane meno mėgėjų pamėgtame Barselonos rajone. Mesti darbą jo nebaigus – nebūdinga Javierui.
Visus metus vyras gyveno tarp Ispanijos ir Lietuvos, tik po to čia pasiliko ilgesniam laikui – dabar ispanas Lietuvoje jau skaičiuoja dešimtus metus. Per tą laiką vyras dirbo ne viename prabangiame Vilniaus restorane.
Jau kurį laiką J. Lopezas Ruizas savo patiekalais žavi netoli Trakų įsikūrusio laisvalaikio klubo „IDW Esperanza Resort” svečius.
„Čia esu labai laimingas – man suteikiama daug laisvės, galiu naudoti pačios aukščiausios rūšies produktus ir paruošti juos kiek įmanoma natūraliau, paprasčiau.
Gyvenimas ir taip sudėtingas. Kam jį dar labiau sunkinti”, – šypsosi katalonas.
Kodėl ispanas, dirbęs tokiose išsivysčiusiose maisto kultūros šalyse kaip Prancūzija, Ispanija, Belgija, pasirinko lietingą Lietuvą?
„Gal aš klystu, bet, mano nuomone, tose šalyse jau viskas padaryta. Ten dirba fantastiški profesionalai, veikia daugybė gerų restoranų.
Čia, Lietuvoje, prieš dešimt metų kulinarija nebuvo taip gerai išvystyta. Man atrodė puiki proga padirbėti čia, padėti pakelti maisto kultūros lygį. Profesionalui, mėgstančiam savo darbą, tokie dalykai kaip blogi orai neturi reikšmės”, – tikino Javieras.
Tiems, kuriems atrodo, kad sukinėtis tarp puodų nuobodu, Javieras atšauna: virti jam niekada nepabosta.
„Kasdien išmokstu ko nors nauja. Virtuvės vadovo darbas – puikus. Jį galima dirbti bet kuriame pasaulio krašte, susipažinti su įdomiais žmonėmis, išbandyti nematytus produktus.
Be to, tai darbas, kuris visuomet bus reikalingas”, – privalumus vardijo ispanas.
Nuo mažų dienų Javieras sukinėjosi turguje, kur paukštienos parduotuvę turėjo jo mama. Netoliese giminaičiams priklausė daržovių, žuvų parduotuvės.
Būdamas dvylikos metų jis eidavo šeimai pirkti žuvies. Pardavėjai išmokė, į ką atkreipti dėmesį norint išsirinkti gerą produktą.
Tačiau apie kulinariją būsimasis virtuvės vadovas vaikystėje net negalvojo – Javieras svajojo dirbti teatre. Mokykloje lankė dramos būrelį, kuriame išraiškingam jaunuoliui puikiai sekėsi.
Dar mokydamasis mokykloje Javieras savo jėgas išbandė ir virtuvėje. Ir čia jį lydėjo sėkmė – vaikinas laimėjo ne vieną kulinarijos konkursą. Javieras paliko teatrą ir dabar šedevrus kuria virtuvėje.
„Virtuvės vadovo darbas – ne pripildyti žmonių skrandį, bet sukurti jiems emociją. Kai aplinkui tiek daug nelaimių, negražių dalykų, bent maistas turi teikti teigiamų jausmų”, – įsitikinęs Javieras, savo svečiams kuriantis tikrą šventę.
Bet jis išlieka kuklus. Virtuvės vadovas savo gamintų patiekalų šedevrais nevadina.
„Jei manyčiau, kad tiktai gaminu puikiai, nieko naujo nesužinočiau”, – sako ispanas.
Todėl turėdamas laiko jis apsilanko kituose restoranuose. Ir, priešingai nei dauguma lietuvių, nesiskundžia nei maisto, nei aptarnavimo kokybe.
Skundų ar patarimų Javieras savo kolegoms niekuomet nedalija.
„Gerbiu visus, dirbančius virtuvėje, net jei jie gamina tiktai didžkukulius. Nė vienas vadovas nesistengia gaminti prastai – nei tas, kuris dirba mažoje valgykloje Fabijoniškėse, nei tas, kuris gamina geriausiame senamiesčio restorane”, – tikino Javieras, pats išmokęs gaminti didžkukulius.
Smalsus, daug keliaujantis ispanas mėgsta išbandyti naujų patiekalų, svetimose šalyse naudojamų prieskonių ar produktų. Todėl jo patiekaluose dera įvairių virtuvių elementai.
„Kuo daugiau keliauji, pamatai, tuo daugiau žinai. O kulinarija – ta sritis, kurioje niekuomet visko nežinosi”, – įsitikinęs Javieras.
Todėl jis nemano, kad Lietuva – paskutinė stotelė. Tiesa, vyras nekuria tolimos ateities planų ir kol kas džiaugiasi šia diena.
Ispanas neslepia, kad Lietuvoje teko patirti ir gerų, ir blogesnių dienų. Ypač sunkūs buvo pastarieji metai. Ekonominis sunkmetis pridarė nemažai žalos restoranų verslui.
Tačiau iššūkių Javieras nebijo. „Man Lietuvoje patinka, nes tai – šalis, kuriai reikia dar daug ko išmokti gastronomijos srityje”, – tikina jis.
Javieras mato pažangą – prieš devynerius metus Vilniuje buvo neįmanoma rasti bazilikų, o klientams įsiūlyti austrių.
Dabar jau daug kas žino ne tik bazilikus ar austres, bet ir daug rečiau naudojamus produktus.
Vasarą Javierą aplanko šeima – Lietuvoje ne kartą viešėjusius jo artimuosius žavi mūsų šalies gamta.
Vasarą virtuvės vadovui ilsėtis nėra kada – apie pajūrį, plaukiojimą baidare, išvykas į gamtą jis gali tik pasvajoti. Gal todėl labiausiai ispanas mėgsta lietuvišką rudenį, kai medžių lapai nusidažo ryškiomis spalvomis.
Nebaido Javiero ir lietuviškos šaltos žiemos ir šaltesni nei ispanai Lietuvos žmonės. Skųstis jis nelinkęs. Javieras laikosi požiūrio – nesvarbu, kur gyveni, svarbu, kokį gyvenimą susikuri.
„Pirmaisiais metais lietuviška žiema mane tiesiog šokiravo. Nemaniau, kad galima gyventi, kai lauke tvyro 30 laipsnių šalčio. Bet, pasirodo, galima. Kažkaip pripratau”, – juokiasi linksmasis virtuvės šefas.
Bendraudamas su lietuviais ispanas dažniausiai paberia kelių kalbų žodžių – anglų, lietuvių ir rusų. Pastarąja kalba Javieras kalba ypač gerai, mat ispano mylimoji – rusakalbė.
Režisieriumi svajojo būti marokietis I. Aguarrabas, bet jau trečius metus dirba Vilniaus restoranuose, nesibaimina sunkumų ir puoselėja nemenkus planus.
Saulėtą Maroką į lietingą Lietuvą Ibrahimas iškeitė dėl meilės. Šviesiaplaukę lietuvaitę Rūtą Ibrahimas sutiko savo gimtojo as Suvairos miesto gatvėje – ten mergina atostogavo. Netrukus tarp jaunuolių įsižiebė meilė.
Po metų Ibrahimas su Rūta jau gyveno Lietuvoje, porai gimė sūnus Joris Semi.
Maroke susituokusi pora ilgai nesvarstė, kurioje šalyje įsikurs. Kartografė Rūta nemokėjo nei prancūziškai, nei marokietiškai, o Ibrahimas jau buvo pramokęs lietuviškai. Be to, jis kalba prancūziškai, angliškai.
„Maroke gyvena 40 milijonų žmonių, Lietuvoje – apie tris milijonus. Mums atrodė, jog čia bus lengviau. Man patinka nuotykiai. Tad kodėl nepabandyti?” – klausė Ibrahimas.
Jis ir pats Lietuvoje dažnai sulaukia klausimų: „Ką tu čia veiki?”, „Kodėl neieškai skalsesnės duonos kitose Europos šalyse?”
„Nesu kalėjime. Bet kada galiu grįžti namo į Maroką. Bet nesuprantu, kodėl tiek daug lietuvių skundžiasi gyvenimu savo šalyje? Galbūt mes, užsieniečiai, matome tai, ko nebepastebite jūs, lietuviai?
Lietuva – puiki šalis. Čia daug galimybių ir jomis lengva pasinaudoti. Taip, man nepatinka šaltis, bet čia daug žalumos ir ežerų”, – kalbėjo Ibrahimas.
Tiesa, iš pradžių jam nebuvo lengva įsitvirtinti svečioje šalyje. Maroke padavėju dirbęs vyras ilgai ieškojo darbo Vilniaus restoranuose.
„Man atrodo, kad lietuviai prisibijo užsieniečių.
Išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą daugybei restoranų, bet nesulaukiau nė vieno atsakymo. Tada pradėjau pats ieškoti, klausinėti. Man padėjo užsienietis – virtuvės vadovas Javieras”, – pasakojo Ibrahimas.
Kurį laiką marokietis dirbo meksikietiškame restorane.
Neseniai jį iš prabangaus sostinės restorano „Marche de Provence” paviliojo dar neatidarytas „Kempinski” viešbutis.
„Man visuomet patiko virtuvė, maistas”, – paklaustas, kodėl pasirinko šį kelią, atsakė marokietis, mintyse puoselėjantis viltį įgyvendinti ir didžiausią svajonę – sukurti filmą.
Gimtinėje kurį laiką kino industrijoje dirbęs Ibrahimas iki šiol rašo scenarijus trumpametražiams filmas. Jo galvoje sukasi ne viena idėja. O kol kas Ibrahimas kuria virtuvėje.
„Valgio gaminimas – menas. Bandai, improvizuoji – kartais pasiseka, kartais ne. Bet jei darai tai, kas patinka, neatsibosta. Fiziškai tai nelengvas darbas – po darbo dienos jaučiu nuovargį. Netrūksta ir streso”, – neslėpė Ibrahimas.
Bene sunkiausia jam dirbti per ramadaną – musulmonų pasninko mėnesį, kai negalima nei valgyti, nei gerti. Virtuvėje besisukinėjančiam Ibrahimui tuomet tenka atsispirti gardžiai kvepiantiems patiekalams.
„Susilaikyti nėra sunku. Tik kad negaliu paragauti savo pagaminto patiekalo – nežinau, ar įdėjau pakankamai druskos, ar ne per daug pipirų”, – įžvalgomis dalijosi Ibrahimas.
Ibrahimas moka pagaminti didžkukulius, kibinus, šaltibarščius, paruošti silkę. Visus šiuos patiekalus Ibrahimas išmoko gaminti stebėdamas žmoną, kolegas.
„Maroke sakoma, kad gaminti gali visi. Jei nemoki – gėda. Net ir berniukai mokosi gaminti stebėdami motiną”, – pasakojo vyras, augęs su keturiais broliais.
Tėvų, brolių Ibrahimas nematė jau dvejus metus. Dažnos kelionės į gimtinę jaunai šeimai – per brangios.
Marokietis neatmeta galimybės, kad vieną dieną jis su šeima Maroke apsigyvens ilgesniam laikui. Tačiau kol kas tai – tolimi planai. Ibrahimas bandys įsitvirtinti mylimosios gimtinėje.
Prie kai kurių dalykų priprasti nėra lengva.
„Maroke susitikę gatvėje pažįstamą visuomet sustojame pasišnekėti. Mes mėgstame didelius giminių, draugų susibūrimus.
Lietuvoje žmonės – kitokie. Net ir kaimynas, sutiktas lifte, nepasisveikina”, – stebėjosi Ibrahimas.
Marokietį stebina ir didelės maisto produktų kainos.
Libanietis virtuvės vadovas O.Charafeddine’as Lietuvoje gyvena devynerius metus, per kuriuos buvo ir sunkių laikotarpių, kai stigo darbo, pinigų. Dabar sunkumai – praeityje.
Ossama – žinomas ir gerbiamas virtuvės vadovas. Jis yra sudaręs valgiaraštį ne vienam šalies restoranui, jo gamintus patiekalus vertina ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš kitų kraštų.
Iškalbingasis libanietis šmėžuoja ir televizijos ekranuose – jis yra vienas televizijos projekto „Susitikime virtuvėje” vadovų.
Kuklumu O.Charafeddine’as nepasižymi. Vyras žino, ką gali virtuvėje, ir tai vadina įgimtu talentu.
Matyt, ne šiaip sau Ossamos šeimoje iš septynių vaikų net keturi tapo virtuvės vadovais. Vienas brolis dirba gimtinėje, du – Norvegijoje. Ossama įsitvirtino Lietuvoje.
„Mūsų namuose valgį visuomet ruošdavo tėvas. Lietuvoje keistai žiūrima į gaminančius vyrus, o Libane tai įprasta”, – pasakojo Ossama.
Virtuvės vadovas neskaito specialių kulinarijos knygų, labai retai žiūri kulinarijos laidas.
Vyno sandėlyje-restorane „Vinchenso Mimoza” dirbantis virtuvės vadovas vadovaujasi požiūriu: „Jeigu kiti gali kurti, galiu ir aš.”
Dvidešimt metų virtuvėje dirbantis libanietis juokiasi, kad jo galva lyg kompiuterio standusis diskas – jame visada pilna idėjų. Nauji patiekalų receptai Ossamos galvoje atsiranda staiga, be jokių pastangų.
Dar net nepagaminęs patiekalo talentingasis virtuvės šefas jau įsivaizduoja, kaip jis atrodys.
Prieš atvykdamas į Lietuvą vyras baigė kulinarijos mokslus Libane, kurį laiką dirbo gimtinėje, vėliau – Norvegijoje. Dar ir dabar jis retkarčiais išvyksta į seminarus kitose šalyse.
Libanietis ir pats turi nemažai mokinių. Vyras džiaugiasi, kad kai kurie jų patys atidarė savo restoraną.
Tačiau Ossamai keista, kad lietuviai vengia prisipažinti, kur ir iš ko mokėsi.
„Lietuvoje – daug konkurencijos. Buvę mokiniai kartais net slepia, kad atidarė restoraną, kavinę. Kodėl? Aš tik džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad jiems sekasi”, – tikino svetimtautis.
Ossama norėtų išvažiuoti padirbėti į Prancūziją ar kitas Europos šalis pas geriausius virtuvės vadovus. Tačiau žino, jog visuomet sugrįš į Lietuvą – ji jam tapo namais.
„Libane niekuomet nėra ramybės. Todėl man labai patiko, kad Lietuvoje ramu. Man čia gera, jaučiuosi patogiai, saugiai. Žinoma, finansinė padėtis ne pati geriausia, trūksta darbų, reikia dirbti už kapeikas.
Bet dabar niekur nėra lengva. Svetimoje šalyje vėl tektų viską pradėti iš naujo. Reikėtų mokytis naujos kalbos, papročių. O tai labai sunku”, – neslėpė šešiolika metų gimtinėje neviešėjęs Ossama.
Libanietis ne tiktai sklandžiai kalba, bet ir rašo lietuviškai. Vyras savo kailiu patyrė, kad nemokant lietuvių kalbos labai sunku susirasti darbą.
Ossama svajoja po poros metų atidaryti ir savo restoraną. Libanietis norėtų lietuvius supažindinti ir su tradiciniais savo šalies patiekalais.
Tačiau pripažįsta, kad Lietuvos prekybos centruose sunku rasti visų reikalingų produktų.
„Daugelis klaidingai mano, kad mes valgome tiktai lavašo suktinius – savotiškus sumuštinius. Mūsų maistas – kur kas įvairesnis. Ne šiaip sau Prancūzijoje libaniečių restoranai laikomi vienais geriausių”, – tikino virtuvės vadovas.
Dejuoti – ne Ossamos būdui, todėl libanietį stebina lietuvių polinkis skųstis sunkiu gyvenimu.
„Lietuviai visuomet verkia, kad nėra pinigų. Bet Vilniaus restoranai ir kavinės – pilnos.
Parduotuvėse – didžiausios eilės. Nežinau, ar kur kitur žmonės tiek daug atostogauja. Nuo dejavimo geriau nebūna”, – stebėjosi Ossama.
Ne vienus metus Lietuvoje gyvenantis Ossama džiaugiasi, kad čia tobulėja mitybos kultūra.
„Anksčiau žmonėms svarbiausia būdavo prikimšti skrandžius ir kuo greičiau skubėti namo. Bet tai nėra gerai – reikėtų laikytis ritualų. Libane laikomasi ne tik valgymo, bet ir patiekalų gaminimo ritualo. Maistą ruošia visi. Net ir atėję svečiai kartu su namiškiais ruošia daugybę patiekalų.
Susėdę prie stalo neskuba prisikimšti, bet mėgaujasi gardžiais valgiais, draugija”, – pasakojo Ossama.
Vienas Ossamos autoritetų – visame pasaulyje išgarsėjęs bene turtingiausias virtuvės vadovas Gordonas Ramsay. Kaip ir pragaro virtuvės šeimininkas, linksmasis Ossama taip pat svajoja apie savo kulinarijos šou.
„Man žmonės dažnai sako, esą aš turiu žavesio. Tačiau aš ilgai net nesupratau, ką toks žodis reiškia”, – juokėsi Ossama.
Tapęs žinomu televizijos veidu libanietis sulaukia nemažai merginų dėmesio, tačiau kol kas gyvena vienas. Todėl namuose sau valgį gamina labai retai.
„Gaminti mylimai merginai – tikras malonumas. Galėčiau bet ką paruošti. Bet manęs per skrandį jokia mergina nesuvilios”, – šypsojosi šeimą su lietuve sukurti svajojantis libanietis.
Ossama kartais užsuka į sostinės restoranus, tvirtina galįs valgyti viską, jei tik maistas yra kokybiškas. Virtuvės vadovas neslepia, kad retsykiais užsakytus patiekalus pasiunčiantis atgal į virtuvę. Bet nurašyti restoranų vyras neskuba.
Visiems restoranams ir barams jis suteikia tris progas. Jei ir trečią kartą Ossamos netenkina maisto kokybė, vyras daugiau ten kojos nekelia.
Ne viename projekte dalyvaujantis ir daug komplimentų sulaukiantis vyras labiausiai džiaugiasi vieno italų verslininko prisipažinimu: „Keliauju po visą pasaulį. Už vakarienes moku tūkstančius eurų. Bet taip skaniai dar niekur nevalgiau. Buvo skaniau negu pas mamą.”
Ispano J.Lopezo Ruizo salotos su krevetėmis ir krabais
Reikės:
salotų;
špinatų;
burokėlių lapkočių;
gražgarsčių salotų;
morkos;
pomidoro (Javieras naudoja juodąjį ‘Kumato’ pomidorą);
brokolio;
žiedinio kopūsto;
burokėlio;
vyšninių pomidorų;
česnakinių svogūnų;
svogūnų, marinuotų balzaminiame padaže;
cukinijų žiedų;
šparagų;
krapų;
krevečių (Javieras savo patiekalui naudoja dideles krevetes, specialiai atgabentas iš Berlyno. Jūs galite naudoti ir Lietuvoje parduodamas karališkąsias krevetes);
Kamčiatos krabų mėsos;
alyvuogių aliejaus;
žaliųjų citrinų sulčių;
Himalajų druskos;
gėlių papuošti.
Porą minučių apvirkite daržoves, tuomet jas perliekite šaltu vandeniu ir nusausinkite. Lėkštėje gražiai išdėliokite daržoves, salotų, špinatų lapus. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska. Cukinijų žiedus pripildykite krabų mėsos, apvirkite 10 sekundžių. Iškepkite krevetes ir sudėkite į lėkštę. Apšlakstykite patiekalą keletu lašų aliejaus ir papuoškite gėlėmis.
Libaniečio O.Charafeddine’o lašišų salotos su tortilijomis
Reikės:
100 gramų lašišų filė;
įvairių salotų lapų;
kaparių;
baltojo ridiko;
dviejų vyšninių pomidorų;
naminio Cezario salotų padažo arba naminio majonezo;
tortilijų;
trintų žaliųjų ir juodųjų alyvuogių;
džiovintų pomidorų.
Apkepkite lašišą orkaitėje. Ant lašišų gabalėlių uždėkite per pusę perpjautus vyšninius pomidoriukus. Plonai supjaustykite ridiką išilgai – turėtų išeiti juostelės. Jomis apsukite lašišos gabalėlius.
Lėkštėje išdėliokite salotų lapus, lašišą, viską apliekite Cezario salotų padažu. Vietoj jo galite naudoti naminį majonezą ar prie lašišų tinkantį citrinų, medaus ir česnakų padažą. Sudėkite kaparius.
Susukite tortilijas į kūgio formos vamzdelius ir juos apkepkite gruzdintuvėje. Jei norite, prieš kepdami galite vamzdelius suverti ant iešmelio.
Nusausinkite aliejų. Apkeptus vamzdelius pripildykite skirtingo įdaro – trintų žaliųjų alyvuogių, trintų juodųjų alyvuogių ir smulkintų džiovintų pomidorų. Galite pabandyti pripildyti ir paprastų smulkintų pomidorų.
Viską apibarstykite raudonaisiais pipirais ir apšlakstykite balzaminiu padažu.
Marokietiškasis I.Aguarrabo kuskusas
Reikės:
vištienos gabalėlių;
jautienos gabalėlių (mėsą galite iš anksto pamarinuoti);
kuskuso kruopų;
morkų;
svogūnų;
pomidorų;
saldžiųjų paprikų;
moliūgo;
česnakų;
ryšulėlio kalendrų, petražolių;
druskos, pipirų;
aliejaus;
bet kokių mėgstamų prieskonių.
Daržoves susmulkinkite, tačiau ne per smulkiai.
Į verdantį vandenį sudėkite pomidorus, svogūnus, česnakus, prieskonius, mėsą. Virkite ant vidutinės kaitros apie pusvalandį. Ant puodo, kuriame verda mėsa, uždėkite kiaurapuodį, kuriame garinsite kuskuso kruopas.
Garinkite kruopas 15 minučių, po to perpilkite jas į didelį puodą. Palaukite, kol atvės, pabarstykite druska, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ar įdėkite šiek tiek sviesto ir rankomis sumaišykite, kad neliktų gumulėlių.
Į puodą su mėsa sudėkite morkas, paprikas, moliūgą. Vėl ant viršaus pastatykite kiaurapuodį su kuskusu ir garinkite 15 minučių. Po to dar kartą pabarstykite druska ir apšlakstykite alyvuogių aliejumi.
Tuomet į mėsą sudėkite cukinijas, baklažanus. O kuskusą, pagarinę 15 minučių, vėl sumaišykite rankomis, kad neliktų gumulėlių.
Procedūrą būtina pakartoti tris kartus – tuomet kruopos bus aromatingos ir birios. Per tą laiką išvirs ir daržovės, ir mėsa.
Į lėkštę įdėkite kuskuso, suformuokite kalnelį. Iš šonų sudėkite daržoves, o ant viršaus – mėsos gabaliukus.
