Čempionate šiais metais varžėsi galimybė šefų, vyno žinovų ir nepriklausomų maisto bei vyno kultūros mylėtojų. Nuo Džiugo, Gorgonzolos, ožkos sūrių ir salyklo ledų iki obuolinių zefyrų, karamelizuoto šokolado, troškinto moliūgo ir deserto gardinto bazilikais. Derinimai su lengvai putojančiu iki kąsniams akompanuojant stipriajai Madeirai. Nugalėjo „Time“ restorano komanda su didžiai gerbiamu daugiamečiu someljė čempionu Arminu Darasevičiumi (kuris ir buvo pačio čempionato vienas sumanytojų norėdamas išpopuliarinti desertus bei parodyti pasauliui, jog saldus vynas ohoho koks gali būti).
Bet šiandien apie vyną. Saldų vyną.
Kodėl gi žmonių galvose vyrauja mitas, kad saldus vynas laikomas nekokybišku ir iš daugumos lūpų atskrenda frazė: „o taip, mėgstu saldų vyną labai, žinau, kad „reikia“ pradėti gerti sausus, nes saldus net nelaikomas kokybišku vynu“. Mitas ir tik mitas, kad saldus vynas yra nevertinamas vyno ekspertų ir mylėtojų. O vaikeli, dar ir kaip vertinamas ir dar ir kaip kokybiškas.
Matyt, tai genetiškai paveldėtos sovietinių tėvų ir senelių pažiūros ir skonis likęs nuo saldžių Sovietskoje putokšnių, nuo vengriškų Tokajų, gruziniškų, moldaviškų bei tuo metu čia ne pirmos klasės atgabentų vokiškų Rieslingų. Taip, dauguma vynų buvo saldūs. Ir jie tarp kitko yra geri vynai, bet į Lietuvą kartais patekdavo per daug iš paplovų riebiai tariant. Jeigu pasiteirautumėt vyno gėrėjų, kurie ten ragavo arba parsiveždavo savo reikmėms patys – dar iki šiol vyno skonio nėra pamiršę. Ir kaip pavyzdukas, Gruzija dabar išgyvena atgimimą ir juda link savo vyno aukso amžiaus. Vengriški Tokajai puikūs ir jie yra tos pačios kilmės kaip itališkasis Verduzzo, kuris vėlyvai nuskintas gali tapti nuostabiu gintarinės spalvos, medaus bei abrikosų poskonio desertiniu vynu. (Kaip tik vienas Marco Felluga Verduzzo 2006 metų buvo pristatytas Desertų ir vyno derinių čempionate.)
Nuo terminų ir techninių detalių gali ir galva susisukti – vėlyvojo skynimo, paveikti kilmingojo pelėsio, ledo paveiktų uogų vynai. Vynuogės, iš kurių darys saldų, paliekamos ilgesniam laikui ant vynmedžių nei vynuogės skirtos sausiesiems. Priklausomai nuo klimato sąlygų buvusių ir esamų tuo metu, vynuogės gali dehidratuotis ir virsti panašiomis į razinas. (Čia kaip ir su kūno oda, jeigu prarandam daug vandens, oda sudžiūna ir suglemba). Bet tose ilgiau palaikomose vynuogėse susikaupia ir pasigamina daugiau sirupo, kuris priduoda natūralaus saldumo. Ai ir aišku, tos razinos dar vis auga ant vynmedžių, o ne razinos kaip razinos, kurias dedam į pyragus ir bandeles. Vynuogės gali susirgti ir pelėsiu. Šiukštu, netinka sausiems vynams ir šiukštu pelėsiais turi apaugti jau prinokusios vynuogės rudenį. Jeigu botrytis (taip vadinamas kilmingasis uogų pelėsis) įsimes vasarą ant dar neprinokusių vynuogių – sėkmingai uogytes galima nurašyti kaip defektines prekes.
Iš kur atsiranda kaina? Ogi nėra lengva rankutėmis nuskabyti razinomis virtusias vynuoges, dar atskirti, kurios paveiktos botryčio, o kurios ne. Apie Spätlese, Auslese, Beerenauslese, Trockenbeerenauslese ir Eiswein gamyba jau rašiau. Trumpai primenant – Spätlese gaminamas iš ilgiau bręsti paliktų vynuogių, Auslese – atrinktinio skynimo, Beerenauslese ir Trockenbeerenauslese – iš atskirai atrinktų uogų, kurios atrenkamos ir išskirstomos rankomis. O apie Eiswein gamybos sunkumų sunkumas iš sušąlusių vynuogių išspausti gintarinės spalvos sirupą.
Saldžiųjų esti visame pasaulyje ir daugumoje regionų. Labai maloniai stebina Gruzija užkariaudama vyno mėgėjų širdis ir siūlydama autentiškų savų vynuogių, tokių kaip Rkatsiteli, iš kurių gali būti pagaminti Portams prilyginami desertiniai vynai.
Sauternes yra specifinis prancūziškas iš Sauternais žemės Bordo regione. Spaudžiamas ir maišomas iš Sauvignon Blanc, Semillon, Muscadelle vynuogių. Tarp kitko saldaus vyno paplitimo sėkmė tapatinama su olandais, kurie importuodavo saldžius iš Vokietijos, o vėliau pradėjo dairytis į prancūziškąjį Bordo regioną ir investavo ten į baltųjų vynuogių auginimą bei skatinimo gaminti saldžiuosius. Gamybos technologijos nuvogtos ir pradėtos taikyti remiantis vokiečių praktika, kurie bene pirmieji gamino vyną iš botryčio paveiktų uogų. O amerikiečiai irgi kvailai protingai padarė ir savo panašios genetikos ir sudėties desertinius vynus vadina tiesiog auternes.
Dar viena rūšis yra vengriškieji Tokaji regiono vynai. Regionas garsėjantis nuo seno saldžiasiais vynais. Vengrai irgi nori prisiimti saldžiųjų vynų pradininkystės kilmę. Oficialiai Tokajų galima gaminti iš šešių vynuogių rūšių. Itin žymus yra Aszú vynas, kurio uogos dažnai būna paveiktos botryčio, jos kruopščiai surenkamos, sudedamos į didžiulius kubilus ir suminamos į tešlą (gal reikės kitais metais važiuot pamindyt). Tada tyrę užpila ant tešlos , palieka, pamaišo, o tada jau viskas keliauja į kubilus bręsti.
Taip ir aš netikėtai pamilau saldžius vynus, nors kažkada buvau jų priešininkė.
