Nepaisant Italijos kulinarinio palikimo, Roma nėra laikoma viena pasaulio kulinarinių sostinių – ne Paryžius, ne Niujorkas, ne Tokijas. Vis dėlto manėme, kad bet kuriuo atveju reikia išbandyti, ką Roma gali pasiūlyti kulinarine prasme, be išankstinio užsisakymo ir be didelio rankiojimo iš rekomenduotų vietų.
Mūsų neva keturių žvaigždučių viešbučio Romoje kambariai buvo labai aptriušę, užuolaidos – su tabako kvapu. O nuotraukos tinklalapyje vaizdavo saulės nutviekstus kambarius ir aristokratišką prabangą – brangius apmušalus ir gražius senovinius baldus.
Nenoriu minėti to viešbučio pavadinimo, bet tai buvo „Hotel Commodore” (Turino g. 1) – jei kada nors būsite Amžinajame mieste, niekuomet nenakvokite ten. Mes nakvojome, ačiū Dievui, tik vieną naktį.
Gerai buvo ir tai, kad norėjosi kuo greičiau eiti į gatvę ir ieškoti jaukesnės vietos praleisti vakarą.
Paėjėjus kelis kvartalus aplink pačią stotį – tie patys multikultūriniai ženklai: dideli viešbučiai, kuriuose gražiausia – vestibiulis ir laukujės durys, ir kavinės su sumuštiniais. Arčiau traukinių – kebabų parduotuvės, kviečiančios ragauti musulmonams priimtino halal maisto – be kiaulienos, be kraujo ir be pasmaugtų ar užmuštų gyvulių mėsos.
Antonio Rosminio gatvė (Via Antonio Rosmini) – tyli skersinė gatvė. Mes to restorano nebūtume pasirinkę dėl keisto pavadinimo „La Gallina Bianca” („Baltoji vištelė” – atsiprašau, kas gi taip vadina restoranus, juk tai sultinio kubelio pavadinimas), bet aplinkui daugelis vietų atrodo labiau skirtos turistams, o čia – Pietų Prancūzijos kaimo stilius, šviesu ir geltona. Ir pilna žmonių – visi, regis, vietiniai.
Prie durų – daugybė lipdukų (vadinasi, kai kas įvertino šią vietą) ir popiežiaus Jono Pauliaus II portretas. Vargu ar šv.Petro įpėdinis, išėjęs pas Kūrėją 2005 metais, dažnai lankėsi šioje picerijoje, bet italai iki šiol eina iš proto dėl jo: jo atvaizdas puikuojasi daugumoje kalendorių ir suvenyrų, parduodamų Romos gatvėse.
Restoranas skelbiasi, kad turi picų meistrą iš Neapolio. Ką gi, pažiūrėsime. Vadinasi, nelabai apsimoka čia valgyti makaronų (lėkštė nuo 9 iki 13,50 euro), bandykime „Neapolietiškąją” picą dar neatvykę į Neapolį.
Užsisakome keturias skirtingas picas. „Neapolietiškoji” pica už 8,5 euro (mano mėgstamiausia, su ančiuviais – tik pačiame Neapolyje ji vadinama „Romos” pica. Atsitiko panašiai kaip vadinamajam hamburgeriui, kuris su Hamburgu turi ne daugiau bendra nei su Panevėžiu) pradžiugino švelniais, ne per sūriais ančiuviais ir tirštu, bet ne per storu mocarelos sūrio luobu. Picos padas buvo tąsus ir elastingas.
„Pica Prosciutto” už 9 eurus su rūkyto kumpio griežinėliais buvo puiki, o likusios dvi – šedevrai.
„Pica Friarelli”, kainuojanti 9,5 euro, su stambiai kapotos dešros gabalėliais priminė geriausias Pietų Italijos dešras (nors, reikia pasakyti, ta dešra yra ne tokia kaip Sicilijoje, kur joje daug pankolių ir dar rupių, stambių, tarp dantų traškančių jūros druskos kristalų).
Tokios dešros negausi Lietuvoje. Jos yra Italijoje, Amerikoje, kai kuriose kitose šalyse. Iš tokių dešrelių, prapjovus jas ir pridarius daug dešros masės, galima suformuoti kukulius ir virti pomidorų padaže. Bet aš čia visiškai užsimiršau.
Paskutinė iš keturių picų – „Ciliegino” (9,5 euro). „Ciliegia” itališkai reikia vyšnią, o pica taip pavadinta dėl vyšninių pomidoriukų, kurie idealiu atveju yra labai saldūs, nes užauginti neregėtai derlingame vulkaniniame dirvožemyje Vezuvijaus šlaituose.
Pomidorai tikrai tokie, nuostabiausi, kokius valgiau per pastaruosius dvylika mėnesių.
Valgiaraštis taip pat žada brangiąją buivolių pieno mocarelą (pigesnė fior di latte gaminama iš karvių pieno).
Mocarela – taip, buivolių pieno, pati geriausia. Storas sluoksnis, ir vėl ne per storas, bet fantastiško tąsumo, ir jis, suderintas su picos pado elastingumu ir pomidorų saldumu, palieka vieną maloniausių picos valgymo potyrių mano gyvenime. Įsimintina.
Restorano naminis vynas (16 eurų už butelį) šiltas, švelnūs taninai tinka prie malonaus sūrio gausos.
Viena jaunųjų valgytojų ragauja desertą – panakotą (pannacotta) su braškėmis. Braškės šiltnaminės, bet kvapios. Želė konsistencijos grietinėlė švelni, kaip ir turi būti.
Keturiese su arbatpinigiais sumokame 110 eurų (čia vienas iš tų restoranų, kur 20 proc. arbatpinigių priskaičiuoja patys, kad mums nereikėtų vargintis. Daug kam tai nepatinka, bet aš manau, kad tai tiesiog gyvenimo dalis).
Kaina – kaip ir priklauso sostinėje. Už tokią sąlyginai paprastą vietą kur nors mažesniame miestelyje arba šalies pietuose būtume sumokėję gal perpus, o gal trečdaliu mažiau.
Penkios žąsys? Be abejo, penkios žąsys, nejau įmanoma skirti mažiau? Tai būtų lyg kokia šventvagystė.
Jei pica jums nėra tik pigus ir sotus varguolių patiekalas iš tinklinio restorano prekybos centre, būdami Romoje būtinai apsilankykite. Padarysite sau paslaugą.
Tai nėra tas pat, kas pica Neapolyje – ten tikrai geriausia, bet čia irgi įstabu. Romoje tūkstančiai restoranų, bet tikrai žinau: kai kitą kartą būsiu Amžinajame mieste, skubėsiu ten.
Adresas: „La Gallina Bianca”, Via Antonio Rosmini 5/11, 00184 Roma, Italia.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
