Balninkų miestelyje, Molėtų rajone, gyvenanti pensininkė Danutė Grigienė (70 m.) kiaušinių marginimo būdus perduoda ne tik savo vaikams, bet ir užsieniečiams. Neseniai jos margučių raštais žavėjosi svečiai iš Švedijos, kur per Velykas dažniausiai valgomi šokoladiniai kiaušiniai.
Kai 1993-iaisiais popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, V.Giedrytė atrinko gražiausius velykaičius – juodą, raudoną, mėlyną ir žalią – ir nunešė juos į Vilniuje įsikūrusią nunciatūrą.
Ši dovana buvo kukliai įpakuota. Kadangi moteris neturėjo gražios dėžutės, paėmė tuščią pieno pakelį, nukirpo, apklijavo popieriumi ir sudėjo į jį kiaušinius.
Dar lietuvių ir lenkų kalbomis moteris parašė trumpą sveikinimą ir linkėjimus Jonui Pauliui II.
„Rašiau kaip kokiam tėvui, paprastais žodžiais, nes nemėgstu netikrumo”, – prisiminė moteris.
Po kelių mėnesių, jau artėjant Kalėdoms, į V.Giedrytės buto duris pasibeldė paštininkas ir įteikė voką iš Vatikano.
Jame buvo lietuvei skirtas popiežiaus sveikinimas. Ši staigmena moterį labai pradžiugino.
„Galbūt reikėjo margučiams ieškoti gražesnės, kokiais nors blizgučiais išpuoštos dėžutės, bet popiežius Jonas Paulius II buvo kuklus ir labiausiai vertino nuoširdumą”, – sakė V.Giedrytė.
Netoli Giedraičių, Smėlinkos kaime, gimusiai moteriai teko daug sunkių išbandymų. Vaikystėje susirgusi poliomielitu V.Giedrytė vos nemirė.
Tiktai po kelių mėnesių penkiametė pakilo iš ligos patalo, bet liko jos suluošinta.
Silpna iš prigimties Vanda negalėdavo pasivyti savo bendramokslių, tačiau juos pralenkdavo gebėjimu piešti.
Kai Giedraičių vidurinėje mokykloje, kur mokėsi Vanda, buvo surengta pavasariui skirta paroda, mergaitė už margučius gavo pirmą apdovanojimą.
„Ornamentai atsirado ne iš karto. Mėgau stebėti gamtą, norėjau, kad kiaušinis nebūtų vienos spalvos.
Skutinėdavau paukštelius, zuikučius, žirginėlius. Mano margučiai skyrėsi nuo tradicinių kaimo velykaičių”, – pasakojo Vanda.
Baigusią vidurinę mokyklą V.Giedrytę traukė tikslieji mokslai. Būsimajai inžinierei sekėsi braižyba. Gavusi aukštojo mokslo diplomą moteris buvo patenkinta darbu konstravimo biure.
O sulaukus 30-ies prasidėjo bėdos. Dėl sveikatos moteriai buvo skirtas neįgalumas, ji nebegalėjo dirbti, vėliau mirė kartu gyvenusi motina.
Prislėgta vienišumo V.Giedrytė prisiminė jaunystės pomėgį – vėl ėmė dažyti ir skutinėti velykaičius.
Kai įgijo drąsos, margučius moteris parodė Lietuvos dailės muziejuje tuomet dirbusiai profesorei Aldonai Stravinskienei. Ji pagyrė Vandą, kad valdo piešinį, ir patarė labiau gilintis į tradicinį ornamentą.
„Tąsyk mano margučių Dailės muziejus neįsigijo, bet aš nesu pėsčia, nunešiau juos į Nacionalinį muziejų, ir paėmė”, – atvirai kalbėjo moteris.
Toks pripažinimas suteikė V.Giedrytei pasitikėjimo savo jėgomis: „Supratau, kad ir nebūdama dailininkė šį tą galiu.”
Darydama ornamentus ant velykaičių vilnietė naudoja dar sovietiniais metais bendrovės „Neva” gamintus skutimosi peiliukus, nes jie aštrūs ir elastingi.
Vienu tokiu peiliuku galima išskutinėti ne daugiau kaip tris kiaušinius. Vėliau jis atšimpa.
Vieną velykaitį moteris ruošia dvi dienas – tiek trunka dažymas, džiovinimas, skutinėjimas, valymas ir konservavimas. Tai pomėgis, kuriam reikia didelės kantrybės. Gal net juvelyrinis darbas.
Kad margučiai nebluktų, V.Giedrytė pasigamina augalinių dažų – tokių, kokiais kaime moterys dažydavo vilną, audinius, kailius, odą. Į dažus įberia druskos, sudeda neplautus kiaušinius, nes tada jie geriau kanda.
Kad spalva būtų sodresnė, kartais kiaušinius verda daugiau kaip valandą. Jei renkasi dvispalvį raštą, kiaušinius verda dažuose ne kartą.
Jei lukštas grūdėtas, kaip kruopomis nusėtas juoduliais, tokio kiaušinio moteris nepradeda dažyti.
Pradėdama ornamentą moteris nežino, kas bus. Ji nenaudoja trafareto. Kiaušinio centre pasižymi vidurį ir pradeda nuo jo dėlioti kokią nors geometrinę figūrą. Vėliau suka galvą, ką prie ko toliau derinti.
Įgudę moters pirštai tarsi patys žino, ką toliau daryti. Nereikia matuoti skriestuvu, kur dėti kitą brūkšnį.
Kai velykaitis baigtas, tautodailininkė pro ertmę išskaptuoja jo turinį, gerai išplauna vidų, išdžiovina, tada įpila vaško, kad vidus apsitrauktų plona plėvele.
Kadangi vaškas turi konservuojančių savybių, toks kiaušinis gali būti ilgai saugomas, jis nedūžta, nesutrupa ir negenda. Svarbiausia – neturi nemalonaus kvapo.
V.Giedrytė, Molėtų krašto garbės pilietė ir Pauliaus Galaunės premijos laureatė, vien Nacionaliniam muziejui padovanojo 600 velykaičių.
Šiam muziejui ji atidavė visą aukso fondą, nes gražiausius margučius po įvairių parodų pasilikdavo sau.
„Kiaušinių dažymas ir marginimas – mano gyvenimas. Pastaruosius keletą dešimtmečių daug dirbau, nes buvo įdomu viską išbandyti”, – tikino viena labiausiai patyrusių šalies kiaušinių margintojų V.Giedrytė.
Raudona, juoda, ruda – tokios velykaičių spalvos primena žemę, ugnį, saulę, o senovėje kiaušiniai būdavo net aukojami, nes jie reiškė vaisingumą ir gyvybę.
Tai pasakodama buvusi geografijos mokytoja D.Grigienė negailėjo patarimų, kaip ruošti vašką, dažus, kai prieš keletą savaičių Balninkų miestelio bendruomenė sulaukė svečių iš Skandinavijos.
Balninkuose gyvena 160 žmonių, vyresnių nei 60 metų, iš jų du trečdaliai – našlės ir našliai, todėl bendras kelių bendruomenių projektas praskaidrina kasdienybę, skatina kūrybiškumą, padeda puoselėti tradicijas.
Su Velykomis susiję nemažai papročių, svarbiausi jų – kiaušinių marginimas ir dažymas.
Priglausti prie skruosto virtą kiaušinį – toks būdas patikimiausias norint įsitikinti, ar nuo šilumos tepamas vaškas neištiš.
O jei kiaušinis yra atšalęs – taip pat negerai, nes tada vaškas greitai kietėja.
„Kiaušinis toks mažas, o kokį sudėtingą raštą reikia sugalvoti, kad jį papuoštum”, – gėrėjosi iš Pietų Švedijos į Balninkus atvykusi Ulla Magnusson.
Erkeljungos edukacinio centro mokytoja Ulla tikino, kad Švedijoje dažniausiai per Velykas valgomi šokoladiniai kiaušiniai.
Todėl grįžusi namo ji mokys savo studentus marginti kiaušinius taip, kaip daroma Balninkuose.
Pietų Švedijoje Velykų kiaušiniai būna be ornamentų. Nors šioje šalyje yra regionų, kur kiaušiniai panašiai dažomi kaip Lietuvoje.
„Skirtingai nei lietuviai, mes naudojame tik vandeninius dažus, o ne vašką, nes su juo sunku dirbti”, – pripažino viešnia.
Kai baigusi taškeliais marginti kiaušinį Ulla jį panardino į dažus ir šiek tiek palaukė, jos veidas ėmė spindėti.
„Nesitikėjau, kad mano margutis taip gražiai atrodys”, – valydama vašką prisipažino Ulla.
Balninkuose nėra šeimos, kuri laukdama linksmiausios pavasario šventės nemargintų kiaušinių. Be motinos užaugusios D.Grigienės vaikystėje Velykos būdavo kur kas didesnė šventė nei Kalėdos.
Iš anksto vaikai skaičiuodavo, kiek galės nudažyti kiaušinių, nes jų labai trūko.
Molėtiškę dažyti kiaušinius mokė senelė. Šio darbo jiedvi imdavosi tada, kai nereikėdavo skubėti, kai prieš Velykas būdavo sutvarkyti namai, iššluotas kiemas, išskalbti drabužiai, rankšluosčiai.
Kaip pasigaminti dažų? Nuo seno lietuviai margučiams naudoja natūralius augalinius dažus.
Iš tikrųjų nėra sunku išgauti ryškias tamsias spalvas, tereikia prisidžiovinti beržų lapų, paimti šieno pakratų, įvairių medžių žievės.
D.Grigienė ir dabar nusilupa juodalksnių žievės, prisirenka juodalksnių kankorėžių, primerkia į puodą surūdijusių vinių ar kitokių gelžgalių, įberia gerą saują druskos ir visa tai laiko apie mėnesį.
Vėliau nukošia tokį mirkalą. Svarbiausia – nepamiršti į dažus įpilti šiek tiek acto.
Į tokius dažus pamirkyti margučiai būna matiniai, ant jų geriausiai matyti raštai, todėl juoda spalva D.Grigienei atrodo kilminga.
Lietuvės mokėdavo namuose pasidaryti ir šviesių dažų.
„Kad kiaušiniai būtų geltonos spalvos, galima užplikyti džiovintų ramunėlių, o tamsiai raudoną spalvą įmanoma išgauti išvirus svogūnų lukštų”, – patirtimi dalijosi D.Grigienė.
Jei nėra laiko pasigaminti natūralių dažų, moteris patarė parduotuvėje įsigyti maistinių dažų.
Kiaušinius dažyti vašku buvusiai mokytojai maloniausia.
Bičių vaškas turi būti gerai išvalytas, švarus, kad kaitinamas nepradėtų rūkti.
Į vašką įbedamas metalinis smeigtukas. Kad būtų patogiau, smeigtukas tvirtinamas prie lazdelės.
„Kuo trumpiau mirkomas smeigtukas, tuo vaško lašas mažesnis ir raštas dailesnis. Kiekvienas judesys turi būti tikslus, užlašėjus vaškui ant kiaušinio lieka žymė”, – įspėjo D.Grigienė.
Vašku dažomi kiaušiniai turi būti šilti, nes tada vaškas lengviau prilimpa. Tokie kiaušiniai turi būti išvirti. Vaškui netinka tuščiaviduriai kiaušiniai, nes jie būna šalti.
Margučių raštai, kurių mokė D. Grigienė, nėra sudėtingi – iš taškelių, brūkšnelių, populiariausi motyvai – saulutė, žvaigždelė, gyvatėlė.
Kiaušinius galima apklijuoti šiaudeliais, džiovintomis gėlėmis, žolėmis, odos skiautelėmis, siūlais ar popieriaus karpiniais.
O vienspalvius tamsius kiaušinius geriausia skutinėti aštriu peiliu, tada jų raštas bus ypač gražus.
