„McDonald‘s“ daug kur pasaulyje yra šiek tiek keistas reiškinys. Šį tinklą vertinant - didžiulis atotrūkis tarp įsivaizdavimo ir realybės.
Kovotojai su globalizacija ir kapitalizmu per demonstracijas eina griauti „McDonald‘s“ restoranų, kelis miesto centre sugriauna, o paskui stiprinasi likusiuose nesugriautuose, nes ir jiems reikia valgyti.
Prancūzams „McDonald‘s“ yra šlykščios Amerikos invazijos simbolis. Kur didžiausi šios bendrovės pardavimai už Šiaurės Amerikos ribų? Teisingai, Prancūzijoje. Prancūzai nekenčia „McDonald‘s“, bet dievina jų maistą, šlamščia šimtais ir tūkstančiais tonų.
Taip pat ir Lietuvoje: „sintetinis maistas“, „chemija“, „mirtis dėžutėje“. Aha, tuoj. Padėk šalia mėsainį ir porciją riebių lietuviškų didžkukulių, sulaistytų grietinės, spirgučių ir taukų padažu, gerokai užbarstytų druska, po kuriais beveik įlinksta molinė lėkštė. Nejuokinkit žmonių.
Tas mėsainis atrodo beveik kaip salotų porcija, palyginti su tuo arterijas kemšančiu ir ankstyvą mirtį nešančiu tautiniu maistu, visais vėdarais ir mikrobangėje šildytais taukuotais bulvių plokštainiais ir cukringais pyragais, ir sviestiniais tortais, purienomis ir griliažais, ir Kijevo kotletais, užtaisytais puslitriu lydyto sviesto, ir koldūnais, plaukiojančiais tame pačiame sviesto ir grietinės ir apdegintų kiaulių odų padaže, ir kavutėmis su trimis šaukšteliais cukraus ir riebia grietinėle. Palyginti su mūsų kulinariniu paveldu, mėsainis yra gerai. Gal ne geriausiai, bet gerai.
„McDonald‘s“ Lietuvoje atidarė duris 1996 metais (t.y., kai tik aš išvykau gyventi į Angliją, tai greitai greitai susiruošė ir atvėrė duris), ir pirmasis dalykas, kurie jį padarė, buvo klaikaus šabakštyno išvalymas priešais traukinių stotį - kuri anuomet buvo vadinama geležinkelio stotimi, ir nežinia, kodėl ją reikėjo pervadinti, nes juk geležinkelis yra geležinkelis. Dar Vytautas Kernagis dainavo apie Severiutę: „kur gelžkelis suka į pietus, kur bėgiais ėjau aš basa“. Reiškia, normalus žodis.
Taigi, būtent tada, su „McDonald‘s“ atėjimu, ir neliko visų tų surūdijusių skardos kioskų, prekiaujančių alumi, prezervatyvais, turkiškais sausainiais ir erotiniu moterišku trikotažu iš Kinijos gilumos kalinių kooperatyvų, ir vietoje jų atsirado tvarkingas pastatas nuolaidžiais stogais, su sutvarkyta aplinka ir patogiu privažiavimu.
Kitas jų nuopelnas yra štai koks: amerikiečiai mėsainių pardavėjai ne tik sušukavo prieš plauką visus, kam strigo žodis „restoranas“, vartojamas tokiame kontekste („koks čia restoranas, čia užkandinė gi“), bet ir įsikūrė dar vieną restoraną šventame visiems sovietinio paveldo garbintojams pastate Gedimino prospekte.
Ten anuomet buvo saldainių parduotuvė „Svajonė“, kurios skurstantis asortimentas ir migracija prie kietų čiulpiamų saldainpalaikių ir sojos pupelių šokolado pakaitalų atspindėjo visą sovietinės konditerijos ir ekonomikos saulėlydį. Tas socialistinės prekybos muziejus uždarytas, jo nėra, ir negaila. Dabar ten nebėra tuščių lentynų ir piktų pardavėjų. Kas nors pasiilgstate jų?
Pasirenkame išbandymui „McDonald‘s“ restoraną prie stoties. Vasara, lauke daug staliukų. Sėdi net vienas senas juodaodis tamsiais akiniais ir su skrybėle. Kaip bliuzo dainininkas. Galėtum pagalvoti, kad tyčia nusamdytas, kad labiau tarptautinė aplinka atrodytų. Puiku.
Dažnai girdima pretenzija – esą „McDonald‘s“ Lietuvoje nėra tas pat, kaip „tikras daiktas“ Amerikoje arba Britanijoje. Aš nesakyčiau, kad tai visiškai neįmanoma (Dievas mato, Ukrainoje ar Rumunijoje pagaminti žinomų prekės ženklų skalbiamieji milteliai nėra lygūs pagamintiems Vokietijoje ir Kanadoje; aš žinau, aš bandžiau), tačiau šiame restorane įrodymų neaptikau.
Patikėkite manimi, aš žinau, kas yra mėsainis ir koks jis turi būti. „McDonald‘s“ net ir tarp didžiųjų pasaulio tinklų, jau nekalbant apie gurmaniškų mėsainių restoranus, padaro ne blogiausią, bet ir ne įspūdingiausią mėsainį – gana neutralų, gana patogiai valgomą, gerai subalansuotu padažo kiekiu. Tai nėra fantastika – pavyzdžiui, tarptautinis „Burger King“ tinklas siūlo daugiau sultingų priedų, kaip ir „Wendy‘s“ Amerikoje, tačiau viskas, regis, stabilu.
Dažnai laikomas „klasika“, tačiau gana vėlai (tik 1967 metais) restorano meniu atsiradęs mėsainis „Big Mac“ (8,60 Lt be priedų) visiškai atitinka tai, ką valgiau kitur pasaulyje, trijuose žemynuose.
Dar naujesnis, tik 1997 metais rinkon įvestas „Big Tasty“ (Amerikoje vadinamas „Big N‘ Tasty“) buvo sukurtas, konkuruojant su „Burger King“ didesniais, sultingesniais gaminiais, čia kainuoja 16,95 Lt, perkamas vidutinio dydžio rinkinyje su bulvytėmis. Deja, receptas atkartoja konkurentų silpnąsias puses (bandelė pradeda trupėti, pirštai išsitepa, suvaldyti patiekalą sunku), ne visiškai pasiekdamas tą godojamą sultingumą. Be to, „Burger King“ siūlo ir dvigubą, trigubą ir net keturgubą (Amerikoje) mėsainio variantą, su atitinkamai padaugintais mėsos paplotėliais. Čia šito nėra.
Visame pasaulyje gruzdintų bulvyčių mėgėjai mėgsta prie jų kabinėtis – girdi, štai Indonezijoje jos buvo geros, o štai Islandijoje prie penkiolika metų (kai ten dar buvo šis tinklas) – nuvylė.
Lietuvoje „McDonald‘s“ restorane man jos beveik visad labai geros, aš negalėčiau pasakyti, kad kur nors bulvytės būtų geresnės, nei ragautos čia, lauke prie stoties.
Sportinio intereso vedamas (ar ne ironiška, mėsainiai ir sportas?), dar paragauju biudžetinį variantą: paprastutį mėsainį su sūriu (3,45 Lt). Taip, juo ilgam nepasisotinsi. Net aš treniruoklių salėje jį išprakaituočiau per dešimt minučių. Bet skanu, bandelė šviežutė.
Galbūt truputį toliau nuo Vakarų standarto man pasirodė vištienos kąsneliai („McNuggets“), kurie, perkant šešių kąsnelių porciją, kainuoja 8,60 Lt. Vos vos per stora tešla? O gal man pasirodė. Tačiau labai gerai buvo tai, kad padažą kasininkė vardu Tatjana pasiūlė neraginama. Anglijoje, o ir kitur, nuolatos apie tą padažą, priklausantį prie kąsnelių, reikia priminti.
Po pietų dar išbandžiau „McDonald‘s“ kavą. McCafe, prie restoranų esančios kavinės, su kava ir pyragėliais buvo drąsiausias (drąsesnis už visas salotas ir obuolius vietoje bulvyčių) restoranų tinklo žingsnis. Jie sudėjo į šį projektą didžiules lėšas, ir nors pačios kavinės yra gana vidutiniškos, nors ir gaivios, išvaizdos (atrodo šiek tiek panašios į brėžinius), kažkokiu būdu jiems pavyksta virti puikią kavą.
Užsisakiau espresso (3,50 Lt), ir tikrai – viena geriausių espresso Vilniuje. Šokoladinė spurga, kurią valgė jaunesnioji valgytoja (2,25 Lt) buvo tik vidutiniška, nors gal Lietuvos kontekste – ir nebloga (kol čia nėra tokių spurginių, kaip „Krispy Kreme“, kurios išvaro iš proto net tuos, kas nemėgsta saldumynų). Nereikia daug ir norėti už tokią nedidelę kainą.
Šiam „McDonald‘s“ restoranui drąsiai skiriu keturias žąsis iš penkių. Būčiau skyręs penkias, tačiau kiek nuvilia sprendimas Lietuvoje nesiūlyti pusryčių meniu. Tai apmaudu.
Tačiau „McDonald‘s“ Lietuvoje rodo gerą pavyzdį, kaip amerikietiška tvarka ir taisyklės, ir dėmesys smulkmenoms, laisvai susidoroja su daugeliu lietuviškų maitinimo įmonių netobulumų.
Personalo tiek, kiek reikia (matyt, sugeba ir samdyti, ir motyvuoti). Jūs kada nors matėte ten pusę tuščių darbo vietų prie kasų, kai stovi didelė lankytojų eilė? Nebūna. Stalai valomi, tualetai šveičiami, šiukšlių dėžės tvarkomos ir apskritai viskas daroma, kaip parašyta tarnybiniuose nurodymuose, mažiau išsidirbinėjant, daugiau vykdant.
Tai turėtų būti pamoka daugeliui vietų, linkstančių prie saviveiklos ir iš aukšto žiūrinčių į taisykles ir procedūrų aprašymus. Bet vargu ar bus, todėl šiam restoranų tinklui konkurencija Lietuvoje, regis, itin nedidelė, ir jos plėtrą riboja tik gyventojų perkamoji galia.
Dviese už pietus, gėrimus ir desertą sumokėjome 48,65 Lt.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
„McDonald‘s“, Seinų g. 3, Vilnius, tel.: +370 5 233 4553. Kiti restoranai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tinklalapis. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 06:00 iki vidurnakčio. „McDrive“ - ištisą parą.
